„Sako, kad laikas gydo žaizdas, bet netikiu, kad tai įmanoma – praėjo tiek laiko, o širdis iki šiol kraujuoja“, – prisipažįsta Laima Bučkuvienė, kurios dar tik į ketvirtą klasę ėjusį sūnų ir du jo draugus parbloškė ir tragedijos vietoje numirti paliko milžinišku greičiu skriejęs dabar jau buvęs Skuodo rajono policijos komisariato policininkas Saulius Paulikas.

Simonui, jo bendraklasiams Aurimui ir Mindaugui šiemet būtų sukakę po aštuoniolika metų – tragiškai žuvusių vaikų tėvai jų gimtadienius sutiko Aleksandrijos kaimo kapinaitėse.

O ir bene kasdien jiems tenka praeiti keliu, šalia kurio buvo sutraiškyti jų vaikai – tragedijos vietoje yra pastatytas kryžius ir atminimo knyga: „Galėjot žengti dar toli, žiauri mirtis pakirto pakely. Liko klasė, knygos, draugai, liko skausmas tėvelių, artimųjų širdy.“

Liūdna sukaktis tik dar kartą atvėrė ir taip jau ilgą laiką negyjančias žaizdas – šie metai vaikų netekusiems tėvams yra ypatingai sunkūs: atsižvelgę į gerą S. Pauliko elgesį teisėjai nusprendė jį paleisti iš įkalinimo įstaigos į laisvę. Ši žinia berniukų tėvams buvo labai skaudi – apie tai, kad S. Paulikas bus paleistas, jie sužinojo tik iš kaimynų ir žiniasklaidos. O teisėsaugos institucijų pareigūnų aiškinimai, kad jiems apie šį paleidimą bus pranešta iš anksto, tebuvo tik skaudus melas.

Kaip ir teismo S. Paulikui skirta net ne maksimali įstatyme numatyta bausmė – juk partrenkęs vaikus jis pasišalino ir paliko numirti, o paskui dar ir slapstėsi.

„Iš pradžių kovojome, kovojome, stengėmės, stengėmės, bet teismas padarė savo – šaukštai jau po pietų, – sunkiai tramdydama ašaras kalbėjo Simono motina L. Bučkuvienė. – Ką tu, mažas žmogelis, gali padaryti? Kur stumia, ten eini. Ir lieki su savo skausmu. Prieš vėją nepapūsi.“

Nors po S. Pauliko paleidimo į laisvę praėjo jau geras pusmetis, užmuštų berniukų tėvai buvusio policininko dar nematė.

Ir nenori jo net atsitiktinai gatvėje sutikti – o juk jis, išėjęs į laisvę, galėjo bent atvažiuoti į Aleksandrijos kaimą ir pagaliau atsiprašyti dėl neatsakingo ir trijų šeimų gyvenimą pakeitusio savo poelgio. Žinoma, šis atsiprašymas nė kiek nesumažintų tėvų, brolių ir seserų skausmo, bet bent širdies gilumoje jie leistų sau tyliai ištarti: o gal jis tikrai jau gailisi?

„Jeigu būtų atvažiavęs, tikrai būčiau jį išklausiusi, bet po tiek laiko atsiprašymo tikrai nepriimčiau – reikėjo atsiprašyti tada, kai buvo laikas, o dabar jau – per vėlu, atgaila nebūtų tikra, juk jis net nesustojo pasižiūrėti į vaikus, o mano sūnus tuo metu dar buvo gyvas“, – prisipažino Aurimo motina Rasa Petkienė.

Anot jos, niekas Aleksandrijoje neabejoja, kad S. Paulikas dėl trijų vaikų žūties net neatgailauja, o paleistas į laisvę mėgaujasi gyvenimu.

