aA
Pirmasis lietuvis, pakviestas prisijungti prie Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento komandos, Lietuvos garbės konsulas dr. Jonas Prunskis yra tikras: taip, mūsų šalis žengia į priekį. „Judama į gerą pusę, bet turėtų būti dar geriau“, – sako jis.
Jonas Prunskis
© DELFI / Karolina Pansevič

Aktyvus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, aštuonių skausmo klinikų steigėjas ir savininkas dr. J. Prunskis, garsios lietuvių išeivių giminės atžala, pasiekė tai, ko iki šiol nepadarė nė vienas tautietis. Jis – pirmasis Amerikos lietuvis, tapęs JAV prezidento patarėju.

„Prie pono Donaldo Trumpo komandos nutariau prisidėti, kai buvo aišku, kad prezidento rinkimuose liko jis ir ponia Hillary Clinton. Aišku, abu kandidatai turėjo savų problemų. Bet aš laikiausi nuomonės – pabrėžiu, kad viskas, ką šiandien sakau, yra mano asmeninė nuomonė, ne valdžios atstovo pozicija, – kad D. Trumpo pergalė bus naudingesnė Lietuvai“, – teigia jis interviu DELFI.

- Esate vienintelis lietuvis, tapęs dabartinio JAV prezidento D. Trumpo patarėju. Kaip lietuvių emigrantų vaikas galėjo tai pasiekti?

- Nereikėtų švelninti situacijos nė vieno lietuvio, kuris, gelbėdamas savo gyvybę, tuo metu bėgo iš Lietuvos. Mano tėvas tuo metu jau buvo gydytojas, mama – dar studentė. Girdėdamas jų pačių, jų draugų ir kitų pabėgėlių pasakojimus, galiu pasakyti – stebuklas, kad jie išgyveno tokius sunkus laikus. Nesakau, kad kitaip buvo tiems, kurie nepabėgo, laikai buvo baisūs. Visi karai baisūs.

Mano mama baigė studijas Vokietijoje. Jų teta, išvykusi į JAV su pirmąja pabėgėlių banga, parėmė persikėlimą. Tėvai atvyko į Čikagą: nemokėjo nė žodžio angliškai, bet turėjo išlaikyti egzaminus anglų kalba, norėdami gauti gydytojų licencijas.

Tėvas mirė, kai buvau trejų metukų. Mama augino tris vaikus viena pati. Mūsų namuose buvo draudžiama kalbėti angliškai. Pirmas kartas, kai kalbėjau angliškai, buvo darželyje. Atsimenu, lyg nustebau, kad visi kažkaip kitaip kalba, bet neėmiau labai į galvą. Tarsi buvo keista, bet vaikai greitai pripranta.

Viskas įvyko tėvų dėka – jie įskiepijo meilę Lietuvai. O kaip įvyko, kad tapau pirmuoju lietuviu, patvirtintu patarėju Vašingtone? Už tai, kad to pasiekiau, turiu padėkoti ne tik tėvams – ir pažįstamiems, ir per visą gyvenimą sutiktiems žmonėms. Jie visi – žinodami ar net nežinodami – labai daug man padėjo.

- Teko girdėti, kad eidamas į prezidento rūmus, segatės Lietuvos Respublikos Riterio ordino apdovanojimo miniatiūrą. Taip skatinate susidomėjimą Lietuva?

- Taip. Dažnai žmonės susidomi, prieina paklausti – koks čia ženkliukas? Tada gaunu progą kalbėti apie Lietuvą ir garsinti jos vardą.

- Ar teko apie Lietuvą pasakoti prezidentui D. Trumpui?

- Ne jam asmeniškai. Neturiu tikslo asmeniškai jam pasakyti. Jis, žinoma, žino apie Lietuvą, kadangi neseniai buvo susitikęs su prezidente Dalia Grybauskaite. Bet, mano nuomone, svarbiau, kad jo patarėjai, artimiausi komandos žmonės, kuriais prezidentas pasitiki, žinotų, ir jie pasakotų prezidentui apie Lietuvą, sužinoję iš manęs.

- Ko Lietuva galėtų tikėtis iš JAV, kuo pati gali būti reikalinga Amerikai?

- Kai neturiu daug laiko kalbėtis su amerikiečiais apie Lietuvą, o jie paklausia apie mano valstybinį apdovanojimą, sakau: Lietuva yra kaip Havajų salos. Šios salos yra vakarinė NATO siena, o Lietuva yra rytinė siena. Jeigu kas nors užpultų Havajus, būtų tas pats, kaip Lietuvos puolimas. Amerikiečiai gali tai suvokti, kadangi Havajai jau buvo užpulti.

