Priešai į kaimelį įžengė antrą karo savaitę – 2022 metų kovo 3 dieną, ir su pusšimčiu šarvuotų mašinų ir tankų įsikūrė fermos pastatuose.
„Pirmiesiems jų kariams pasirodžius fermoje pagalvojau, kad atėjo benamiai – rusų kariai buvo apdriskę, nevalyvi, išbadėję, nes juos į karą pasiuntė žadėdami pergalę per tris dienas, ir neaprūpino nei maistu, nei kuru“, – pasakojo 63 metų fermos vedėjas zootechnikas Sergejus Vorobjovas.
Anot jo, okupantai pirmas tris dienas dirbti netrukdė, tačiau elgėsi kaip grobikai – išplėšė parduotuves, fermos bufetą. Rusų karininkas S. Vorobjovui nurodė griežtai įspėti darbuotojus, kad šie nesineštų telefonų į darbą ir nebandytų teikti informacijos ukrainiečių kariams, nes bus sušaudyti.
Tačiau ketvirtą dieną į fermą atlėkė pirma ukrainiečių raketa, pataikiusi į lauke stovėjusį jų tanką. Okupantai įsiuto ir išvarė visus fermos darbuotojus, nes įtarė, kad kažkuris jų vis dėlto talkina ukrainiečių kariuomenei ir pranešė, kaip išsidėstę priešai.
Po dviejų dienų išbadėję gyvuliai baubimu ir žviegimu ėmė kelti tokį triukšmą, kad atvykėliai neapsikentė ir, atėję į kaimelį, paragino vyrus grįžti į fermą, žadėdami apdalinti paskerstų galvijų mėsa.
„Man jų kvietimas pasirodė kažkoks įtartinas, todėl atsisakiau eiti. Tai išgelbėjo gyvybę, nes penkis galvijų šerti nuėjusius vyrus po darbo nužudė, taip norėdami „apsidrausti“, kad šie nieko nepraneštų gynėjams“, – sakė fermos vedėjas. Aukų kūnus okupantai sudegino.
Iš tiesų tą rytą dirbti buvo nuėję šeši vyrai, tačiau jauniausiam jų, dvidešimtmečiui vaikinui, pavyko pabėgti ir nepastebimam perlipti fermos teritoriją juosiančią tvorą. Vaikinui kaime papasakojus, kad jis matęs, kaip po darbo kitus vyrus okupantai surišo, ukrainiečiai ėmė šių klausti, kur dingo šėrikai, tačiau kareiviai melavo – sakė, kad šie girtauja, todėl negrįžo namo.
Dar po dienos gyvuliai vėl ėmė baisiai baubti ir žviegti, tad žmonių paragintas S. Vorobjovas su grupe vyrų nuėjo prie fermos vartų. Okupantai šį bei šalia stovėjusius du vyrus iš karto suėmė, o tai matę kiti kaimiečiai išsilakstė.
„Karininkas man pasakė: „Buvau perspėjęs – jei kažkas iš darbininkų pranešinės apie mus gynėjams, visus sušaudysiu, tad privalau pažadą tesėti, nes ukrainiečių raketos atlėkė tiesiai ten, kur mūsų kariai ir technika“, – prisiminė zootechnikas.
Suimtus vedėją, veterinarą ir šėriką priešai įstūmė į pusrūsį, kurį saugojo du kariai. Trečią valandą dienos prasidėjo netikėtas ukrainiečių puolimas, kieme pasigirdo triukšmas ir sprogimai.
Vienas sargybinis išbėgo į lauką pažiūrėti, kas vyksta, ir pradėjo šaukti, kad yra sužeistas, o antras sargybinis išbėgo jam padėti. „Aš saviškiams pasakiau bėgti ir sprukau pro praviras duris, o šiedu man iš paskos“, – pasakojo S. Vorobjovas.
Nubėgo netoli – į kambarį, kuriame stovėjo pienui šaldyti skirta talpykla, ir už šios atsitūpė. Bėglių ieškojęs vienas rusų kareivis į tą kambarį buvo įbėgęs, tačiau patalpos gerai neapieškojo ir, sušukęs „čia jų nėra“, nubėgo toliau. Sutemus trijulė perlipo tvorą ir paspruko į kaimą.
„26-erių metų veterinaras laukdamas sušaudymo lingavo lingavo ir išprotėjo, nieko dabar dirbti negali, vaikšto visas drebėdamas, o man nieko, nes tą arešto pusdienį meldžiausi ir savo likimą patikėjau Dievui. Šis vėl buvo man gailestingas, už ką dabar kas rytą ir vakarą dėkoju maldomis“, – papasakojo vedėjas. Trečią kartą likimas S. Vorobjovo pasigailėjo ėmus bomboms kristi prie namo, kuriame gyveno.
