„Labiausiai norėjau parodyti žmones ir jų apsisprendimą. Aš visada sakysiu, kad ta begalinė palaikymo minia sulaikė visas represijas, sulaikė visus kategoriškus ir prievartinius veiksmus. Išpuolių buvo visokių, bet smurtinių – nedaug: kokį nors vieną sąjūdietį areštuodavo mitinge, padaužydavo, bet masinio prievartinio ir smurtinio susidorojimo nebuvo. Man atrodo, taip buvo todėl, kad buvo varžomasi tokio besąlygiško palaikymo“, - DELFI prieš filmo pristatymą sakė G. Ručytė-Landsbergienė.
Paklausta, ką gali atsakyti žmonėms, kurie mano, kad Lietuvos nepriklausomybė pernelyg siejama su V. Landsbergio vardu, moteris teigė, nesikoncentravusi tik į savo vyrą, bet, jos teigimu, paneigti V. Landsbergio dalyvavimo atgimimo procese negali niekas.
„Filme susikoncentruota į atgimimo procesą, bet mano vyras labai aktyvus jo dalyvis ir jūs negalite to paneigti. Dokumentika irgi negali to paneigti“, - sakė G. Ručytė-Landsbergienė.
Filmas „Lūžis prie Baltijos“ sudarytas iš trijų 53 minučių trukmės dalių: pirmoji vadinasi „Vytautas Landsbergis: nuo Čiurlionio į Sąjūdį“, antroji – „Bunda Baltijos dvasia“, trečioji – „Baltijos kelias į Nepriklausomybę“. Į jo pristatymą ketvirtadienį „Pasakos“ kino teatre susirinko daugelis politiko bendražygių ir draugų.
- Kodėl apskritai sugalvojote sukurti filmą apie savo vyrą V. Landsbergį? Kad žmona kurtų filmą apie vyrą – gana retas atvejis.
- Ši idėja nekilo man staiga ir nebuvo nauja, kadangi visus periodus, kurie buvo Lietuvos nepriklausomybės kelyje aš išgyvenau labai artimai: viską matydama, jausdama ir girdėdama.
Tiesą sakant, mane ne visai tenkino nepriklausomybės atgavimo tarpsnio atskleidimas. Jis labai dažnai eksploatuojamas per atsiminimus. Ir ta euforija, kaip ten buvo gražu ir kaip buvo gera... Aš norėjau, kad būtų nors kiek autentiškos atmosferos ir kad tie įvykiai būtų nuosekliai užfiksuoti dokumentikoje.
Tai labai sena mano idėja, jai gal penkiolika metų ar net daugiau. Aš ir sūnui siūliau, nes mūsų asmeninis video juostų archyvas yra labai didelis. Galų galė prireikė juos tvarkyti.
Kreipiausi į sūnų, jis padarė apie tėvą filmą. Tas filmas labai šiltas ir malonus, bet įvairaus pobūdžio: buvo momentų iš politinės veiklos, taip pat iš buvimo šeimoje ir bendravimo šeimoje. Man jis labai šiltas ir mielas, bet aš įsivaizdavau dokumentiką, kuris liktų ateičiai kaip autentiškas istorijos šaltinis.
Todėl šio filmo ir ėmiausi pati. O pradėjau daryti, nes norėjau filmuko vyro 80-mečiui. Kadangi niekas man neduotų pinigų, aš paklausiau vyro, ar aš galiu naudoti lėšas, kurias jis uždirbo, o ne aš. Mes sutarėme, kad jis leidžia man tą daryti. Tada aš susitariau su Agne Marcinkevičiūte, kuri man buvo pažįstama iš filmuko apie V. Landsbergio fondo veiklą.
Taigi vyro 80-mečiui su Agne sukūrėme apytiksliai 25 minučių filmuką apie jo kalbą Maskvos deputatų suvažiavime. Filmuką sukūrėme jo gimtadieniui, bet pasakėme sau, kad tai toli gražu nėra taškas, ir pradėjome labai kruopštų tolesnį darbą.
Man atrodo, kad tai labai brangus tarpsnis, kurio jutinimis išgyvenimas manyje pasiliko, aš labai gerai žinojau, ko ieškoti. Labiausiai norėjau parodyti žmones ir jų apsisprendimą. Aš visada sakysiu, kad ta begalinė palaikymo minia sulaikė visas represijas, sulaikė visus kategoriškus ir prievartinius veiksmus.
Išpuolių buvo visokių, bet smurtinių – nedaug: kokį nors vieną sąjūdietį areštuodavo mitinge, padaužydavo, bet masinio prievartinio ir smurtinio susidorojimo nebuvo. Man atrodo, taip buvo todėl, kad buvo varžomasi tokio besąlygiško palaikymo.
- Kaip manote, ar nuo smurtinių veiksmų sulaikė ir užsienio žiniasklaidos susidomėjimas dainuojančia Baltijos šalių revoliucija?
- Taip, toks įvykis kaip Dainuojanti revoliucija iškart atrado sklaidą užsienyje. Todėl būdavo atvejų, kai eini mažame Šveicarijos miestelyje ir žmonės sako: „O, čia V. Landsbergis eina“. Tokių dalykų buvo masė, kartais su tokia didele pagarba. Žmonės reaguodavo. Bet aš filme vengiau tokių aspektų, kuriais, man atrodė, galiu pasidžiaugti ar pasididžiuoti, norėjau, kad žmonės patys apsispręstų, kuo mes galime didžiuotis savo istorijoje, kuri ne kiekvienai tautai suteikia galimybę tą išgyventi.
- Kalbėdama pradžioje, sakėte, kad jūsų netenkina minimo istorijos tarpsnio atskleidimas ir euforija, kaip ten buvo gražu ir gera. Ar aš teisingai suprantu, kad jums nepatiko egzaltacija?
- Kas tai yra egzaltuotas... Gal ne tas žodis. Aš norėjau tikrovės atspindžio su visais susidūrimais, visais išpuoliais. Tai dokumentika. Kaip ją įvertins publika, aš tikrai nerimauju.
- V. Landsbergio atžvilgiu dažnai pasigirsta kritikos, kad jis savinasi Lietuvos nepriklausomybės istoriją. Kokia jūsų nuomonė?
- Tegul žmonės sprendžia pagal tą dokumentinę medžiagą, kurią aš parodysiu. Filme susikoncentruota į atgimimo procesą, bet mano vyras labai aktyvus jo dalyvis ir jūs negalite to paneigti. Dokumentika irgi negali to paneigti. O kad jis pats skelbtųsi, tai netiesa ir negraži netiesa.