„Jeigu atgailautų, per draugus ar gimines seniai būtų ieškojęs bent kokio kontakto ar iš kalėjimo parašęs laišką, bet jis tikrai nesigaili – net teisme, kai buvo nagrinėjama byla, paskutinė kalba buvo parašyta advokato, jis neištarė nė vieno savo žodžio, o tik šypsojosi, – R. Petkienei iki šiol kraujuoja širdis. – Ne, ne, neturi žmogus jokio žmoniškumo – nereikia iš jo ko nors tikėtis. Mes net nelaukiame to atsiprašymo, jau yra per vėlu.“

„Gal S. Paulikui ir nekeista, kad jis taip elgiasi ir mūsų neatsiprašo, gal jis labai gerai jaučiasi, bet mes stengiamės apie tai negalvoti, – prisipažino L. Bučkuvienė. – Stengiamės, bet tai neįmanoma – net dabar, kai atrodo, jau tiek laiko praėjo, nėra dienos, kad Simono neprisimintume.“

„Neįlįsi jam į galvą ir nesužinosi, ką galvoja ir kodėl taip šaltakraujiškai elgiasi, – kalbėjo Mindaugo Kubiliaus motina Ina Kubilienė. – O aš net ir nenorėčiau S. Pauliko sutikti, ką jis mums pasakytų? Nieko. Jis iš pradžių neatsiprašė, ir dabar tikrai jau neatsiprašys.“

Išėjęs į laisvę nesumokėjo nė cento

Kol S. Paulikas kalėjo pataisos namuose, žuvusiųjų vaikų tėvams iš įkalinimo įstaigos kad du ar tris mėnesius į sąskaitą banke įplaukdavo po 18-19 litų (5-6 eurus) – taip nuteistasis bandė bent iš dalies atlyginti teismo iš jo priteistą ieškinį. Tačiau išėjęs į laisvę S. Paulikas nukentėjusiesiems nesumokėjo nė cento.

Į tėvų sąskaitas įplaukiančios nedidelės sumos tik dar labiau atverdavo iki šiol negyjančias žaizdas, tačiau skolos jie neketina „nurašyti“ – tebūnie tai lieka S. Pauliką visą gyvenimą slegiančia našta. Gal bent taip jam bus primenama, kad iš trijų vaikų ir jų tėvų atėmė gyvenimo džiaugsmą, sugriovė visus ateities planus.

„S. Pauliko paleidimas į laisvę iš naujo atvėrė žaizdas, liepos 10 d. sūnui būtų sukakę 18 metų – visi kartu vėl ėjome į kapus, degėme žvakutes, visas skausmas atsinaujino, lyg tai būtų nutikę vakar, – neslėpė R. Petkienė. – Čia toks dalykas, kuris gyvenime nepraeis – per daug įskaudinta. S. Paulikas – laisvėje, o Simonui dabar būtų 18-iolika. Nemoku net pasakyti, ką jaučiu, sunku tai žodžiais išreikšti.“

Motina prisipažino, kad į sūnų daug vilčių dėjo jos sutuoktinis, Simono tėvas.

„Labai tėvelis į jį, kaip vienintelį sūnų, dėjo daug vilčių, daug tikėjosi, bet dabar vyras šia tema nenori šnekėti – po šios tragedijos yra užsidaręs ir su niekuo apie tai nekalba, – sakė moteris. – Ir dabar jis yra išvykęs į užsienį, nežinau, kiek dar laiko turės praeiti, kad jis pereitų per save ir bent jau kažką kalbėtų. Aišku, ateis ta diena, kitaip ir būti negali. O dukterys jau kažkaip pradėjo susigyventi, joms irgi buvo labai sunku. Sako, laikas gydo žaizdas, bet ne tokiose situacijose. Taip tik atrodo. Sunkiai. Kažkada gal, bet nelabai tikiu. O juk Simono buvo visur pilna – jis buvo labai judrus, norėjo viską žinoti. Tais metais, liepos mėnesį, gimtadienio proga buvome nupirkę dviratį, o jis lapkritį žuvo, taip ir paliko. Kaip stovėjo, taip ir stovi. Dabar viskas yra tuščia.“

Uždegti žvakutes ant sūnų kapo per 18-ąjį gimtadienį ėjo ir Mindaugo, ir Aurimo tėvai – ši sukaktis jiems buvo labai skaudi, juk vaikams dabar jau būtų atsivėrę vartai į tikrąjį savarankišką gyvenimą.

