Karo nuotaikos jaučiamos ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių įgaliotinės Liudmilos Denisovos biure. Pasak darbuotojų, viena pagrindinių biuro veiklos sričių – rūpinimasis Rusijoje įkalintais ukrainiečiais – politiniais kaliniais, jų yra apie 70. Ombudsmenė ir jos komanda taip pat rūpinasi žmogaus teisėmis okupuotose teritorijose (net kriminaliniai nusikaltėliai prašosi atlikti bausmę Ukrainoje, tokių yra apie 900).

Kijevo centre, Maidane, kur 2014 m. vyko pagrindiniai ukrainiečių susirėmimai su prorusiško prezidento Viktoro Janukovičiaus pajėgomis, renkamos aukos Rytų Ukrainoje sužeistų karių gydymui. Pasak vienos iš aukų rinkėjų, dabar pagalbos reikia maždaug 600 sužeistų karių.

Karinės tematikos yra ir sostinės gatvėse: turistai perka drabužius su Ukrainos karių ir nacionalinių didvyrių atvaizdais, yra ir marškinėlių su Vladimiro Putino nuotraukomis, padabintomis jį įžeidžiančiais užrašais. Užėjome į piceriją „Veterano pizza“, įkurtą Rytų fronto veteranų. Restorane daugybė karinės atributikos, o darbuotojai bendrauja radijo ryšiu, kaip įpratę mūšiuose.

Separatistai įsitvirtino psichiatrijos ligoninėje ir buvo nušluoti

Vakare darbo grupė (Ukrainos ombudsmenė L. Denisova, Seimo kontrolierius Augustinas Normantas, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis, po du žurnalistus iš Lietuvos bei Ukrainos ir kt.) traukiniu išvažiavo į Rytų Ukrainą. Nuo Kijevo iki Slovjansko važiuoti tenka visą naktį. Čia mus pasitiko kariškiai su šarvuočiais ir visureigiais.

Šiame mieste prasidėjo karas. 2014 m. Slovjanske savo būstinę įsteigė pirmasis Rusijos remiamų separatistų vadeiva Igoris Girkinas (Strelkovas), čia jis vadovavo maždaug 3 tūkst. apginkluotų rusų. Bet per tris mėnesius ukrainiečių kariuomenė miestą išvadavo: apsupo, atkirto tiekimą bei gyvosios jėgos papildymą, galų gale separatistams teko pasitraukti. Todėl miestas nesmarkiai nukentėjo, nes čia nebuvo didelių mūšių.

Tačiau Slovjansko priemiestyje Semionovkoje vaizdai visai kitokie. Mūšiai čia buvo dideli. Rusai įsitvirtino didelėje psichiatrijos ligoninėje. Daugybę pacientų jie paprasčiausiai išvarė, o Rusijos žiniasklaida pasakojo, kaip „didvyriškai ginami ligoninės pacientai, kuriuos Ukrainos armija nori išžudyti“).

Žuvo daug Tėvynės gynėjų, bet okupantai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, iš didelio ligoninės komplekso liko tik griuvėsiai, primenantys Antrojo pasaulinio karo vaizdus.

Beje, su Slovjansku susijusi ir itin šlykšti Rusijos žiniasklaidos melagystė. Pagrindinis Rusijos televizijos kanalas „Pervyj kanal“ netrukus po to, kai Slovjanską išlaisvino Ukrainos kariai, kelias dienas transliavo siužetą, kuriame buvo pasakojama apie ukrainiečių „žvėriškumą“. Esą kareiviai į miesto aikštę suvarė gyventojus ir surengė parodomąją egzekuciją separatisto šeimai: nukryžiavo trijų metų vaiką - prikalė prie skelbimų lentos, o kai šis mirė nukraujavęs, jo motiną pririšo prie tanko ir tampė po aikštę.

Tai buvo eilinė Rusijos propagandistų melagystė - viskas išgalvota nuo pradžių iki galo. Bet savo šalies žiniasklaida aklai tikinčius ir nuolat kvailinamus Rusijos gyventojus ta žinia stipriai sukrėtė.

