„Manau, kad tai, jog per šiuos ketverius metus turime daugiau nei 170 asmenų, kurie buvo pripažinti pranešėjais, tai jau yra gana didelis skaičius”, – LRT radijui teigė I. Kalinauskienė.
Visgi, reaguodama į naujausio tyrimo rezultatus, organizacijos skyriaus Lietuvoje vadovė pabrėžia, kad norint, kad pranešėjo apsauga būtų tinkamai užtikrinama vien tik teisinio reglamentavimo neužtenka.
„Kai kalbame apie tokius įstatymus kaip pranešėjo apsaugos įstatymas, yra aišku, kad vien įstatymo ar teisės aktų nepakanka tam, kad pranešėjo apsauga būtų tinkamai įgyvendinama, tam reikia kultūrinio pokyčio“, – sakė I. Kalinauskienė, pažymėdama, kad tam tikri pokyčiai visuomenėje jau yra pastebimi.
TILS vadovė akcentuoja, kad labai svarbus yra ir tinkamas įstaigų vadovų dėmesys pranešėjo įstatymo įgyvendinimui.
„Viena iš sričių, kuri yra labai svarbi, yra vadovų tinkamas dėmesys šio įstatymo įgyvendinimui per atvirumo ir grįžtamojo ryšio kultūros diegimą savo įstaigoje. Norėtųsi, kad vadovai suprastų, kad šitas įstatymas visų pirma yra skirtas jiems, kad jie pirmieji sužinotų apie galimas negeroves ar pažeidimus savo darbovietėje ir laiku imtųsi veiksmų, kad užbėgtų tam už akių“, – teigė ji.
Apsauga pranešėjams – nepakankama
Institucijos neskiria pakankamo dėmesio pranešėjų asmens konfidencialumo užtikrinimui bei apsaugai nuo neigiamo poveikio, rodo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) atliktas tyrimas.
Nors Pranešėjų apsaugos įstatymas įsigaliojo 2019 m., o šis statusas suteiktas daugiau kaip 170 asmenų, tyrimo dalyvių teigimu, vykdant vidinius tyrimus dažnai pranešėjo tapatybės konfidencialumas nėra užtikrinamas. Tam įtakos gali turėti mažas darbuotojų skaičius įstaigose, darbuotojų, administruojančių vidinius įstaigų kanalus, kompetencijų trūkumas. Tyrime dalyvavusiųjų teigimu, specialistams taip pat trūksta žinių, kaip tinkamai reaguoti vidiniu pranešimų kanalu gavus informaciją.
„Dažnai gana paprasta atpažinti pranešusį asmenį dėl specifinės tam tikram skyriui ar funkcijai informacijos, kuri yra pateikiama žmonių pranešimuose, taip pat, mažo darbuotojų skaičiaus įstaigose bei skyriuose. Konfidencialumo užtikrinimą sunkinančia aplinkybe tampa ir į tyrimo vykdymą įtraukiami papildomi specialistai“, – rašoma TILS tyrimo išvadose.
„Neužtikrinus konfidencialumo tampa kur kas sudėtingiau asmenį apsaugoti ir nuo neigiamo poveikio, kurį pranešėjui įrodyti teisme – itin sudėtinga“, – nurodoma leidinyje.
Be to, pastebima, kad vis dar gajus įsitikinimas, jog apie negeroves organizacijoje pranešę asmenys yra „skundikai“. Tokios tendencijos išlieka, mat, pasak tyrimo išvadų, trūksta vadovų palaikymo ir įsitraukimo, kuriant grįžtamajam ryšiui palankią kultūrą.
„Tokiose situacijose labai svarbus galimas vadovų vaidmuo, kadangi būtent jų daromo neigiamo poveikio ir yra baiminamasi. Svarbus tiek vadovų palaikymas ir įsitraukimas diegiant tinkamus vidinius pranešimų kanalus bei tvarkas, tiek tokios kultūros diegimas naujiems bei seniau prisijungusiems darbuotojams. (...) Per mažai dėmesio skiriama siekiant kurti saugesnę aplinką, kurioje skatinamas pasitikėjimas, atviras kalbėjimas apie kylančius iššūkius dar iki asmeniui nusprendžiant pranešti“, – nurodo TILS.
Visgi, pranešėjų apsauga nuo neigiamo poveikio yra viena didžiausių problemų. Siekiant ją spręsti, TILS teigimu, būtina užtikrinti reguliarų dialogą tarp įstatymą įgyvendinančių institucijų, dalinimąsi informacija bei patirtimi. Taip pat svarbu, kad įstatymą įgyvendinančios institucijos turėtų tinkamus žmogiškuosius išteklius bei pakankamą finansavimą.
„Kur kas aktyvesnio bendravimo šiais klausimais yra tikimasi iš Generalinės prokuratūros, kaip kompetentingos institucijos, atstovų“, – rašoma tyrimo išvadose.
Galiausiai, iki šiol nėra sutariama, kaip reikėtų tinkamai vertinti Pranešėjų apsaugos įstatymo įgyvendinimo sėkmę. Dažniausiai kaip galimus sėkmės rodiklius tyrimo dalyviai nurodė pranešėjų patirties vertinimą, gautų ir realizuotų pranešimų dalį, išaiškintos žalos valstybei dydį, suteiktų atlygių bei kompensacijų sumas.
„Pranešėjų apsauga – neatsiejama pokalbio apie valstybės atsparumą dalis. Vien įstatymo ir vidinių tvarkų neužtenka – tam būtinas kultūrinis pokytis. Todėl ypač svarbu, kad įstaigų vadovai prisiimtų daugiau atsakomybės skatindami darbuotojus atvirai kelti klausimus, pranešti apie pastebėtas negeroves. Taip pat, labai norėčiau, kad artimiausiu metu sutartume dėl konkrečių ir pamatuojamų rodiklių įstatymo sėkmei įvertinti“, – vertindama atliktą tyrimą teigė TILS laikinoji vadovė Ingrida Kalinauskienė.
Rengiant studiją TILS 2023 m. vasario-balandžio mėn. atliko 16 pusiau struktūruotų giluminių kokybinių interviu su atstovais iš įstatymą įgyvendinančių institucijų, tokių kaip Generalinė prokuratūra, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, teismai, advokatūra, valstybės valdomos bei privačios įmonės.
Pranešėjų apsaugos įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., įstatymo pakeitimai, atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvą dėl pranešėjų apsaugos – nuo 2022 m. vasario 15 d.