Lengviau, kai nebepyksti, bet skausmas vis gelia krūtinę

O kaip bent trumpam užgydyti negyjančią žaizdą? R. Bučkuvienė sako, kad tai – neįmanoma.

„Stengiuosi negalvoti, bandau nuo visko atsiriboti, bet tai yra neįmanoma – į kapus nuvažiuoji ir viskas atsinaujina, – prisipažįsta Aurimo motina. – Skausmas išliko toks pats, gal tik pyktis kiek atlėgo – buvau pikta ant viso pasaulio ir S. Pauliko. Ilgas laikas neišgydė žaizdų, tik gal pačiai yra lengviau, kai nebepyksti.“

Apie sūnaus žūtį stengiasi negalvoti ir Aurimo tėvas. „Vyras bando atsiriboti nuo to, kas nutiko – stengiamės gyventi, nieko nepadarysi, jau viskas padaryta, o galvodami apie tragediją tik save kankiname“, – sakė R. Bučkuvienė.

Nors S. Paulikas ir buvo anksčiau paleistas į laisvę, tačiau ji iki šiol negali susitaikyti su šiuo faktu.

„Kai pirmą kartą išgirdome, net negalėjome patikėti – buvo didelis šokas, – sakė ji. – Manau, jis privalėjo atsėdėti iki galo. Bet tokie mūsų įstatymai, jam net griežčiausios bausmės nedavė.“

Aurimo motina labai sunkiai rinko žodžius – moteris skausmą bando išgyventi savyje ir išsiverkti tada, kai niekas nemato. „Kiti sako, kad esu stipri moteris, bet širdyje – ne, visas skausmas užgožtas viduje“, – šluostydama ašaras netikėtai prisipažino moteris.

Ji taip pat neslėpė, kad turi svajonę – niekada gyvenimo kelyje nesutikti S. Pauliko. Tačiau dokumentų, kuriuose surašytos jos sūnaus žūties aplinkybės, moteris iki šiol nesunaikino: „Nežinau, kodėl vis skaitau tuos popierius – laikome juos kaip relikviją, kaip paskutinį prisiminimą apie Aurimą.“

Pokalbiai su savimi – tik taip lengviau

„Esame paprasti žmonės ir dabar jaučiamės, kad mes esame nusikaltėliai, o ne S. Paulikas, – netikėtai prisipažįsta Mindaugo motina I. Kubilienė. – Sūnaus niekada nepamiršime, po jo žūties mūsų gyvenimas jau kitoks – nebe toks, koks buvo. Ir sveikata sugadinta, vyrui išvis blogai – po sūnaus netekties jam prasidėjo didžiulės problemos su širdimi. Jis kasdien praeina pro sūnaus žūties vietą, bet tebedirba mokykloje, daugiau bendrauja su žmonėmis, todėl gal jam kiek ir lengviau.“

I. Kubilienė neslėpė, kad kalbėti apie sūnų jai yra per daug skaudu. „Visi žino, kad manęs geriau apie tai neklausinėti – esu uždaras žmogus, pasišneku pati su savimi“, – sakė ji.

Mindaugo motina sakė, kad jai net nekilo mintis pasidomėti, ką veikia ir kaip gyvena į laisvę paleistas bei gerą pusmetį apie save jokios žinios neduodantis S. Paulikas. Tačiau ji mano, kad sūnų užmušęs vyras privalo atlyginti žalą, kurią iš jo priteisė teismas.

„Neįlįsi jam į galvą, ką jis galvoja – anksčiau pervesdavo mažas sumas pinigėlių, o dabar ne – gal nedirba, – svarstė I. Kubilienė. – Manau, jis tikrai daugiau nemokės. O kam? Ir žino, kad mes galime net neieškoti tų pinigų – juk antstoliams turėtume sumokėti didelę sumą, kad jie pradėtų dirbti. Niekam mes nerūpime – juk teistis reikėtų mums, o ne valstybei, tad kodėl turėtume kam nors rūpėti?“

Dar vienas smūgis – vėl sės prie vairo

Po S. Pauliko paleidimo į laisvę Aleksandrijoje žuvusių vaikų tėvai sulaukė dar vieno smūgio – Skuode gyvenantys žmonės ėmė kalbėti, kad esą buvęs policininkas jau tvarkosi dokumentus ir ruošiasi atgauti vairuotojo pažymėjimą.

