Penktadienį paskelbtame žurnalistų tyrime, kuris parengtas remiantis įvykio liudininkų pasakojimais, pasakojama kas, kaip ir kur nužudė 45-erių metų M. Kvedaravičių.
Delfi primena, kad režisierius buvo nužudytas šių metų pavasarį Mariupolyje, jis ten kartu su sužadėtine išvyko filmuoti 2016 m. sukurto dokumentinio filmo "Mariupolis" tęsinį.
Anksčiau jo sužadėtinė Hanna Bilobrova, kad lietuvio kūną rado gatvėje su šautine žaizda pilve. Ji sakė mananti, kad vyrą nužudė Rusijos kariai, sulaikę jį įtardami, esą jis yra Lietuvos siųstas snaiperis.
Dabar “Projekt” ir “Spektr“, remdamiesi savo akimis režisieriaus sulaikymą mačiusių liudytojų pasakojimais, skelbia, kad dėl režisieriaus mirties atsakingi DLR separatistai.
Kareiviai M. Kvedaravičių kartu su vairuotoju Oleksandru sulaikė kovo 27 d., kai jie bandė evakuoti iš Mariupolio dvi moteris su vaiku.
Vėliau paleistas vairuotojas pasakojo, kad separatistai M. Kvedaravičių buvo išrengę, tikrino, ar nėra sužeidimų, būdingų koviniams veiksmams, taip pat tatuiruočių , ant lietuvio nugaros rado mėlynę nuo moters krepšio, kurį buvo nešęs, ir pasiliko Mantą „kol bus aišku“.
Pasak liudininkų, tuo metu kaip tik vyko mūšiai su Ukrainos pajėgomis ir pastarųjų snaiperis nušovė vieną DLR separatistą.
„Jie dėl to labai supyko“, – “Projekt” ir “Spektr“ cituojamas įvykių liudininkas Kirilas. O moterys, kurias M. Kvedaravičius bandė evakuoti, Lina Sosnovska ir Halyna Bujanovska prisimena, kad ukrainiečių snaiperio ugnis sukėlė sumaištį kieme, kuriame, kaip manoma, žuvo lietuvis. „Jūs slepiate snaiperį, mes jus visus tuoj pribaigsime!“ – taip, pasak Bujanovskos, šaukė vienas iš okupantų vadų snaiperiui nukovus vieną iš jo bendražygių.
Būtent jos prisiminė, kad režisierių sulaikė separatistai su šaukiniais "Paštetas", "Mažius" ir "Uzbekas", kurių tikrieji vardai, kaip išsiaiškino “Projekt” ir “Spektr“, Aleksandras Jamkovenko, Viktoras Radionovas ir Pavelas Budenkovas.
Manto Kvedaravičiaus sužadėtinė: jis žuvo, kad visiems parodytų tą siaubingą karą
Hannos Bilobrovos kelionė kartu su sužadėtiniu, kino kūrėju Mantu Kvedaravičiumi dokumentuoti apsiaustyje atsidūrusio Ukrainos Mariupolio miesto virto talentingo kūrėjo nužudymo aplinkybių aiškinimusi, kūno pargabenimu į Lietuvą ir pažadu užbaigti prasmingą mylimojo darbą.
45 metų dokumentalistas M. Kvedaravičius Mariupolyje buvo nužudytas beveik prieš mėnesį. Kartu su 29 metų ukrainiete sužadėtine jis išvyko į Mariupolį filmuoti 2016 metų dokumentinės juostos „Mariupolis“ tęsinio – tai filmas, sukurtas 2014 metais, Ukrainos valdžios ir prorusiškų separatistų konflikto įkarštyje.
H. Bilobrovos teigimu, M. Kvedaravičius dingo išėjęs ieškoti kartu su jais evakuotis norinčių žmonių. Ukrainos pareigūnai ir karys, su kuriuo ji kalbėjosi apie režisierių, porą laikė sutuoktiniais, nors iš tikrųjų jie buvo spėję tik susižadėti. Jauna moteris papasakojo, kaip diena iš dienos šukavo miestą, rusų karių ir rusų remiamų separatistų prašydama pagalbos ieškant dingusio vyro. Galiausiai vienas aukštesnis karinis pareigūnas pasakė: „Tavo vyro nebėra“.
Režisieriaus Manto Kvedaravičiaus sužadėtinė Hanna Bilobrova: „Tas pareigūnas užgesino mašiną, aš pribėgau ir ėmiau klausinėti, ar jis ką nors žino, gal ką girdėjo. Klausiau, gal teiravosi savo karių ir taip toliau. Jis įbedė į mane žvilgsnį ir nemirksėdamas išrėžė: „Tavo vyras žuvo“. Šaltai pasakė, net nesumirksėjo. Aš klausiu: kaip? Tai jį paleido? Kas čia nutiko? Sako ne, mano kariai neva matė gatvėje gulintį civilį mėlyna striuke“, – skaudžiais prisiminimais dalinosi H. Bilobrova.
