Nuo 2002-ųjų lapkričio, kai Lietuva prisidėjo prie JAV vadovaujamos koalicijos operacijos „Afganistane“, pasaulis pirmą kartą oficialiai išgirdo apie „Aitvarą“.
Iš tikrųjų specialias operacijas vykdyti galinčių dalinių kariuomenėje būta ir anksčiau, tačiau po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV nuspręsta sukurti atskirą dalinį – tų pačių metų gruodžio 17-ąją tuometinis Krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius pasirašė įsakymą „Dėl Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų struktūros patvirtinimo“.
Tuomet tik laikiną, „junginio“ statusą turėjęs dalinys, suformuotas iš Vytauto didžiojo jėgerių bataliono „Alfa“ kuopos karių ir Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) gimusios Ypatingosios paskirties tarnybos (YPT) vyrų buvo permestas į Afganistaną.
Čia ir gimė „Aitvaro“ legenda, kurią įtvirtino vadinamasis Kabulo 11-ukas šių metų rugpjūtį – nuo pirmųjų misijų, reformų, klaidų, nesusipratimų, netgi tarpusavio kivirčų, „besmegenių“ Afganistano kalnuose iki kvapą gniaužiančių pasakojimų apie barzdotus aitvarus žydromis akimis, kurie laksto motociklais, vaikydamiesi talibus ir keldami šiems baimę arba drąsiai juda susirinkti jiems padėjusių afganistaniečių į talibų jau užimtą sostinę, už Kabulo oro uosto perimetro ribos su Gediminaičių stulpais papuoštais visureigiais.
Tokį įvaizdį iš pradžių nenoriai, dangstantis tikro ar perdėto slaptumo skraiste, o vėliau atsargiai, dozuotai atskleidžiant daugiau detalių bei rodant SOP karius per šventes, paradus ar susitikimus su visuomene stengėsi palaikyti ir Lietuvos kariuomenės vadovybė.
Pagarba, pasididžiavimas, kukliai lietuviškai priimamos sąjungininkų liaupsės ir aukščiausi, nuo Nepriklausomybės kovų laikų tokiomis aplinkybėmis nedalinti valstybės apdovanojimai už drąsą, ryžtą ir pasiaukojimą realių kovinių veiksmų metu – visa tai pelnė SOP.
Ir dar daugiau – naujausią, pažangiausią ginkluotę, įrangą, techniką, galimybę petys į petį kautis ir treniruotis su elitiniais Vakarų šalių specialiųjų operacijų pajėgų daliniais.
Tačiau įspūdingas kokybinis šuolis per šiuos du dešimtmečius išryškino ne tik šviesiąją pusę: augimo pagreitį ir aiškaus tikslo būseną ėmė stabdyti virtinė priežasčių, iššaukusi vis labiau augantį egzistencinį nerimą. Kokia SOP ateities, ar šie kariai, kaip atskira pajėgų rūšis dar reikalinga ir ar išties gerbiama taip, kaip būtų galima susidaryti iš viešų pareiškimų?
Keli skirtingi šaltiniai „Delfi“ patvirtino, kad Lietuvos kariuomenėje tarp SOP bendruomenės ir likusių pajėgų, ypač jos vadovybės egzistuojančios trintys, nesutarimai, skirtingų požiūrių susidūrimai pasiekė tam tikrą nesveiką ribą. Tokią, kad gali grėsti rimtos permainos.
Vidinė konkurencija ir permainos
Pokyčiai savaime kaip ir vidinės trintys kariuomenėje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti dramatiškai. Kruopščiai įvaizdį saugojanti Lietuvos kariuomenė ar Krašto apsaugos vadovybė bet kokią neigiamą informaciją stengiasi užglostyti, leidžia sau užuominas, kad bet kokia kita informacija, nei teigiama yra geriausiu atveju nesusipratimas, pigių sensacijų vaikymasis, o blogiausiu – kenkėjiška, nepatriotiška, gal netgi priešų veikla.
Tai nenuostabu, kai jau kelerius metus kryptingai vykdoma dezinformacijos kampanija, kurios vienas svarbiausių taikinių ir yra Lietuvos kariuomenė.
Kita vertus bet kokie pokyčiai, kurie būtų susiję su dalinių restruktūrizavimu, optimizavimu ar kitu diplomatiškai skambančiu terminu iš Krašto apsaugos bei kariuomenės vadovybės argumentuojami būtinybe, pozityvių permainų neišvengiamu – esą tam visada bus pasipriešinimo.
