Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus žodžiais, liaudies tradicijose Užgavėnės susiję su pirmais pavasario ženklais. Kai pradeda busti gamta, žmonės iš savo sodybų varo protėvių dvasias, peržiem globojusias čia suvežtą derlių. Greitai reikės ruoštis sėjai, o protėvių dvasios padės laukuose.

Per Užgavėnes su protėvių dvasiomis – kaukėtais persirengėliais – gražiai atsisveikinama. Jos pamaloninamos, pavaišinamos ir išlydimos.

„Užgavėnės dabar bažnytinė šventė, bet pasaulyje ji labai skirtingai švenčiama. Pasižiūrėkime, kokių įvairių formų jos įgavo kaip kultūros reiškinys – nuo Rio de Žaneiro karnavalo, iki savitų indėnų papročių ir Venecijos karnavalo. Tačiau lietuvių apeigos – pačios archajiškiausios Europoje, dėl to nebent galėtume varžytis su bulgarais, nors jie neturi tiek daug dvasias vaidinančių Užgavėnių personažų, kaip mes”, – pasakojo profesorius.

L. Klimkos įsitikinimu, jeigu populiarintume savas Užgavėnes, galėtume sulaukti daug svečių ir stiprinti savo kultūrą.

Parisi mešką – metams pasisemsi sveikatos

Užgavėnės prasideda likus 40 dienų iki Velykų. Pasak profesoriaus, 40 dienų - tas laikas, kai Kristus, prieš pasiaukodamas žmonijai, apmąstymams buvo pasitraukęs į dykumą.

Šiemet profesorius sakė šią šventę minės Zarasuose, ir „patikrins, ar tradicijos nesusiniveliavo”.

Etnologo teigimu, Morė per Užgavėnes dabar deginama jau beveik visoje Lietuvoje, tačiau tai buvo tik dalies Žemaitijos paprotys.

„Tai rodo, koks didelis žiniasklaidos ir Rumšiškių poveikis. Jeigu Rumšiškėse švenčiamos žemaitiškos Užgavėnės, reiškia kitaip ir būti negali”, – apgailestavo L. Klimka.

Pasak profesoriaus, žemaičių Užgavėnės yra pačios archajiškiausios, nes ten dar išlikę drožtinės žvėrių kaukės. Kituose Lietuvos regionuose kaukių beveik nebeliko – tik persirengėliai.

Pavyzdžiui, Aukštaitijoje čigonai vežioja atseit prijaukintą mešką: stambokas vyrukas apsivelka išverstus kailinius ir kviečia visus imtynių: jeigu parisi mešką, visiems metams pasisemsi sveikatos.

Čigonai siūlo kažką pirkti, parduoti, mainikauti ir visokias išdaigas krečia.

Žemaitijoje Morė, Aukštaitijoje – Gavėnas

„Labai svarbus Užgavėnių personažas – mitinė žiemos dvasia. Jeigu Žemaitijoje ji moteriška: Morė, Kotrė, Magdė, Senė, Kūniškė, tai aukštaičiai turi Gavėną”, – pabrėžė etnologas.

Pasak profesoriaus, tai lemia skirtingų genčių paveldas, nes Aukštaitija susiformavo iš žiemgalių, sėlių ir lietuvių, o Žemaitija iš kuršių ir kitų smulkesnių genčių.

„Pavyzdžiui, žemaičiai išsaugojo totemus, o Aukštaitijoje išliko Gavėnas, kuris, beje, išvaromas į Kuršą. Matyt, buvo manoma, jog Kuršoje gyvi pagoniški papročiai ir tebėra pagoniški dievai”, – komentavo L. Klimka.

Profesoriaus žodžiais, šitame paprotyje atsispindi lūžio momentas. Gavėnas buvo žiemos metu, o pavasarį jo mums nebereikia. „Taip, kaip mes į Grūto parką išvarėme partinius komunistinius stabus: dabartinė karta dar prisimena, kaip gėles prie tų stabų dėjo, o dabar iš jų darome juoką. Lygiai tas pats vyksta ir kituose ideologiniuose lūžiuose”, – lygino mokslo istorikas.

Gavėnas – iš šiaudų padaryta pamėklė su pakuliniais ūsais, palaikiais drabužiais. Per Užgavėnes jis pasodinamas ant rogių ir nuleidžiamas nuo kalno. Kai kur Gavėną skandindavo – jei šalia yra upelis, tai jame, nes ežere sunku eketę iškirsti.