Mano nuomone, JAV yra svarbu turėti stiprią partnerę. Kaip garbės konsulo, daugelis manęs klausia, ar galėčiau padėti, kad investicijos plauktų į Lietuvą. Tai galima padaryti, bet lietuviai turi suprasti, kad eiliniai amerikiečiai nežino, kur Vašingtonas yra, o tu paklausk jų, kur Lietuva – tikrai nežinos.

Kalbant apie investicijas, amerikiečių įmonės vadovai, nusprendę, kad nori investuoti ne Kinijoje, bet, pavyzdžiui, Rytų Europoje, lygins netoliese esančias šalis – Lietuvą, Latviją, Lenkiją, Čekiją. Aš siūlau, kad norėdama pritraukti daugiau investicijų, tapti stipria partnere Amerikai, Lietuva turėtų sudaryti palankiausias sąlygas verslui. Kai JAV įmonės prezidentas žiūrės į aplinkines šalis, jis turi nuspręsti, kad Lietuvoje investuoti jam geriausia.

- Ar, būdamas Lietuvoje, matote, kad mūsų šalis deda pastangas, gerindama sąlygas verslui taip, kad užsienio, taip pat ir JAV, investuotojai čia ateitų?

- Kai tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius su vizitu lankėsi JAV, aš ir kiti garbės konsulai stengėmės, kad jis turėtų kuo daugiau susitikimų su Amerikos verslininkais, iš pirmų lūpų išgirstų, kokios yra kliūtys kyla investuoti į Lietuvą, ir kokie pozityvūs momentai matomi. Manau, jis tikrai girdėjo, jog yra trūkumų.

Mano sūnus Vytas, studijuodamas Harvarde, turėjo mentorių – profesorių Andrei Shleiferį, padėjusį Lietuvai įsivesti litą. Prieš kelerius metus, Seime vykstant diskusijoms dėl Darbo kodekso ir socialinio modelio, mano sūnus savo iniciatyva paklausė A. Shleiferio nuomonės. Jie nedelsdami sukvietė garsius Harvardo profesorius naujam darbui. Sakė: negausite nė cento atlyginimo, bet reikia tai padaryti. Jie išanalizavo Lietuvos Darbo kodeksą ir surašė siūlymus dėl pakeitimų.

Mano sūnus išvadas pristatė Lietuvos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje, kuriai vadovavau. Ten dalyvavo ir prie Darbo kodekso dirbę Lietuvos politikai. Nemažai teiktų pasiūlymų buvo įtraukti į Darbo kodeksą.

Jonas Prunskis
Jonas Prunskis
© DELFI / Karolina Pansevič

Taigi, ar Lietuva pažengė į priekį? Taip. Ar taip stipriai kaip turėjo? Kol kas ne, kadangi matome, jog dar neplaukia taip greitai investicijos. Judama į gerą pusę, bet turėtų būti dar geriau.

Jeigu Lietuva galėtų įtvirtinti palankiausias sąlygas verslui Europos Sąjungoje, tai būtų labai gerai. Dabar Amerikoje nežinoma, kur yra Lietuva, bet jeigu amerikiečiai girdėtų, jog yra šalis, kurioje, sako, palankiausios sąlygos verslui Europos Sąjungoje, tai savaime Lietuva pasirodytų ant jų žemėlapio. Iki to mes kol kas nepriėjome.

Žinoma, negalime Lietuvos lyginti su Singapūru, bet ši šalis nuo trečiojo pasaulio iki pirmojo ėjo labai greitai. Būtų galima šiek tiek iš Singapūro mokytis. Lietuvos Seimas ir Lietuvos žmonės turėtų ta linkme dirbti.

- Pirmą kartą į Lietuvą atvykote 1969-aisiais. Ar atsimenate to meto įspūdžius?

- Labai gerai atsimenu, nors buvau 12 metų. Dar Čikagoje, kai krovėme lagaminus, dėjome įvairiausius drabužius, nes žinojome, jog Lietuvoje sunku. Buvo liepos mėnuo, bet apsirengiau tris žieminius paltus, kad juos galėtume atiduoti.

Kai nusileidome Maskvoje, išlipome iš lėktuvo, pamatėme ne užrašą „Sveiki atvykę“, bet rusų kareivius su „kalašnikovais“, išsirikiavusius abipus trapo iki muitinės. Mums reikėjo pro juos praeiti. Man, dvylikamečiui, tai buvo keista, bet mamai – ypatingai sunku, kadangi ji prisiminė, kas darėsi Lietuvoje iki jai pasitraukiant.

