Pasak politiko, tai beveik nepagydomas kvailumas, kuris kiša koją patiems Vakarams.
„Visą laiką tos pačios paralelės. Ir tada buvo tokia tezė, labai raiški, kai jau buvo Rusija: nenorime, kad Rusija būtų silpna. Jeigu Rusija bus silpna, tai kažkam bus negerai. Darykim Rusiją stiprią. Na, tai padarė. Dabar turi bėdą. Padarė kariškai stiprią ir visus gąsdinančią, jie patys to norėjo. Tai kvailumas, kuris beveik nepagydomas“, - interviu DELFI apgailestavo V. Landsbergis.
- Neseniai Europos Parlamente padalinta knyga apie Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę „Red Dalia“. Pirmadienį socialiniuose tinkluose jau sklando informacija apie visiems europarlamentarams padalintą knygą „Neonazis&Euromaidan: from Democracy to Dictatorship“. Dirbant Europos Parlamente Rusijos skaldyk ir valdyk politika jums turėjo būti matoma kaip ant delno. Papasakokite iš savo patyrimo, kaip Rusija „daro politiką“ Europos Parlamente?
- Prie Rusijos draugų prieiti juk visai nesunku. Asmeniškai veikia Rusijos ambasadorius ir jo darbuotojai. O ar veikia tiesiai, aš to nežinau. Paklauskite pono Viktoro Uspaskicho, paklauskite Tatjanos Ždanokos.
- Tačiau su kuo jums pačiam teko susidurti?
- Yra paprasti veikimo būdai: atsistoja koks nors europarlamentaras iš kokios nors Europos šalies ir varo Vladimiro Putino tekstą. Patraukai pečiais ir viskas. Tie tekstai yra žinomi, ką reikia kartoti. Kad Ukrainoje įvyko perversmas, kad ten valdo diktatoriai, kad ten nėra demokratijos. Pačioje Rusijoje tos demokratijos nėra, bet jie varo ant kitų. Tai lyg patys geriau jaučiasi ar geriau atrodo.
- Jūsų nuomone, tokie nuolat kartojami ir tiražuojami draugų tekstai kyla iš didelio tikėjimo ar iš pragmatinių interesų?
- Aš manau, kad iš pragmatinių. Aš taip leidžiu sau manyti, kad jie ir bendradarbiauja, ir gauna galbūt ne vien moralinės paramos, jie atidirba.
- Šaltojo karo metais labai daug Europos intelektualų buvo širdingi kairieji, kurie tikėjo komunistiniai idealais. Todėl natūraliai kyla klausimas, kad gal ir šiais laikais yra tokių tikinčių ne tik dėl pragmatinių interesų...
- Na, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai dėl jos agresijos, tai tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo daug Adolfo Hitlerio šalininkų, kurie visai atvirai jo idėjas skelbė ir jam paramą skelbė bei galbūt tikėjosi, kad jis užims Didžiąją Britaniją ir jie tada bus valdžioje. Didžiosios Britanijos nacių pavardės žinomos. Taip, tie dalykai irgi kartojasi.
- Pastaruoju metu Vakaruose vis tiražuojama idėja, kad V. Putinas Vakarams tikrai nėra blogiausias partneris, nes jei jo neliks – nežinia, kas ištiks Rusiją. Europa tradiciškai to visuomet baiminasi.
- Ta korta paruošta Maskvoje, nušlifuota, platinama ne tik per diplomatus, bet ir per simpatikus, vadinamuosius įtakos agentus. Jie kalba tais pačiais žodžiais, įvairių šalių kokie nors kairieji žurnalistai. Tai irgi neturi nieko stebinti. Aš seniai esu siūlęs, turėti vieną didelę dėžę ir į ją mesti tuos visus pasisakymus – nei į juos gilintis, nei su jais ginčytis.
