„Mažai kas žinoma apie Lietuvą, išskyrus tai, kad 1941 m. čia buvo išnaikinta daug žydų. Kadangi žydai Amerikoje įtakingi, tai Lietuvai labai ir labai žalinga“, – trečiadienį Vytauto Didžiojo universitete (VDU) bendraudamas su akademine bendruomene sakė T. Venclova.
Pasak T. Venclovos, pusiausvyrą šiek tiek atstatė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, Lietuvos išsivadavimo metais savo straipsnius spausdinęs „The New York Times“. Jis ne vienam JAV politikos veikėjui atidarė duris į Lietuvos problematiką ir paaiškino, kad Lietuva turi ir kitų bruožų ir yra verta laisvės.
T. Venclovos teigimu, iš mūsų istorijos daugelis prisimena juodesnius puslapius ir tai labai liūdna, su tuo reikia kovoti. „Svarbu, kad autoritetingi žmonės tais klausimais kalbėtų. Vienas svarbių momentų – neslėpti tų puslapių ir nenutylėti, o jei nutyli, slepi arba teisiesi, paprastai tik pablogini reikalą“, – vėliau bendraudamas su žurnalistais, kalbėjo Jeilio universiteto profesorius emeritas.
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio pabaigoje. Beveik visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir nužudyti iki 1941 metų lapkričio vidurio. 1943 metais okupacinė valdžia nutarė likviduoti ir didžiųjų Lietuvos miestų getus. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos buvo nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė 5-10 proc. Lietuvos žydų.
Šiandien didžiausiais Lietuvos ambasadoriais užsienyje T. Venclova laiko sportininkus. „Deja, o gal ir laimei, sportininkai yra geriausi savo krašto ambasadoriai. Krepšininkai gal jau mažiau, kadangi olimpiadoje, deja, nepasižymėjo. Bet Rūta Meilutytė, be abejo, yra svarbesnė mūsų ambasadorė už daugelį kitų“, – kalbėjo T. Venclova.
Štai amžiną atilsį T. Venclovos bičiulis žurnalistas kartą lankėsi Serbijoje. Serbai sakė žinantys Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, tačiau nieko nežinojo apie Tomą Venclovą ir Vytautą Landsbergį – manė, kad jie žaidžia antroje komandoje, pasakojo T.Venclova.