Ar tai būtų brigados „Žemaitija“ sukūrimas-panaikinimas-atkūrimas, ar Kunigaikščio Vaidoto bataliono reorganizavimas į tiesioginės paramos logistikos, o vėliau atgal į mechanizuotąjį pėstininkų batalioną, ar Jungtinio štabo virsmas Gynybos štabu – viskas neva vyksta pagal planą, geri sprendimai keičiami geresniais.
Be to, vidinės trintys kariuomenėje – joks išskirtinumas Lietuvai: jei tik tai yra sveika, tarpusavio pajėgų konkurencija, ji egzistuoja visų šalių kariuomenėse. JAV jūrų pėstininkai konkuruoja su Armija, šiai priskirti specialiųjų pajėgų daliniai – su laivyno specialiosiomis pajėgoms, o JAV Karinėse oro pajėgose nuo Šaltojo karo laikų egzistuoja ir konkuruoja dvi įtakingos, generolų ir privačių kompanijų globojamos stovyklos – naikintuvų ir bombonešių mafija.
Tokia konkurencija pasireiškia įvairiausiomis formomis ir rusena kartais net dešimtmečius – tiek, kiek tęsiasi ir kaip klostosi aukštyn karjeros laiptais kopiančių karininkų karjeros.
Nepaisant visų kalbų apie veikimą išvien, brolybę ir bendrystę patirtą nuo pirmojo apkaso bei pirmųjų žygių iki pirmojo rimto paskyrimo, karinės pajėgos, ypač karininkų korpusas – nuožmios, kartais negailestingos konkurencijos vieta: kažkam pavyks tapti generolu, bet kažkam pulkininko laipsnis taps nepamušamomis lubomis ir liks du keliai – pasilikti, susitaikyti arba trauktis į atsargą.
Vieša paslaptis apie nesutarimus
Lietuvoje dar nėra įprasta kalbėti apie tokius dalykus: esą jokių trinčių negali būti, o bet koks priešingas kalbėjimas yra nesąmonė, kenkimas, faktais nepagrįsti svaičiojimai.
Taip kalbėti lengva, turint omeny, kad praeities sprendimų pasekmės išlenda tik po keliolikos metų ir galima nusiplauti, prisidengiant nežinojimu, nebetarnaujančiais asmenimis.
Be to, SOP atveju galima prisidengti suprantama slaptumo ir saugumo skraiste. Pavyzdžiui, JAV ir Jungtinėje Karalystėje įprasta frazė iš šių šalių karinės vadovybės atstovų visada bus tokia: „mes nekomentuojame specialiųjų operacijų pajėgų veiklos ir su ja susijusių detalių“.
Ir nors kariuomenėje jokia paslaptis, kad tarp kariuomenės vado, generolo Valdemaro Rupšio ir SOP jau kelerius metus tvyro įtampos, nesutarimai, skirtingų vizijų matymas, viešai tai vargu ar kas pamatys.
Vis dėlto „Delfi“ pasiekė žinios, kad SOP gali būti planuojamos rimtos reformos, nematytos nuo 2008-ųjų, kai formaliai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu įteisintos SOP, kaip 4-oji, atskira pajėgų rūšis.
Kokios permainos esą planuojamos – nedetalizuojama. Tačiau keli skirtingi šaltiniai, puikiai išmanantys SOP bendruomenės kasdienybę „Delfi“ patvirtino, kad SOP „atėjo ne patys geriausi laikai“. Afganistane išaugusios, tiesioginiuose koviniuose veiksmuose, mokymo misijose, pratybose nuolat formą palaikiusios SOP dabar jau kurį laiką neturi misijų.
Ir nors apie SOP tapatybės kryžkelę bei ateitį neseniai prabilęs karo studijų dėstytojas Deividas Šlekys sulaukė ir jautrios kritikos iš SOP bendruomenės – esą nėra jokios tapatybės krizės, paliestas nervas tik atkreipė dėmesį į iki šiol neviešą temą.
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus svarstyta, kad SOP gali tekti prisijungti prie kitų Vakarų šalių sąjungininkų operacijos Irake arba Sirijoje – po „Islamo valstybės“ teroro išpuolių Europoje čia veikė ne tik JAV, bet ir Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, kitų Europos šalių SOP, medžiodami teroristus. Bet Lietuva SOP į šį operacinį regioną nesiuntė.
Galiausiai mandagiai atsisakyta siųsti SOP karius ir į Malį, kur Prancūzija iš Lietuvos paprašė būtent elitinių lietuvių karių, tačiau galiausiai lietuviai skyrė kitas pajėgas. Atrodytų, kad Lietuvai SOP reikia čia, vietoje, ypač išaugus Rusijos ir nuo jos priklausomos Baltarusijos karinei grėsmei pasienyje.