Ji sakė, kad mylimojo kūną pamatė tik po dviejų dienų: jai padėjo vado nurodymą vykdęs karys – M. Kvedaravičius veidu žemyn gulėjo tiesiog gatvėje: „Sėdėjau ant galinės sėdynės, ir pro šoninį langą – ne pro priekinį, bet pro šoninį – pamačiau ten gulintį Mantą. Važiavome pro šalį, ir aš tarsi sulėtintam kine bandau suvokti, ką matau. Vieną akimirką ėmiau daužyti vairuotoją, kad jis sustabdytų automobilį, dabar pat, bet jis nesustojo. Užsuko už pastato, o tas rajono vadas sau sėdi ir šaltai man: „Taviškis?“. Jis žinojo, kad ten manasis“.
Pasak H. Bilobroos, režisierius buvo pašautas į pilvą, bet drabužiuose kulkų skylių nebuvo matyti: „Jis buvo pašautas čia, šioje vietoje. Bet drabužiuose kulkų paliktų skylių nėra, nė vienos“.
Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenė Liudmila Deisova balandžio 9 dieną sakė, kad M. Kvedaravičių „įkaitu buvo paėmę rašistai“ (rusų fašistai), kurie vėliau jį ir nušovė. Rusijos gynybos ministerija į prašymą pakomentuoti H. Bilobrovos ir L. Denisovos teiginius nesureagavo.
„Visi galvoja, jeigu iškelsi baltą vėliavą, tai niekas tavęs nenušaus, taip? Čia visai kitas karas. Mes turėjome neperšaunamų liemenių, bet negalėjome jomis pasinaudoti. Teko jas slėpti, nes, jeigu rusų kariai būtų jas pamatę mūsų automobilyje, arba pačius jas dėvinčius, mus būtų tą pačią sekundę nužudę. Jeigu ant automobilio būtų pamatę raudoną kryžių, taip pat būtų atakavę. Taigi, ten turi būti „nuogas“, – kalbėjo H. Bilobrova.
H. Bilobrova pasakojo mananti, kad M. Kvedaravičių nužudė Rusijos kariai – sulaikė įtarę, kad jis NATO priklausančios Lietuvos siųstas snaiperis. Sužadėtinio netekusi moteris teigia savo žodžius grindžianti pasakojimu ukrainiečio, kuris buvo sulaikytas kartu su režisieriumi. Jis pasakojo, kad rusai ant lietuvio peties pamatė sunkios kuprinės paliktą kraujosruvą, ir to pakako kaip įrodymo, kad, esą, jis šaudo.
„Ten mūšio laukas. Be pertraukos zuja tankai. Ramiai net cigaretės nesurūkysi. Vos prisidegi, įtraukti du dūmus ir jau reikia į vidų, reikia slėptis. Nes nuo stogo byra plytos. Girdisi aviacija, šūviai...“, – pasakojo ji.
Iš Ukrainos Luhansko regiono kilusi H. Bilobrova sakė, kad per Rusiją į Lietuvą pargabenti mylimojo kūną užtruko keturias dienas.
Į paskutinę kelionę Ukrainoje nužudytas Lietuvos kino režisierius Mantas Kvedaravičius palydėtas balandžio 9 dieną Biržuose.
Vietos savivaldybė taip pat inicijavo, kad Mantui Kvedaravičiui būtų suteiktas Biržų garbės piliečio vardas. Taip pat siūloma Vytauto Montvilos gatvę pervadinti tragiškai žuvusio menininko vardu.
Išgarsino filmas apie Čečėniją
Kino režisierių M. Kvedaravičių išgarsino debiutinis dokumentinis filmas „Barzakh“ apie Čečėnijoje dingusius žmones. 2011 metais tarptautiniame Berlyno kino festivalyje šis filmas apdovanotas Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri prizais, apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, Lietuvoje pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią metų dokumentinį filmą.
Antrojo dokumentinio Manto Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ idėja gimė nufilmavus pirmąsias „Partenono“ scenas. „Mariupolyje“, kaip ir „Barzakh“, autorius tyrinėjo sapnus ir mirtį, meno formas ir karą. Filmo tarptautinė premjera įvyko Berlyno kino festivalyje o „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“ už „Mariupolį“ M. Kvedaravičius buvo apdovanotas geriausio režisieriaus prizu.
„Sidabrinės gervės 2016“ apdovanojimuose filmas pelnė geriausio ilgametražio dokumentinio filmo prizą, o Jurijaus Grigorovičiaus darbas „Mariupolyje“ buvo pripažintas geriausiu metų dailininko darbu.
2019 metais žiūrovus pasiekė pirmasis ilgametražis vaidybinis Manto Kvedaravičiaus filmas „Partenonas“. Bendro Lietuvos, Ukrainos ir Prancūzijos kinematografininkų filmo pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“, po kurios juosta sulaukė ypatingo kino kritikų dėmesio ir įvertinimo.
Režisierius buvo įgijęs Kembridžo universiteto socialinės antropologijos daktaro laipsnį, rašė apie estetiką, materialumą, afektą, taip pat studentams skaitė paskaitas apie vizualinę kultūrą.