Per mūšius Semionovkoje nukentėjo ir daug vietos gyventojų namų. Ukrainos valdžia padeda jiems atstatinėti sugriautus ar apgriautus pastatus. Tačiau ne visiems. Kariai pasakojo, kad prieš prasidedant kautynėms prorusiškai nusiteikęs vietos gyventojas pats pasiūlė separatistams įsitaisyti jo šeimos namuose. Mūšio metu namas, iš kurio rusai šaudė į ukrainiečius, buvo visiškai sugriautas. Išvadavus apylinkes, tu griuvėsių savininkas ėmė reikalauti, kad Ukraina atstatytų jo namą, nes „jūs jį sugriovėte“. Bet jam buvo priminta, kad separatistus į savo namą jis pasikvietė pats: „Tai jūsų pasirinkimas, mes jums nieko neskolingi“.

Patriotas šarvuotyje

Jevgenij Snihur
Karininkas, su kuriuo praleidome daug laiko šarvuočiu keliaudami per Rytų Ukrainą, paaiškino ukrainiečių požiūrį į rusus: „Ne visi rusai yra blogi. Nekenčiam tų, kurie ateina pas mus su agresija. Kiti supranta, kad Rusija elgiasi blogai, bet jie sako „o ką mes galime padaryti?“. Nėra ten jokios demokratijos“.

„Rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (niekinantis ukrainiečių pavadinimas – red.), - padėtį apibūdino ukrainietis karininkas. - Jei manęs gražiai paprašys, mielai pakalbėsiu rusiškai, bet jei lieps kalbėti, nekalbėsiu“.

Pasak jo, Ukraina ir Rusija – skirtingi dalykai. Ir tas skirtumas vis didėja.

Jevgenij Snihur

Jo manymu, esant dabartiniam jėgų santykiui Ukrainos kariuomenė okupuotas teritorijas gali išlaisvinti per porą mėnesių. Tačiau didelio puolimo metu Rusija gali įvesti didžiules savo pajėgas, o tada aukų būtų nepalyginamai daugiau.

Įžūlus policijos seržantas

Taip besišnekant atvažiavome į Majorską. Majorsko kontrolinis įvažiavimo ir išvažiavimo punktas (KĮIP) – vienas iš keturių, esančių Donecko srityje. Per dieną čia praleidžiama iki 12 tūkst. žmonių, pravažiuoja apie 2200 automobilių. Pastaruoju metu čia gan ramu – paskutinįkart separatistai kelią apšaudė prieš pusantro mėnesio. Dabar šaudo į apylinkes, bet kelio neliečia.

Už KĮIP įrengtas ukrainiečių kariuomenės blokpostas. Kariai čia įsitvirtinę – gynybiniai įtvirtinimai ir ant žemės, ir po žeme. Už 1350 metrų – rusų blokpostas.

Atvykus delegacijai, Majorsko KĮIP buvo didelis būrys suvargusių žmonių – pasirodo, jau kelias valandas jų nepraleidžia čia budintys policininkai, nes, pasak jų, neveikia kompiuterinė duomenų bazė. Punkte pasieniečių funkcijas atlieka policininkai, nes tai nėra tikra valstybės siena.

Ombudsmenei L. Denisovai kalbantis su išvargusiais žmonėmis, iš konteinerinio namuko išėjo policijos seržantas. Savo nelaimei jis, matyt, nepasidomėjo, kas čia vyksta ir iškart ėmė kalbėti pakeltu tonu, nemandagiai ir atžariai – esą kompiuteriai neveikia, nėr čia ko būti nepatenkintiems, aprėkė vieną televizijos operatorių iškart liepęs jam nefilmuoti (į KĮIP buvo atvažiavę daug žurnalistų). O paskui, vidury pokalbio su Parlamento žmogaus teisių įgaliotinę, apsisuko, grįžo į namuką ir užsidarė viduje. Ombudsmenė buvo priblokšta dėl tokio pareigūno elgesio: „Kur jis nuėjo?!“. Ji su savo palydovais, tarp kurių buvo ir armijos generolas, nusekė paskui seržantą.

Namelyje iškart įvyko stebuklas – į vidų vos įėjus delegacijai iš Kijevo, kelias valandas „neveikusi“ duomenų bazė akimirksniu ėmė veikti. Imta praleidinėti žmones. Ombudsmenė dar būdama KĮIP paskambino vidaus reikalų ministro pavaduotojui ir Donecko srities policijos viršininkui. Pasak jos, policija pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl „pakimbančių“ kompiuterių ir dėl seržanto elgesio su žmonėmis bei tarptautinės delegacijos nariais.