Pasiekta tam tikra riba?
Nuolatinės pratybos su Lietuvoje dislokuotomis JAV specialiomis pajėgomis, kitų šalių SOP, pasirengimas vykdyti specialiąsias operacijas ir būti pasirengus žaibiškai reaguoti vykti ir vykdyti ypač pavojingą užduoti bet kur pagal poreikį atrodytų pakankamas.
O ir speciali, greitai suplanuota Afganistaniečių vertėjų ir jų šeimų evakavimo operacija, regis, tai tik patvirtina: Kabulo 11-uko branduolį, vykdžiusį pavojingiausius operacijos etapus sudarė būtent SOP kariai. Bet tai kartu yra ir iliustracija, kad ne viskas gerai su požiūriu į SOP.
Be SOP klausimo apie tinkamą įtraukimą į operacijos planavimą, „Delfi“ šaltinių duomenimis, ne mažiau klausimų turėjo pasipilt vėliau, jau po sėkmingos operacijos, kai pasirodė padėkos ir apdovanojimai, o SOP operatoriai turėjo tenkintis rankų paspaudimais tarpusavyje.
Dar daugiau, noras prilyginti SOP konvencinėms pajėgoms gali būti įvertintas netgi kaip savotiškas pažeminimas. Ir atvirkščiai – galima tik įsivaizduoti, ką jaučia SOP kūrėjai, kurie dar pirmaisiais nepriklausomybės metais vyko mokytis ir patirties semtis į Prancūziją, vėliau į JAV, o dabar SOP kariams skirtas vietos skiriamos konvencinių pajėgų karininkams.
Kita problema – personalo atranka. Atrodytų, civiliniame gyvenime trūksta gerų darbuotojų, bet ir kariuomenė nėra išimtis, nes konkurencija tokia pat žiauri ar net žiauresnė, turint omeny, kad norint tapti „žaliuku“ reikia neeilinių gebėjimų, valios, intelekto, psichologinių ir fizinių jėgų – tai tikrai ne kiekvienam.
Tad su atranka ir taip tam tikrų iššūkių turinti SOP norėtų turėti gabiausius ir geriausius, tačiau vidinė konkurencija augančioje ir kitaip, nei prieš dešimtmetį, ypatingai biudžetu nesiskundžiančioje kariuomenėje lemia, kad neretai personalo ir atrankos aparate SOP sunkiau gauna motyvuotų, gabių jaunųjų karininkų – Karo akademijos absolventų. Esą jei bandysi praeiti SOP atranką ir tau nepavyks – kitur kariuomenėje karjera bus komplikuota.
Atranką SOP skelbia kasmet, tai natūralus procesas, bet reikia suprasti ir tai, kad dalis 2002-2015 Afganistane tarnavusios SOP karių kartos pamažu renkasi kitus karjeros kelius – o perduoti patirtį ir žinias naujoms kartoms bei parengti naujus SOP operatorius užtrunka.
Vėlgi, tai gali būti suprantama – geriausiųjų geidžia visi daliniai, kurie jaučiasi vienodai svarbūs. Tačiau viena yra geisti, visai kas kita – turėti tvirtą užnugarį vadovybėje ir priešingai – skeptišką požiūrį vadovybėje. Perfrazuojant – jei JAV karinėse oro pajėgose yra naikintuvų mafija, tai Lietuvos kariuomenėje – vilkų mafija.
Per kelis dešimtmečius išaugusi, raumenis užsiauginusi ir ne vieną gabų karininką išugdžiusi „Geležinio vilko“ brigada yra ne šiaip Lietuvos kariuomenės stuburas, bet ir tapo pajėgiu geležiniu kumščiu, kuris pajėgus sukruvinti bet kurios priešiškos valstybės nosį. Bet to kaina – vienas kitą gerai pažįstančių ir karjeros etapuose globojančių „Geležinio vilko“ karininkų požiūris į SOP: viena vertus – neslepiama pagarba, kita vertus, esama ir kartėlio.
Kaip patikslino vienas „Geležinio vilko“ brigadoje tarnavęs karininkas – tai nėra joks kerštas ar pagieža, to „vilkai“ nelaiko.
