Apie tai ir apie Europą užgriuvusią krizę – pokalbis su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu, LRT užsienio naujienų vyriausiuoju redaktoriumi Vykintu Pugačiausku bei Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupu Mindaugu Sabučiu.
– Ką turite omenyje tai sakydamas? Koks turėtų būti Lietuvos religinių bendruomenių indėlis sprendžiant problemą?
– Tai priklausys nuo migrantų, pasieksiančių mūsų kraštą, skaičiaus. Turime kalbėti ne tik apie Iraką, Artimuosius Rytus, bet ir Ukrainą, iš kur taip pat žmonės bėga. Nemanau, kad kiekviena parapija turėtų priimti pabėgėlius, nes Lietuvoje tai būtų nepraktiška. Turi vykti integracija ir geriausia tą daryti didesniuose miestuose, kur galėtų būti integracijos centrai. Tačiau kiekviena parapija ir kiekvienas vienuolynas tikrai galėtų prisidėti. Kai Vilniuje viena parapija priėmė irakiečių šeimas, kitos parapijos taip pat prisidėjo kad šeimos būtų priimtos, apgyvendintos. Pabėgėliams reikia ne tik būsto, maisto, jiems reikia ir mūsų supratingumo, svetingumo, meilės.
– Prancūzijos prezidentas akcentavo, kad kvotų didinimas bus privalomas. Lietuva yra įsipareigojusi per 2 metus priimti 325 pabėgelių. Panašu, kad Lietuvai kvota turės didėti 3–4 kartus. Ar tai būtų esminė Europos Sąjungos pozicija Lietuvai?
– Kai kalbame apie konkrečius skaičius, reikia palaukti trečiadienio, kai Europos Komisijos pirmininkas pasakys kalbą. Be to,reikia palaukti ir kito pirmadienio, kai susitiks ES šalių vidaus reikalų ministrai, kurie mėgins dėlioti konkretesnius skaičius ir ginti šalių interesus. Kol kas mes negalime kalbėti apie jokius privalomus skaičius. Manau, bus įvairių siūlymų ir variantų. Pavyzdžiui, šalys galės „išsipirkti“ tam tikrą laiką – jei nenorės priimti daugiau žmonių, galbūt galės sumokėti į tam tikrus fondus. Kitas dalykas: jeigu ims plūsti pabėgėliai iš Ukrainos, Lenkija ir Baltijos šalys, priėmusios mažiau pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, būtų pateisintos, apie rašė „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ . Tačiau kol kas tai tik prielaidos. Palaukime.
– Vokietijos kanclerė Angela Merkel sako, kad neišsprendus pabėgėlių problemos Šengeno sutartis gali būti svarstoma iš naujo. Slovakijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Šengeno sutartis jau žlugo. Jūsų nuomone, kokio masto yra ši krizė?
– Pati didžiausia kokią tik galima įsivaizduoti. Ji daugialypė, apimanti tiek vidaus, tiek užsienio politiką, saugumą, pašalpas ir panašiai. Paaiškėjo, kad Europos Sąjungoje nėra tokio bendrumo, apie kokį iki šiol buvo galvojama. Kvotos yra viena, visos valstybės gina savo interesus, taip buvo ir bus. Tačiau ši krizė parodė vertybių skirtumus, jų praraja vis dar yra ties buvusia Vakarų Vokietijos ir Rytų Vokietijos siena. Visos Vidurio Europos valstybės, netgi Suomija, yra labai skeptiškos pabėgėlių priėmimo klausimu. O valstybėse, kurios yra į Vakarus nuo Šaltojo karo geležinės uždangos, skepticizmo mažiau. Deja, ir mes esame ne su Vakarų Europa.
– Arkivyskupe, kuo Jūs aiškinate Lietuvos žmonių skepticizmą dėl pabėgėlių įsileidimo į Lietuvą?
– Mūsų dabartinė visuomenė yra labiau orientuota į savo poreikių tenkinimą, individualizmą. O kalbant apie krizę, tai nėra vien pabėgėlių krizė. Problema kyla Šiaurės Afrikoje, kitose šalyse, į tai taip pat būtina kreipti dėmesį, popiežius Pranciškus nuolat ragina maldai dėl taikos.
– Pirmoji iniciatyva priimti pabėgėlius Lietuvoje jau buvo. Evangelikų liuteronų religinė bendruomenė karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“ atskraidino 40 žmonių iš Sirijos, kuriems grėsė mirtis. Pone Sabuti, tuos žmonės priglaudė evangelikų liuteronų bendruomenė, šeimos, tačiau šių pabėgėlių Lietuvoje jau nėra. Kodėl?
– Kur jie išvyko? Į Vokietiją?
– Jie išvyko į įvairias šalis. Mes tarėmės su įvairiomis žinybomis ką daryti, kad jų gyvenimas klostytųsi sklandžiai. Metus jie gyveno Lietuvoje, čia jiems buvo suteikta visokeriopa pagalba.
– Pone Sabuti, Jūsų nuomone, kodėl didžioji dalis Lietuvos visuomenės priešinasi netgi karo pabėgėlių priėmimui?
– Mūsų visuomenė apskritai yra nusiteikusi prieš daugelį dalykų. Priešiškumas yra ir pačioje visuomenėje, turbūt nėra klausimo, kuriuo būtume solidarūs. Vyrauja susvetimėjimas, mūsų jau nestebina pranešimai apie savižudybes, žmogžudystes, kitas blogybes. Tai mūsų visuomenės bėda, susijusi ir su atjauta. Jei atjautos nėra namuose, tai svetimam žmogui atjauta taip pat nenumatyta.
– Pone Grušai, kaip Lietuvos vyskupai, kunigai, religinės bendruomenės reaguoja į pabėgėlių problemą? Popiežius ragina priimti, tačiau ar Lietuvoje tai bus išgirsta?
– Manau, kad taip. Kai pirmą kartą išgirdome pabėgėlių iš Irako prašymą juos priimti, buvo svarstymų kas čia bus, kaip čia bus, juk tai svetimos kultūros žmonės. Bet dabar, pasak „Caritas“ darbuotojų, žmonės skambina, domisi, nori priimti, padėti. Jau yra sudaromi sąrašai, kas norės prisidėti.
– Pone Pugačiauskai, kuo Jūs aiškinate visuomenės požiūrių skirtumus į Rytus nuo buvusios Berlyno sienos ir į Vakarus?
– Manau, tai yra pokomunistinis palikimas ir cinizmas. Tą matome ir mūsų, ir ypač Rusijos visuomenėje. Žmonės kovoja patys už save, rūpinasi kaip uždirbti duonai su sviestui, kiti dalykai yra tolimi. Tačiau kyla ir kita didžiulė problema: kai tik kas nors Lietuvoje ima garsiai šaukti, kad pabėgėlių jokiais būdais nepriims, esą, tegu geriau išprievartauja, Putinas trina rankomis. Nes jis mato, kad žmonės Lietuvoje nėra Vakarų dalis ir su jais galima elgtis kaip nori. Iš esmės mes dar nesame bendros vakarietiškos, humanistinės tradicijos dalis.