Prieš keletą mėnesių gana plačiai nuskambėjo istorija apie tai, kaip pastabą dėl agresyviai veislei priskiriamo šuns vedžiojimo be antsnukio jo šeimininkui pareiškęs pensininkas vos neatsisveikino su ranka. Kitaip sakant, norėjęs užkirsti nelaimei kelią žmogus pats tapo auka.
Vis dėlto vienaip situacija atrodo, kai ją nagrinėji teoriškai, visai kitokias mintis ji sukelia, kai tokį atvejį pamatai savo akimis: nuo kalniuko iš tamsos nusileidęs pitbulterjeras, atsakydamas į pastabą savo šeimininkui apie tai, kad šunis reikėtų vedžioti su antsnukiu, griebė žmogui už rankos. O šeimininkas, nors šuo neįkando, pasiuntė žmogų kuo toliau ir net nepasidomėjo savo augintinio padaryta žala...
Žinoma, ir pati auka buvo nusiteikusi nelabai taikiai. Tikriausiai tokie šunys ir šeimininkai labiau mėgsta, kai su jais kalbiesi ramiai: „Ar jūsų, gerbiamasis pone, nežeistų informacija apie tai, kad šunis reikėtų vedžioti su antsnukiu?“ Ir visa tai reikėtų pasakyti tokiu tonu, lyg kviestum šuns šeimininką išgerti kavutės su pyragėliais...
O jei rimtai, šuo neturėtų turėti savo nuomonės, kas jam patinka ir kas – ne. Net ir pamatęs kokį nors visai jam nepatinkantį pilietį, jis negali imtis savarankiškų veiksmų. Kita vertus, tvarka visuomenėje turi rūpintis valdžios institucijos, kurioms už tai mokame algą. Pačiam daryti tvarką – rizikinga, kai kuriais atvejais – ir neteisėta.
Tad reikia čiupti telefono ragelį ir prigriebti šiuos subjektus teisinėmis priemonėmis: juk yra priimta galybė visokių taisyklių ir įstatymų. Juo labiau kad šį šunį mačiau vedžiojamą ir mažos mergaitės, iš pažiūros pradinukės. Taigi jei šuo sugalvos pareikšti savo nuomonę dar apie ką nors iš savo aplinkos, iki nelaimės – netoli, juolab kad mergaitės svoris neviršija šuns svorio...
Kas ieškos kaltų?
Žinoma, pirmiausia mintys nukrypsta į policijos pareigūnus – paprastai jie pirmieji sureaguoja į tokio pobūdžio nutikimus. Tačiau suprantu ir savo kreipimosi silpnąją vietą: nesu nukentėjusioji, o aukos, šuns ir šeimininko pėdos – ataušusios. Neryžtingumą mano balse pajunta ir vietinio policijos poskyrio budėtojas, visomis išgalėmis stengdamasis problemą nustumti nuo savęs ir savo poskyrio.
Tiesą pasakius, jis yra teisus – kokią informaciją apie įvykį galiu pateikti? Kad šuo tikriausiai buvo pitbulterjerų veislės, keturiomis kojomis, dviem ausimis, trikampiu snukiu, o jį vedęs asmuo – maždaug dvidešimties metų jaunuolis? Galbūt kokiame nors dokumentiniame seriale apie policininkus būtų pulta ieškoti galimų kaltininkų, bet...
Žinoma, jeigu kreiptųsi sužeistasis, pareiškimas, kiek supratau, iš jo būtų priimtas (jei pademonstruotų atkaklumą). Tačiau kaip surasti kaltininką? Net jei tykosi kelias dienas ir aptiksi tą šunį, kaip įrodysi, kad įkando būtent jis?
Loja, bet nekanda
Ką daryti toliau? Ne viena jaučio oda prirašyta apie tai, kad koviniai šunys prilygsta šaunamajam ginklui, todėl norint juos laikyti reikia įsigyti specialų leidimą. Savivaldybės, kai piliečiai ima skųstis agresyviais šunimis, visuomet atsako: „Stengiamės, darome viską, kas įmanoma. Štai registruojame šunis, ir jei kas, jų šeimininkus nesunkiai galima prigriebti...“ Vis dėlto panašu, kad valdžia, jei išvestume paraleles iš gyvūnų pasaulio, garsiai loja, bet nekanda.
Vadinasi, reikia pamėginti rasti šunį ir šeimininką per savivaldybę, kuri išsijuosusi registruoja agresyvių ir pavojingų veislių šunis. Jeigu jie registruojami, vadinasi, kažkur turi būti jų registras, ir greičiausiai mano gyvenamajame rajone, laikomu mažiausiu Vilniuje, tokių šunų nebus daug. Tuomet, turėdama to šuns šeimininko adresą (jei jį man kas nors pasakys), galėsiu toliau galvoti, ką su visa šia istorija daryti. Juk vis dėlto agresiją rodantis šuo ir į visuomenės taisykles spjaunantis jo šeimininkas neturėtų sau toliau ramiai vaikštinėti gatvėmis. Bent jau būtų galima pasiekti, kad šis šuo viešoje vietoje vaikščiotų su antsnukiu, nes šiaip jau dažniausiai su šia apsaugos priemone vedžiojami ne agresyvūs šunys, o tie, kurių šeimininkai laikosi įstatymų.