Vežioja į bačką susodintus vaikus

Pasak profesoriaus, žiema išvaroma vaišėmis, sočiais, riebiais valgymais ir pokštais, išdaigomis.

„Visoje Lietuvoje per Užgavėnes buvo važinėjamasi, ypatingai tą mėgsta daryti Aukštaičiai – kuo toliau nuvažiuoti aplankyti pažįstamus ir gimines. Važiuojant pro būsimą rugių lauką arba ten, kur pasėti žiemkenčiai, svarbu išvirsti iš rogių ir pasivolioti po sniegą – žmonės šitą paprotį dar prisimena”, – pasakojo L. Klimka.

Dar venas iš Užgavėnių papročių – laistymasis. Pasak etnologo, vaikai buvo susodinami į didelį kubilą, rėčką. Ji užkeliama ant rogių ir važiuoja per kaimą. Vaikai gali būti užsidengę gūnia ir kaip bitės dūgzti. Tada juos laisto vandeniu. Panašiai daroma, kai bitininkai susemia bičių spiečių ir, imituodami lietų, krapija su šluota bites vandeniu.

Pasak profesoriaus, šios tradicijos esmė, matyt, bitininkystės imitacija , tikintis gausių spiečių ir kad bitės prineš daug medaus. Tik tiek, kad vežiojamus vaikus aplieti nėra lengva – roges važnyčioja suaugęs vyriokas ir rankose turi labai ilgą botagą, kuriuo mojuodamas neleidžia arti prieiti prie vaikų.

„Viskas yra išdaigos ir pramogavimas, – pasakojo etnologas, – kai važinėdavo, aišku, arkliuką papuošdavo kaspinais, žvanguliais, lanką išdabindavo popierinėmis gėlėmis”.

Netekėjusioms merginoms – gervės plunksna

Paklaustas, ar masinės šventės mums primena senovinius papročius ar juos profanuoja, Edukologijos universiteto profesorius sakė, jog tai priklauso nuo organizatorių.

„Jei šventė rengiama Rumšiškėse ar Vilniaus etninės veiklos centre, jie stengiasi maksimaliai laikytis tradicijų. Tačiau kai kur, kai šventes rengia vietinės bendruomenės, nebūtinai yra vyresnių žmonių, kurie prisimena, kaip būdavo, tada gali profaniškiau išeiti”, – pripažino L. Klimka.

Etnologas mato, kaip miegamuosiuose Vilniaus rajonuose vaikai lanko namus. „Niekas jiems nepaaiškina, kad reikia kažką išmokti padainuoti, kaukes pasidaryti. Mergaitės iš mamos pasiima karolius ir jau galvoja, kad yra persirengėliai – eina prašyti pinigų ar saldumynų. Tai jau profanacija, mokytojams reikėtų pamokyti gražių Užgavėnių dainų, papasakoti apie papročius”, – sakė DELFI pašnekovas.

Vis dėlto, L. Klimkos nuomone, aklai kopijuoti tradicijų nereikėtų.

Pavyzdžiui, Žemaitijoje persirengėliais eidavo žydukai, o Aukštaitijoje – čigonai. „Svarbu, kad neįžeistume tautinių mažumų, nes žydukai ar čigonai buvo tiesiog svetimi, ateiviai iš dvasių pasaulio. Todėl vaikus reikėtų paprotinti, kad tai – ne pasityčiojimas iš kitų tautybių žmonių”, – atkreipė dėmesį istorikas.

Dėl to, profesoriaus nuomone, per Užgavėnias geriau puoštis paukščių ir žvėrių personažais. Pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje per Užgavėnes vaikščiodavo gervių pulkelis.

„Gervė pas mus yra meilės paukštis, tad lankydavo merginas, kurioms metas tekėti: numesdavo joms po plunksną ir sakydavo: „Skriskim kartu”, – pateikė pavyzdį profesorius.

Kodėl gydytojai – vengrai?

Žemaitijos Užgavėnėms būdingi vilkai, lokiai, žirgai su raiteliais. Iš istorinių personažų galima prisiminti vengrą gydytoją.

„Vengras todėl, kad Steponas Batoras į Lietuvą buvo atsivežęs savo vengrų gvardiją. Iš to laiko vengras ir liko kaip svetimojo įvaizdis. Net kailinukus vadindavo bekešomis, nes Kasparas Bekešas buvo karvedys”, – prisiminė etnologas, pridurdamas, jog tai – nesenų istorinių įvykių pavyzdžiai, o mūsų Užgavėnės yra pačios archajiškiausios Europoje, kai kurie personažai mena akmens amžių.