Mūsų leidimas suteikė galimybę būti ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Ten praleidome kelias dienas. Prisimenu, kad mamos draugų vaikai nusivedė mane į turgų, „talkučkę“ kaip vadino. Jie klausė – ar turi kramtomosios gumos? Žinoma, nes girdėjau, kad Lietuvoje jos trūksta, visi miršta dėl gumos. Tie vaikai sakė – valio, eikime, parduosime už 50 kapeikų! Aš išsikeičiau gumą į peiliuką.

Buvo ir taip, kad pusiau slaptai nuvažiavome į Žvilbučius Zarasų rajone, kur buvo Prunskių dvaras. Ieškojome, kur tas dvaras, ir sutiktas žmogus, paklaustas kelio, pasiteiravo: gal mašinoje yra Prunskių? Buvo keista išgirsti savo pavardę ir suprasti, kad kažkas prisimena mano gimines.

- Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje yra atminimo lenta jėzuitų geradarei ir Lietuvos našlaičių globėjai dr. Albinai Pundytei-Prunskienei – jūsų mamai. Iš kur ji, našlė su trimis vaikais, sėmėsi jėgų dar padėti ir kitiems?

-Nežinau (juokiasi). Išėjusi į pensiją, jau tuo metu, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, ji pradėjo labai rimtai dirbti su našlaičiais gimtinėje. Mama sugalvojo, kaip greičiausiai padėti kuo didesniam skaičiui vaikų. Tuo metu Vytautas ir Gražina Landsbergiai jau buvo labai gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, todėl ji susiskambino su ponia G. Landsbergiene ir pasisiūlė steigti Lietuvos našlaičių globos komitetą. Ši mielai padėjo.

Mama lakstydavo nuo pat ryto iki vakaro per visas našlaičių prieglaudas. Bendravo su kunigais, su tėvais. Norėjo pati asmeniškai matyti, kad pinigai eina kur reikia.

- Jūsų dėdė – prelatas ir žurnalistas Juozas Prunskis – plačiai pagarsėjo ir savo veikla, ir legenda tapusiais žygiais. Kaip vienas iš jų minimas susitikimas su sovietų generaliniu sekretoriumi Nikita Cruščiovu?

- Tai ne legenda. Kai N. Chruščiovas 1959 metais lankėsi Vašingtone, tuo metu kunigas J. Prunskis siekė, kad sovietai išleistų į Ameriką jo mamą, išvežtą į Sibirą. Dėdė kaip žurnalistas prašė leidimo dalyvauti N. Cruščiovo spaudos konferencijoje, o jo negavęs, atsistojo prie Blair house (Prezidentūros svečių namų) prie Baltųjų rūmų.

Nuėjo ir stovėjo ten su kunigo kalnieriumi, kol išėjęs kažkoks kėgėbistas paklaustė, ko jam reikia. Dėdė sako: mano mama Sibire, mes, visi jos vaikai, JAV, noriu paprašyti N. Chruščiovo, kad išleistų mamą. Šį prašymą jam buvo leista išdėstyti N. Chruščiovo žmonai, bet ji nieko nepažadėjo.

Spaudos konferencija dar nebuvo prasidėjusi, todėl dėdė greitai nubėgo prie salės, kur ji turėjo vykti. Leidimo neturėjo, bet, kaip dėdė pasakojo, prie durų, saugomų rusų ir amerikiečių saugumo tarnybų, lygiai kaip Šventajame rašte prasiskyrė Raudonoji jūra, taip ir čia tuo pačiu momentu sovietų ir amerikiečių sargybiniai pasuko galvas į priešingas puses, o jis praspruko į salę.

J. Prunskus, su kunigo kalnieriumi, atsisėdo pirmojoje eilėje. Pasibaigus spaudos konferencijai, rusiškai kreipėsi į N. Chruščiovą: mano mama Sibire, visi jos vaikai čia, prašau ją išleisti. Rusijos vadovas jį ignoravo, todėl dėdė jau išrėkė tą patį. Visa salė subruzdo, nes nesuprato, ką jis šaukia rusiškai.

N.Chruščiovui pasidarė nepatogu, ir jis liepė vienam savo patarėjų išklausyti kunigą.

O tuo metu mano močiutė, Sibire praradusi vyrą, iš ten pabėgo. Grįžusi į Lietuvą, pasivadino mergautine pavarde – ne Prunskiene, o Gineityte, ir gyveno kažkur pas žmones. Ji pasakojo, kad vieną dieną į tuos namus atėjo du vyrai pilkais švarkais. Klausia: ar tu Prunskienė. Močiutė sakė, kad išgirdusi klausimą, suprato, jog yra demaskuota. Vyrai liepė susirinkti daiktus ir eiti kartu. „Važiuoji į Ameriką“, – pasakė.