„Pirmai bombai nukritus kieme pusnuogis puoliau į rūsį ir, vos laiptais nusileidus, antra bomba pataikė į kambarį, kuriame miegojau“, – kalbėjo S. Vorobjovas. O vienuolikmečiui kaimynų berniukui nepasisekė – jis žuvo išėjęs iš rūsio į tualetą tuo metu, kai atskrido bomba.
Vyras neslėpė, kad per karą tapo gerokai religingesnis, ir dėkojo 109 metus išgyvenusiai senelei Marijai, kad jį, dar pionierių, slapta išmokė maldų. „Mokykloje tada buvo šaipomasi iš tikinčiųjų, kuriuos vadino atsilikėliais kvaileliais, tad aš nenorėjau irgi maldų mokytis, bet senelė buvo kantri, pažadėdavo nupirkti ledų vien už tai, kad garsiai jai perskaitysiu maldas“, – prisiminė S. Vorobjovas.
Berniukas tada maldų taip ir neišmoko, tačiau jos jam kažkokiu būdu labai lengvai atsigamino prieš dešimtmetį, kai sunkiai susirgo žmona, ir, kaimynų patartas, nuvyko į vienuolyną pasimelsti už šios sveikatą.
„Perskaitęs vieną kartą įsiminiau visas maldas ir nusivežiau žmoną į vienuolyną, kur ši du mėnesius pagyvenusi stebuklingai pasveiko. Po to karto sekmadieniais lankausi cerkvėje, o per karą pradėjau melstis rytą ir vakarą, gal todėl Viešpats tris kartus mane ir išgelbėjo nuo mirties“, – sakė vyras.
S. Vorobjovas susigraudino ne tik rodydamas pusrūsį, kuriame uždaryti laukė sušaudymo, bet ir nusivedęs prie karvių nukąstomis uodegomis. „Jie elgėsi, kaip žmogiškumą praradę sadistai: kvatojo matydami prasidėjusį gyvulių kanibalizmą – tai, kad karvės viena kitai nuėda uodegas, o į gyvulius šaudė vien todėl, kad šie alkani baubė ir žviegė“, – piktinosi zootechnikas.
Iš 700 karvių išgyveno trys, iš 600 kiaulių gyvų liko vienuolika. Dalis gyvulių žuvo į fermą pataikius bomboms, dalį papjovę suvalgė okupantai, tačiau didelė dalis buvo iššaudyta nežinia dėl ko. Okupantai be jokios priežasties sušaudė ir pro fermą mašina su kūdikiu važiavusią jauną šeimą, norėjusią pabėgti iš mūšių apimto kaimo.
Iš viso Gusarivkoje buvo nužudyta 17 žmonių. Nušovė net niekuo dėtą senolį, rūkiusį ant suoliuko prie namo durų. o vieną sutuoktinių porą kareiviai kažkodėl subadė peiliais. Spėjama, kad sutuoktiniai nenorėjo leisti iš namo pagrobti kompiuterio ir papuošalų.
„Jie grobė, ką norėjo, o kai mūsų vyrams specialiai ėmė gadinti mašinas, kad šios neužsivestų, tai atstatę šautuvą įsakydavo patikusią mašiną suremontuoti ir kitą dieną išsiveždavo“, – pasakojo S.Vorobjovas. Į pagrobtas mašinas kareiviai krovėsi prisiplėštus daiktus.
Vedėjo teigimu, dalis okupantų buvo puslaukiniai šiaurinių tautų atstovai, kurie stebėjosi pamatę tualetinį popierių ir šiuo nesinaudojo, bet į tualetą nešėsi laikraščių atraižas. Dauguma Gusarivkoje įsitvirtinusių okupantų – spėjama, apie 2 tūkst. – žuvo per ukrainiečių šturmą, o po kaimo išvadavimo jo gatvės buvo nusėtos tankų nuolaužomis ir priešų lavonais.
Du sudegusius priešų tankus nuspręsta fermoje palikti kaip paminklą įvykusiems mūšiams atminti. Tai, kad per kaimą ėjo fronto linija, liudija ir tas faktas, kad vos už 5 km esantis Nova Gusarivkos kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, nes ukrainiečiams ilgai nepavyko jo atkovoti.
Gusarivka okupacijos žiaurumus išgyveno tik tris savaites, tačiau žaizdas gydys dešimtmečius.