Nors interneto puslapyje parašyta, kad leidimų laikyti pavojingų ir agresyvių veislių šunis išdavimu rūpinasi vienas skyrius, savivaldybės informacijoje, kur kreipiausi kaip paprasta pilietė, man davė kito skyriaus telefono numerį. Reikia pripažinti, kad darbuotojai buvo labai mandagūs ir stengėsi padėti, tačiau mano klausimas apie agresyvių šunų registrą juos nuvedė į aklavietę. Kiek pasitarę tarpusavyje, jie vis dėlto nutarė, kad tokio šunų registro nėra – tiesiog visus šunis registruoja Gyvūnų registravimo centras.
Esu apie jį girdėjusi (buvo kalbama, kad šis centras aktyviai imsis gyvūnų registracijos ir pagaliau įves šioje srityje tvarką – ir naminių gyvūnų, ir žmonių labui), tad pirmiausia atsiverčiau šios įstaigos interneto puslapį. Pasirodo, Gyvūnų registravimo centro nebėra, nes „atsižvelgiant į gyventojų pastabas ir siekiant patobulinti gyvūnų registravimo paslaugą, Vilniaus mieste keičiama gyvūnų registravimo tvarka. Nuo šiol gyvūnų registravimas bus atliekamas veterinarijos gydyklose. Viešoji įstaiga Gyvūnų registravimo centras gyvūnų neberegistruoja. Atkreipiame dėmesį, kad registruojami tik Vilniaus mieste laikomi šunys ir katės, be to, nesvarbu, ar šie gyvūnai laikomi privačiame ar daugiabučiame name. Šuns ar katės savininkas, norintis užregistruoti augintinį, pasirinktame banke už gyvūno registravimą turi sumokėti vienkartinę įmoką (40 Lt). Sumokėtos įmokos kvitą gyvūno savininkas turi nunešti vienai iš pridedamame sąraše nurodytų veterinarijos gydyklų.“
Vadinasi, naminių gyvūnų, kad ir kokie jie būtų, registracija yra išsklidusi po daugybę privačių gydyklų. Žinoma, jos šį darbą atlieka – gyvūnas yra registruojamas, ir jo savininkas gauna registracijos pažymėjimą. Tačiau kaip „susekti“ konkretų šunį, vis tiek lieka neaišku.
Vis dėlto paskambinu į kelias gydyklas. Man paaiškina, kad jie tik registruoja šunis, o agresyvių ir pavojingų veislių šunų savininkams tik primena, kad jie dar turėtų pasirūpinti ir leidimu laikyti šiuos gyvūnus. Kitaip sakant, registruojant nepaklausiama, ar žmogus jau turi leidimą. O šių dokumentų egzistavimą pas konkretų žmogų gali patikrinti tik savivaldybės atitinkamų skyrių darbuotojai ar policijos pareigūnai – atsitikus kokiam nors incidentui ar paskelbus kokį „antišuninį“ vajų.
Beje, prie naminius gyvūnus Vilniaus mieste registruojančių veterinarijos gydyklų sąrašo yra išskirta dar ir bendrovė „Idamas“. Kaip rašoma interneto puslapyje, ji užsiima interneto sprendimais ir mokesčių už naminius gyvūnus administravimu, jų registro tvarkymu. Tačiau, kaip vėliau sužinosime, tvarkyti nelabai yra ką – Vilniuje registruota tik maža dalis naminių gyvūnų...
Registruota mažai šunų
Benaršydama šiuo klausimu internetą, radau dar vieną savivaldybės skyrių, kurio kiti savivaldybės darbuotojai man nenurodė, beje, visiškai veltui. Nors netyčia paskambinau pietų metu, jo darbuotoja man viską noriai paaiškino – esą Vilniaus mieste laikomų šunų registras tikrai yra.
Tiesa, dera pasakyti, kad duomenis galima rasti tik pagal sąrašą arba gyvūno savininko pavardę. Deja, nei vieno, nei kito nežinau, ir, kaip žinome, sunku surasti juodą katę tamsiame kambaryje, ypač kai jos ten nėra – kai tokie menki skaičiai, labai tikėtina, kad gyvūnas yra net neregistruotas...
Savivaldybės darbuotoja pasiūlė mums vienintelę įmanomą išeitį – pastebėjus, kada nenaudėliai išeis pasivaikščioti, skambinti savivaldybės telefonu 1648 ir kviesti darbuotojus „pagal faktą“. (Ir tikėtis, kad objektai per tą laiką nedings iš akiračio, jei turėtume omeny atstumą nuo Vilniaus centro ir senamiesčio, be to, su sąlyga, kad viešosios tvarkos sergėtojai viską mes ir kaip vėjas lėks gaudyti būtent šio šuns.)