„Jis drąsiai vaikšto po Skuodą, kažkas jau matė, kad ėjo dėl teisių – nori jas atgauti, – prisipažino R. Petkienė. – Pati nemačiau, bet daug kas matė – tai žmogus, kuris yra be sąžinės. Bijau ir pagalvoti, ką jis toliau galvoja daryti – Lietuvoje yra per švelnūs įstatymai, juk tokiems, kaip jis, turėjo būti uždrausta vairuoti visam gyvenimui.“

Tokios kalbos pribloškė ir L. Bučkuvienę, ir I. Kubilienę. „Žinoma, anksčiau ar vėliau jis atgaus vairuotojo pažymėjimą, bet gal jau bus atsakingesnis“, – sakė L. Bučkuvienė.

„Vargu ar jis pasimokė iš klaidos, manau, vis tiek toliau lakstys“, – prisipažino I. Kubilienė.

Tuo metu su S. Pauliku DELFI nepavyko susisiekti, bet atvirauti, kaip gyvens laisvėje, buvęs pareigūnas nebuvo linkęs ir anksčiau, kai teisme buvo nagrinėjama byla dėl jo lygtinio paleidimo.

Išėjęs į laisvę S. Paulikas užsiregistravo Darbo biržoje. „Laisvėje dirbsiu ir galėsiu nukentėjusiesiems atlyginti žalą“, – S. Paulikas teisme teigė, kad jis nėra toks baubas, kaip jį piešia žiniasklaida.

„Aš visada pripažinau kaltę, nuoširdžiai gailėjausi, taip pat esu žmogus ir dėl to, ką padariau, labai pergyvenu, suvokiu pasekmes – nesu baubas, kaip mane piešia žiniasklaida“, – sakė S. Paulikas.

Buvęs policininkas patikino, kad laisvės atėmimo bausmė jį labai paveikė. „Esu pasikeitęs, atlikdamas bausmę mečiau rūkyti, manau, bausmė jau mane yra paveikusi“, – teigė jis.

Vaikus mirtinai sužalojęs S. Paulikas taip pat pabrėžė, kad žalą nukentėjusiesiems atlygino savanoriškai.

Jis pripažino nusižengęs, kai įkalinimo įstaigoje pavartojo alkoholio. „Pavartojau kažkiek gramų, gal penkiasdešimt, jaučiausi blaivus, dėl to apgailestauju – tada viskas dar buvo gyva, vyko teisiniai procesai, man buvo sunku, supraskite, bet tai – ne pasiteisinimas“, – kalbėjo jis.

Istorija sudrebino visą policijos sistemą ir visuomenę

DELFI primena, kad S. Paulikas 2007-ųjų lapkričio 7-ąją Aleksandrijos kaimo centre, vairuodamas automobilį BMW-524, lenktyniavo su „Audi“. Dideliu greičiu lėkęs BMW partrenkė ir mirtinai sužalojo tris dešimtmečius.

Vairuotojas (buvo įtariama, kad neblaivus) bei kartu su juo važiavęs patrulis Mantvydas Kringelis, palikę mašiną, pabėgo persėdę į „Audi“, vairuojamą aleksandriškio Vytauto Juočio.

Po šio įvykio S. Paulikas pasislėpė ir policijai pasidavė tik kitą dieną. Tada jo organizme alkoholio nebuvo rasta.

Teismas buvusiam policininkui skyrė maksimalią už tokį nusikaltimą numatytą bausmę – 10 metų nelaisvės, bet vėliau Klaipėdos apygardos teismas bausmę sumažino iki 9 metų.

S. Pauliko sukelta avarija sukrėtė visą šalį – po jos Skuodo žmonės išėjo į gatves, po šio įvykio iš posto pasitraukė tuometinis policijos generalinis komisaras ir vidaus reikalų ministras.