Stengiamasi tų nuomonių padaryti daug, kad būtų įspūdis, jog labai daug žmonių Vakaruose galvoja kitaip nei vyriausybės, esą jie iš tikrųjų remia V. Putiną, smerkia Ukrainą. Tuo tikimasi pakenkti Ukrainos suarėtėjimui su Europos Sąjunga, nors tiek atsikeršyti.
- Manote, kad tai būdinga būtent kairiesiems?
- Matote, ta situacija žinoma. Kraštutiniai kirieji ir kraštutiniai dešinieji susiliečia. O kas buvo A. Hitleris – kairysis ar dešinysis?
- Tradiciškai laikomas kraštutiniu dešiniuoju.
Diktatoriai yra diktatoriai ir viskas, jie neturi nei spalvos, jie tokie mišriai, raudonai rudi kaip chameleonai.
- Kalbėdamas apie Vakaruose vis populiarėjančią nuomonę apie V. Putiną, kaip geriausią iš blogiausių partnerių, politologas Laurynas Kasčiūnas brėžė paraleles su SSRS žlugimo laikotarpiu, kai Vakarų šalys irgi bijojo SSRS žlugimo ir palaikė Michailą Gorbačiovą. Ar jūs sutinkate?
- Visą laiką tos pačios paralelės. Ir tada buvo tokia tezė, labai raiški, kai jau buvo Rusija: nenorime, kad Rusija būtų silpna. Jeigu Rusija bus silpna, tai kažkam bus negerai. Darykim Rusiją stiprią. Na, tai padarė. Dabar turi bėdą. Padarė kariškai stiprią ir visus gąsdinančią, jie patys to norėjo. Tai kvailumas, kuris beveik nepagydomas.
- Manote, tai Vakarų atsakomybė?
- Matote, stipri turi būti su protu: jeigu būtų stipri, būtų vienas dalykas. Bet Rusijos stiprumas pasireiškia agresyvumu. Gimsta senieji imperiniai sindromai, reikia valdyti žemes: jeigu mes kada nors valdėme, tai turime vėl jas valdyti arba neturime leisti, kad kur nors nutoltų nuo mūsų orbitos. Tai labai skaudu, neleistina... Tartum ji turi teises į tautas ir žemes.
- Ką gali pasakyti? Ar laimės sveikas protas, ar ilgam užteks sveiko proto? Šiuo metu vyrauja sveikas protas, bet jį stengiamasi išplauti. Ką jūs man pasakojate, yra įnirtingos pastangos išplauti sveiką protą, parodyti V. Putiną su angelo sparneliais, jau kaip šviesuolį, kuris geresnis už ką nors kitą. O to ko nors kito niekas nerodo arba neleidžia pasirodyti. Tas pats buvo ir su M. Gorbačiovu. Ot, kas nors kitas bus blogiau už M. Gorbačiovą. Kai atėjo Borisas Jelcinas, tai stengėsi jį juodinti.
- Kaip vertinate vis pasikartojančius Michailo Chodorkovskio teiginius, kad jis galėtų tapti pereinamojo laikotarpio Rusijos vadovu? Iš šalies atrodo, kad jis tarsi siunčia kažkam žinią.
- Aš nežinau, reiktų paklausti jo, reiktų žinoti V. Putino aplinką. Įdomu, ar V. Putinas leistų tokią alternatyvą? Ir tegul kas nors svarsto, kas geriau. Nežinau, sunku pasakyti jų visus išskaičiavimus.
- Jums tai neatrodo keistoka?
- Kodėl, gali būti, kad jie ir numato, kad gali būti visiška katastrofa ir kad reiks pasaulio pagalbos ir tada vėl reikės „Brežnevą“ pakeisti „Gorbačiovu“. Tai būtų panašus dalykas. Tik nežinau, ar V. Putinas gali sau tą leisti, jam sunku bus išvengti atsakomybės, nebent susitartų su M. Chodorkovskiu iš anksto dėl visiškos amnestijos.