Tūkstančiai žmonių iš okupuotų teritorijų atvyksta (o paskui grįžta) vedini įvairių tikslų: keliauja į darbą (tose apylinkėse iš 7 šachtų dabar veikia tik dvi), lanko giminaičius, mokosi, perka maistą (okupuotoje teritorijoje jis brangesnis ir prastesnis), ateina pasiimti pensijų, nes ukrainietiški bankai separatistų užgrobtoje teritorijoje nedirba.

Į Majorsko KĮIP kartais atvažiuoja mobilus banko skyrius, kad pensininkams nereiktų keliauti iki artimiausio miesto Bachmuto. Bet banko skyrius čia pasirodo tik kartais ir be grafiko.

Baisios kareivinės

Tą pačią dieną atvažiavome į šachtininkų miestą Torecką. Jį irgi buvo užgrobę separatistai, bet ir jį ukrainiečiai atsiėmė. Dauguma vietos gyventojų antiukrainietiški, kai kurie netgi siunčia savo vaikus į mokyklas okupuotose teritorijose.

Čia dislokuota Nacionalinės gvardijos motorizuotoji pėstininkų brigada. Beje, joje tarnauja nemažai merginų.

Pasak vado, padėtis mieste gerėja, kariškių santykiai su gyventojais neblogi. Jau net vietos jaunuoliai savo noru ateina į tarnybą brigadoje.

Brigada įsikūrė apleistoje buvusioje sovietinėje sanatorijoje-profilaktoriume. Gyvenimo sąlygos čia prastos, bet nors maitina neblogai. Paragavome kareiviško maisto – jis tikrai neblogas. Kariai sako, jog tai buvo įprasti pietūs, o ne kažkas išskirtinio, pagaminto aukštų svečių atvykimo proga.

Paskui atvykome į šios brigados bataliono štabą, įsikūrusi miesto pakraštyje, kažkokiame buvusiame gamybiniame pastate ar sandėlyje. Šio bataliono kariai nuolat kaunasi netoliese esančioje susirėmimo linijoje.

Patalpos atrodo baisiai. Atrodo, kad kariai įsikūrimui negavo nieko ir kūrėsi patys kaip įmanydami. Grindys – išdaužytas betonas, sienos – netinkuotos plytos, apšildymas – savadarbė metalinė krosnelė miegamojoje patalpoje, geležinės lovos surinktos iš metalo laužo ir t.t. Nepaisant tokios buities, kariai nesiskundžia. Čia sutikome ir garbaus amžiaus kapelioną. Jis tvarkėsi kamputyje, kur yra įrengęs koplytėlę. Šventikas geros nuotaikos, sakė, kad jis „su vaikinais kartu nuo 2015-ųjų“.

Bet patiems ukrainiečiams tokios gyvenimo sąlygos neatrodo baisios. Pavyzdžiui, kartu keliavęs ukrainiečių žurnalistas Antonas Goloborodko, neseniai pats tarnavęs kariuomenėje, sako: „Normalios čia sąlygos – visi pavalgę, aprengti, šilta, ginklų, šaudmenų ir degalų užtenka. Priešakinėse linijose daug blogiau“.

Jam antrina ir karininkas, su kuriuo keliavome vienu šarvuočiu: „2014 m. kariuomenė buvo visiškai nustekenta. Mobilizuotiesiems net uniformas tekdavo patiems pirkti. Buvome kaip partizanai. Dabar viskas kitaip“. Jis džiaugėsi įvairiomis teigiamomis permainomis jo šalies kariuomenėje. Kaip pavyzdį parodė pirmosios pagalbos rinkinį: „Mūšiuose apie 60 proc. karių žūsta dėl nukraujavimo. Dabar jau turime itin geras pirmosios pagalbos priemones. O pas rusus jos 1970 m. pavyzdžio. Jiems žmonės nerūpi“.

Ukrainos kariuomenėje dabar tarnauja apie 200 tūkst. žmonių.

Vakare atvykome į Kramatorską. Šis miestas irgi buvo užgrobtas, bet išvadavus Slovjanską, separatistai iš Kramatorsko pasitraukė be mūšių, todėl karo pėdsakų čia nepamatėme.

