Tremtinė iš Marcinkonių: kai tik atvežė, iškart banditais ir pradėjo vadinti

Sibire tebegyvenanti Birutė Kamarauskienė prisimena, kad jos šeima į Lebedevkos gyvenvietę Tiumenės srityje buvo ištremta 1951-aisiais. Tuomet šiame kaime atsirado dvi naujos gatvės: Banditų ir Miško.

Su B. Kamarauskiene bendravo šiemet į Tiumenės sritį vykę ekspedicijos „Misija Sibiras'13“ dalyviai.

„Gimiau 1936 m. Marcinkonyse, o 1947 m. pas mus prasidėjo trėmimai, bet mūsų šeima pabėgo, vis po Lietuvą blaškėmės. Tačiau 1951 m. visus surinko ir ištrėmė: mamą ir mus, keturis vaikus. Na, ištrėmė, čia mes ir gyvename“, - pasakoja aštuntą dešimtį einanti senolė.

Pirmiausiai šeimą iš Lietuvos įkurdino Lebedevkoje, prie miško kirtavietės.

„Gyvenau Lebedevkoje, gatvėje, vadintoje Banditų. Kai mus tik atvežė, iškart banditais pradėjo vadinti: vis banditai ir banditai, - močiutė trumpam nutraukia pasakojimą, kad nurytų ašaras. - Dar buvo ir Miško gatvė. Daug lietuvių ten gyveno. Dabar jei paklaustumėte, kur tokios gatvės, parodytų.“

Paklausta, už ką buvo ištremta jos šeima, B. Kamarauskienė sako, jog visi žino už ką – jie buvo pripažinti liaudies priešais, tėtis nuo šeimos buvo atskirtas ir koks jo likimas B. Kamarauskienė nežino. Ji sako, kad šeima Marcinkonyse buvo nedideliais ūkininkais, tačiau kiek turėjo žemės – neprisimena, nes kai šeima ėmė slapstytis, ji buvusi 11-os metų, o kai trėmė – 15-os.

„Mano vyras – Jonas – irgi buvo iš Dzūkijos, Obelytės kaimo, netoli Alytaus. Lebedevkos kapinėse yra palaidotas Jono tėvas, brolis, brolio sūnus, o Lebedevkoje dar gyvena Jono brolio duktė Aldona, ji galės parodyti mūsų šeimos kapus. Daug lietuvių cenai liko“, - dzūkuodama vardijo senolė.

Dabar B. Kamarauskienė Lebedevkoje negyvena – jos šeima 1996 m. persikraustė į rajono centrą Jalutorovską, nes ji išėjo į pensiją, o ir vyresnio amžiaus porai buvo sunku tvarkytis kaime, todėl nuspręsta kraustytis arčiau dukters. Našle likusi močiutė augina anūkus.

„Anuomet ir galvojome grįžti į Lietuvą, ir galvojome likti, nes vyro tėvai buvo seni, o ten važiuoti nebuvo pas ką. Į Lietuvą važiuodavome atostogų, bet dabar jau viena nebenuvažiuosiu – galva sukasi“, - pasakoja močiutė.

Tačiau ji dėsto, kad jos sesuo Ona grįžo gyventi į Druskininkus, seserys vis susiskambina. Kita sesuo – Marytė - gyvena Tiumenėje. Vienas brolis liko Lebedevkoje, kitas išvyko į Gardiną, bet prieš keletą metų jis mirė.

„Nelabai gerai mes čia gyvename, 36 metus dirbau psichiatrinėje ligoninėje ir kokią manote pensiją uždirbau? Dabar gaunu 7 tūkst. rublių ir džiaugsmo mažai, nes už kambarį reikia mokėti, tinai mano daržokas – trys lysvės, aš mokėdavau po 1,3 tūkst. rublių. Neseniai nuėjau, jau sako 2,4 tūkst. rublių. Daržas - reikalingas, nes kitaip viską pirkti reikės, bulves aš mėgstu“, - apie savo kasdienybę pasakoja B.Kamarauskienė.

Nors senolė pasakoja, kad jos pensija nedidelė, grįžti į Lietuvą ji neplanuoja, o B. Kamarauskienės dukra su anūkais jau nemoka lietuviškai.