Tačiau, jeigu galima pasakyti, kad būtent SOP dar kariuomenės nuosmukio laikais – 2009- 2014 metais, kai gynybos biudžetas buvo sumenkęs iki varganų 0,75 proc. BVP (palyginus su 2,05 proc. kitais metais) tempė kariuomenės įvaizdį prieš sąjungininkus, kurie, pabaksnoję į Lietuvos išlaidas gynybai visada galėjo būti nuraminami SOP pasiekimais – „svarbu ne ūgis, o smūgis“, tai atitinkamai apie SOP gali atsiliepti ir jų konkurentai iš sausumos pajėgų.
2004-2014 metais, SOP augimo laikais, kai jie vieni nedaugelio gaudavo naujausią ginkluotę, įrangą ir kitus išteklius, kai dėl pastarųjų ir kariuomenės dalinių išgyvenimo (o tai reiškia ir žmonių karjerų) vyko reali kova, SOP, kaip atskiros bendruomenės, kone atskiros respublikos kariuomenėje susiformavimas galėjo užgauti ambicijas. Jei SOP karys sausumos pajėgų bataliono kariui sako „pas jus, kariuomenėje“, tai gali būti priimta kaip nekaltas juokelis, nuslydęs nuo liežuvio galo, bet toks pasakymas gali įstrigti ambicingiems žmonėms.
O ten, kur ambicijos, ten ir nesusipratimai, pasikarščiavimai, pastebima tikra ar numanoma abipusė arogancija ir kiti visiškai natūralus dalykai panašiose civilinio gyvenimo situacijose, tik mažesnėje terpėje. Vienas aštresnis žodis gali atsiliepti bumerangu po dešimtmečio, ypač karjeroms nestovint vietoje ir „vadams turint gerą atmintį“.
Seime SOP turi užtarėjų
Tačiau tokios kalbos apie vidinę konkurenciją tarp skirtingų pajėgų rūšių, ypač tarp SOP ir sausumos pajėgų, kariuomenės vadovybės skamba ne pirmus metus – kol kas jokių dramatiškų permainų ar daugiau, nei įprastų, smulkių užmynimų vienas kitam ant pirštų galiukų neįvyko.
Dar daugiau, nerimas gali būti arba nepagrįstas, arba atvirkščiai – skleidžiamas iš asmeniškai karjeromis suinteresuotų ar kitų motyvų turinčių žmonių. Ir atvirkščiai: jei permainos išties planuojamos, jos gali būti pateiktos, kaip eilinė pozityvi „reforma“, kurią palaiko kariuomenės vadovybė bei pastaruoju metu ypač į jos patarimus įsiklausanti ministerija.
Oficialios informacijos apie kokius nors reikšmingus pokyčius dėl SOP nėra. Tą „Delfi“ patvirtino ir Lietuvos kariuomenė.
„Specialiųjų operacijų pajėgų statusas numatytas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme (KASOKTĮ) ir jokių šių pajėgų statuso pakeitimų Lietuvos kariuomenė neplanuoja“, – teigė mjr. Gintautas Ciunis iš Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento.
Be to, kaip „Delfi“ patikino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, naujojoje Nacionalinio saugumo strategijos redakcijoje kaip tik įtvirtinta ir išryškinta „ypatingos parengties pajėgų svarba“.
„Nes kitas dalykas, dėl ko tai turėtų būti svarbu kalbant apie SOP vaidmenį, tai yra rezistencija, pasipriešinimas, visuomenės įtraukimas, tai yra gynybos sistemos ramstis. SOP niekada nebus dominuojantis, visada nišinis pajėgumas, bet ta niša strategiškai labai svarbi“, – pažymėjo NSGK pirmininkas.
Paklaustas apie galimas trintis kariuomenėje dėl SOP ateities, jis pabrėžė netikintis, kad kyla tokių klausimų.
„Tikiu, kad Krašto apsaugos, kariuomenės vadovybė ir ginkluotųjų pajėgų vadas turi išminties ir aiškų supratimą, kad SOP yra strategiškai svarbus.
Taip pat tikiu, kad tiek kariuomenės, tiek ministerijos vadovybė orientuotos į tai, kad visos kariuomenės rūšys bus tolygiai stiprinamos ir išlaikys specializaciją bei privalumus. Tikiuosi, kad nėra priežasčių, kad būtų priešingai“, – ramino L. Kasčiūnas. Tiesa, jis pridūrė, kad jei pasitvirtintų kalbos apie SOP reorganizaciją, kurios vestų į statuso pakeitimą silpninat SOP, ir klausimas persikeltų į Seimą, kur reikėtų tvirtinti KASOKTĮ pakeitimus, tai ten jie nesulauktų palaikymo.