Stanica Luhanska

Kitą dieną atvykome į dar vieną baisią vietą – tai Stanica Luhanska, kur įrengtas vienintelis KĮIP Luhansko srityje. Per šį punktą negalima važiuoti automobiliais, praleidžiami tik pėstieji. Dažnas iš jų stumiasi karutį ar kokį vežimėlį – iš laisvos Ukrainos į okupuotą teritoriją vežasi maistą. Per dieną čia į abi puses praeina 12-13 tūkstančių žmonių.

Šioje vietoje skiriamoji linija eina upe Siverskij Donec, vienoje tilto pusėje ukrainiečių kariai, kitoje – separatistai. Iš ukrainiečių pusės kitame krante matyti Nikolajevka ir Luhansko pakraščiai (iki Luhansko centro – apie 15 km). Daug namų Stanica Luhanska sugriauta – rusai miestą intensyviai apšaudė iš artilerijos (dabar jie čia laiko snaiperius). Prie KĮIP įrengti blindažai ir kariams, ir civiliams.

Vaikščioti galima tik keliu, kitur – minų laukai (beje, prie Majorsko KĮIP irgi). Apie tai įspėja lentelės su kaukole. Minavo abi pusės, dabar niekas nebežino, kur tiksliai užkastos minos. Čia susprogo keletas traktorininkų, todėl į tuos plotus uždrausta užeiti.

Sprendžiant pagal tai, kur buriuojasi iš anapus atėję žmonės (dauguma garbaus amžiaus, suvargę, nesišypsantys), pagrindiniai jų tikslai – maistas ir pensijos.

Netoli praleidimo punkto kabo reklaminis plakatas: „Pavargote vaikščioti? Stovėti eilėse?“. Siūloma iki KĮIP atvežti užsakytas prekes.

Prie mobilaus banko skyriaus didelė eilė pensininkų. Eilė visiškai nejudėjo. Paaiškėjo, kad bankomatai neveikia, nes tvarkomas elektros tiekimas, o banko darbuotojai negali išduoti pensijų, nes tiesiog nėra pinigų. Tik tada, kai ombudsmenė davė velnių banko darbuotojams, šie kažkur paskambino ir pranešė, kad pinigai atvežami.

Einant skiriamosios linijos link, savo nuomonę staiga išsakė greta ėjusi senutė (galbūt ji suprato, kad mes užsieniečiai): „V Ukrainie viso prekrasno, a LNR pozoriščie! („Ukrainoje viskas puiku, o LLR (Luhansko liaudies respublika – red.) gėdų gėda!“).

Netoli praleidimo punkto klientų laukia vairuotojai – siūlo nuvežti į kitus miestus. Jų automobiliai – seni kledarai, nesuprantama, kaip jie dar važiuoja. Kitą vertus, pafrontės keliai yra katastrofiški – duobė ant duobės, vietomis asfalto išvis nelikę. Tokiais keliais drąsiai važinėja tik karinė technika.

Netoli Stanica Luhanska sustojome miške, kurį raketomis iš Rusijos teritorijos (valstybės siena vos už poros kilometrų) apšaudė rusų kariškiai. Uraganinė ugnis padegė ir sunaikino dalį miško, kur buvo įsitvirtinę ukrainiečių kariai, daug jų žuvo. O iš miško vietomis liko tik sprogimų sulaužyti apdegę medžiai.

Siūloma susitaikyti su prievartautoju

Seimo kontrolierių įstaigos Viešųjų ryšių vyriausiasis konsultantas Vytautas Valentinavičius, dalyvavęs minėtosios grupės darbe, DELFI sakė, kad šis karas sukūrė daugybę žmogaus teisių problemų. Lietuvos ir Ukrainos ombudsmenai, remdamiesi ES „Dvynių projektu“ (Lietuva Ukrainai perduoda ES patirtį žmogaus teisių apsaugos srityje), nusprendė savomis akimis pamatyti, kas ten dedasi.

Seimo kontrolierius A. Normantas – Europos ombudsmenų instituto valdybos narys – siekia atkreipti ES dėmesį, nes Vakarų valstybės jau pamiršta šį karą, plinta nuomonė, kad Ukraina turėtų susitaikyti su savo žemių aneksija. V. Valentinavičiaus manymu, pasiūlymai Ukrainai atsisakyti savo teritorijos ir normalizuoti santykius su Rusija yra tas pats, kas siūlyti žiauriai išprievartautai moteriai atleisti prievartautojui ir netgi su juo susidraugauti.