Beje, pasak specialistės, kai kurie veterinarijos gydytojai pavojingų ir agresyvių veislių šunis identifikuoja tik kaip mišrūnus – neparašo, kad tai agresyvios veislės mišrūnas, nors privalėtų. Įstatymai tai įpareigoja. Dera pabrėžti, kad atskirti šių veislių požymius daugeliu atvejų nėra taip sunku, juo labiau specialistui. Tačiau tyčia ar netyčia taip neatsitinka, įrodymų nėra, taigi tokio šuns savininkas tarsi legalizuojasi ir išvengia daugybės rūpesčių dėl savo psichinės sveikatos patikrų, pažymų, dvigubai didesnių mokesčių ir kitų dalykų, kuriuos valstybė pasistengė užkrauti agresyvių veislių šunų savininkams.
Iš tikrųjų norint laikyti agresyvų šunį tenka ne mažiau plušti, nei gaunant socialinį būstą – būtina pateikti pažymą, kad atsakingas asmuo nėra įrašytas į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos, psichinės ligos, pažymą, kad kartu gyvenantys asmenys nėra įrašyti į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos, psichinės ligos, pažymą, kad atsakingas asmuo ir kartu gyvenantys asmenys nėra teisti už tyčinius smurtinius nusikaltimus arba kad jų teistumas yra išnykęs ar panaikintas, Lietuvos kinologų draugijos išduoto dresuotojo pažymėjimo kopiją (jei šunį pageidaujama dresuoti), jau nekalbant apie pažymas dėl skiepų, sterilizacijos ir t. t.
Apskritai naminių gyvūnų gyvenimą Lietuvoje reglamentuoja gera dešimtis įstatymų ir poįstatyminių aktų.
Nepakantumo atmosfera?
Taisyklių naminių gyvūnų laikytojams vis daugėja, be to, atsiranda vis įmantresnių. Klaipėdoje bus draudžiama naminius gyvūnus laikyti bendrabučiuose, o norint naminius gyvūnus vežti liftu, teks gauti visų lifte esančių žmonių leidimą. Jis bus būtinas net ir tuo atveju, jei liftu bus norima gabenti žiurkėną...
Projekte taip pat numatyta, kad negalima daugiabučiame name laikyti ūkinės paskirties, laukinių ir pavojingų gyvūnų. Siūloma drausti augintinius vežti miesto viešuoju transportu, išskyrus tuos atvejus, kai gyvūnai gabenami specialioje talpykloje – krepšiuose, narveliuose ir t. t.
Per pastaruosius kelerius metus Kaune buvo užregistruoti 7 tūkst. augintinių, nors per metus paskiepyta 16 tūkst. keturkojų... Skaičiai akivaizdžiai byloja, kad ir kauniečiai vengia registruoti namuose auginamus gyvūnus.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas Benas Noreikis teigia, kad kasmėnesinis mokestis už gyvūnus (būtent jo žmonės dažniausiai vengia) nėra pagrįstas jokia logika, nes žmogus ir jo gyvūnas nieko už jį negauna. Tikslinė rinkliava turėtų būti panaudota gyvūnų gerovei, tada būtų tikslinga ją rinkti. Iš tiesų jau daugelį metų šios rinkliavos labiau primena duoklę ar baudą už gyvūnų laikymą, nes Lietuvoje vis dar nėra pakankamai šunų vedžiojimo aikštelių, specialių šiukšliadėžių bioatliekoms ir t. t.
Subjektyvios išvados
Mūsų tikslas buvo surasti konkretaus nusižengimo pėdsakus, tačiau sužinojome, kad ir agresyvių, ir meilių neregistruotų naminių gyvūnų savininkai gali miegoti gana ramiai. Kol augintinis ko nors neapkramtys, nesugrauš svetimo kilimėlio ar kaimynas neįlips į kokią slidžią krūvelę, niekas jų nejudins.
Visuotinis gyvūnų registravimas, kuris padėtų ne tik prigriebti agresyviai besielgiančių šunų šeimininkus, bet ir žmones, kurie išmeta gyvūnus į gatvę, taip ir liko svajonė – registruota labai mažai naminių gyvūnų.
Benamių gyvūnų „globa“ Vilniuje užsiima gatvių tiesėjai, o gyvūnų registravimu – interneto bendrovė, privačios veterinarijos klinikos. Valdžia daugiausia apsiriboja įstatymų ir aplinkraščių kūrimu.
Daugelis šioje srityje kuriamų naujovių ir taisyklių dažnai pasitarnauja tik žmonių nepakantumui skatinti, naminiai gyvūnai paverčiami savotiškais monstrais, o ne lieka senais gerais žmonių draugais, kuriems reikia priežiūros bei rūpinimosi.