„Aha, į Ameriką“, – pagalvojo ji. Močiutė nepatikėjo, kad skrenda į JAV, kol, išlipusi iš lėktuvo, pamatė visus savo vaikus prie trapo. Tik mano tėvo nebuvo – jis buvo ką tik miręs.

Apie močiutės išlaisvinimą žinia buvo skelbiama JAV laikraščiuose, pirmuosiuose puslapiuose.

- Lietuva rūpinatės ne tik jūs, bet ir jūsų vaikai, ir žmona, kurios šaknys – ne mūsų šalyje?

- Mano žmona matė, kokia man svarbi Lietuva. Vieną kartą jai pasakiau: „Man svarbu, kad mūsų vaikai kalbėtų lietuviškai“. Jos atsakymas buvo pats geriausias, kokį galima išgirsti. Ji pasakė: „Man irgi svarbu“.

Dabar mano žmona, profesorė, kasmet, labai tyliai, nes toks jos būdas, savaitę praleidžia Vilniaus Santaros klinikose, dėsto, gydo žmones. Anksčiau, atvykusi į Lietuvą, ji išsinuomodavo automobilį. Šįmet autobusu važinėja!

- Jei būtumėte patarėjas Lietuvoje – ką patartumėte ne valdžiai, bet žmonėmis, kad gyventi taptų geriau?

- Asmeniškai sakyčiau, kad Lietuva – labai svarbi, graži šalis, per okupaciją patyrusi daug ir dvasinės, ir kitokios žalos. Aišku, tauta yra smarkiai pažeista. Nieko negaliu kritikuoti, kadangi neišgyvenau to laikotarpio ir negyvenu dabar čia kasdien.
Bet jeigu būtų galima, pasakyčiau – pagarba kitam žmogui labai svarbus dalykas. Siūlyčiau raginti Seimo narius ir kitus sprendimų priėmėjus kurti tokius įstatymus, kurie leistų žmonėms geriau gyventi.

Kalbu ne apie tai, kad kažkas kažkam duotų pinigų. Reikėtų, kad būtų sudarytos sąlygos čia gyvenantiems ir dirbantiems gauti atlyginimus oficialiai, palankiausiai veikti verslui, kas padėtų stabdyti emigraciją, o gal net paskatintų išvažiavusiuosius grįžti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Andrius Tapinas. Laisvas mokytojų laikas – pasityčiokit dar, premjere, jums gerai sekasi (342)

Ilgai galvojau apie tai, ką vakar drėbtelėjo mano valstybės premjeras, o šiandien kaip...

Po Austrijos pastabų sukruto visa Europa: patyliukais pasirašomos sutarties pasekmes jausime ilgai (2)

Vokietija kunkuliuoja. Šįkart dėmesio centre atsidūrė Jungtinių Tautų parengta Pasaulinė...

„Norfa“ atsitraukia: pirkėjai privertė keisti prekybos tinklo planus (273)

Prieš metus pirmąją parduotuvę be tradicinių kasų atidaręs mažmeninės prekybos tinklas...

Pravieniškių „bachūrai“ sulaukė palaikymo iš Alytaus kalinių: zonose – maišto nuotaikos (117)

Pravieniškių pataisos namų darbuotojų bandymas sutramdyti daugybę metų čia vadovavusius...

Jau visai netrukus visų dirbančiųjų laukia lemtingas apsisprendimas: nuo to priklausys, kokią pensiją gausite (13)

Nuo naujų metų Lietuvoje įsigalios nauja pensijų reforma , kuri jau dabar verčia būsimus...

Vilniaus planuose – visiška Ukmergės gatvės transformacija (104)

Intensyvi ir dažnai spūsčių kaustoma Ukmergės gatvė Vilniuje keisis neatpažįstamai, ją...

Penkios žiemos kelionių kryptys: čia įmanoma suderinti pramogas ir pasiruošimą šventėms

Į parduotuvių lentynas pamažu atkeliaujančios šventinės dekoracijos pranašauja apie...

„Ryto“ naujokas įstūmė Adomaitį į dviprasmišką situaciją (10)

Šiek tiek komiška, jei vertinsime į pasaulio čempionatą jau iškopusių lietuvių akimis, ir...

Streso poveikis moters sveikatai gali būti kur kas rimtesnis, nei priimta manyti

Nors hormonai ir smegenys šiek tiek apsaugo nuo streso, moterys vis tiek jaučia kur kas daugiau...

Liberalų Sąjūdžio manifeste – kirtis valdantiesiems (86)

Šią savaitę Liberalų sąjūdis skelbia manifestą, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl...