Knygoje minimas Timo pradžios taškas – 2018 metai. Jam tuo metu buvo 36 metai. Skola Justinui – trys tūkst. eurų. Pažadas, kad per penkerius metus gaus 10 tūkst. eurų iš buvusios žmonos. Nuomojama palėpė už 230 eurų per mėnesį, vienas dviratis, patefonas, stiprintuvas, kolonėlės, dvejų su puse metų vaikulis, daug skausmo, ašarų ir pykčio.
O pabaigos taškas 2023 m. rugsėjis. 41 metai. Skola Justinui – nulis eurų. Du vieno kambario butai Kaune. Vieno paskola yra visiškai išmokėta. Kito liko 12 tūkst. eurų. Septyni tūkstančiai eurų investuoti į akcijas. 2015 m. „Renault Twingo“. Du dviračiai, patefonas, kasečių grotuvas, radijas, stiprintuvas ir kolonėlės. 7,5 metų vaikulis. Katinas. Ramybė, stabilumas ir pusiausvyra.
„Buvo labai keista. Kai skaitei pabaigos tašką, atrodo, kad mano gyvenimas pakilo į visai gyvenamą lygį, – ir tų muzikos aparatų yra daugiau, ir dviračių jau yra trys, butai du, ir paskolų beveik nebėra. (…)
Pradžioje buvo toks nuogumo ir pažeidžiamumo aptikimas prieš pasaulį. Tu atsiduri toks išmestas. Kaip terapeutas daugiau mažiau žinojau, kas ta krizė yra, bet tą patirti yra labai sunku, bet kartu atrodė, kad tada tai buvo gyvenimas. Dabar, kai jau apsistatei tūkstančiais, butais, atrodo, kad net kažko trūksta“, – kalbėjo T. Petraitis.
Psichologas prisiminė, kad, būdamas krizėje, pats skaitė daug finansinės literatūros, ir pastebėjo, kad yra knygų, kur autoriai labai atvirai kalba apie savo gyvenimo klaidas, krizes.
„Norėjau, kad mano knyga irgi būtų nuoširdi. Gali parašyti, kad yra kažkokios taisyklės, jų laikykitės, ir bus gerai. O aš labai norėjau parašyti, kad aš tas taisykles bandžiau, ir man gavosi, kas gavosi“, – sakė T. Petraitis.
„Kai sekso nebelieka, lieka labai daug kalbos apie pinigus“
Knygos pristatyme dalyvavusi psichologė-psichoterapeutė Agnė Matulaitė kalbėjo, kad apskritai pinigai ir seksas yra pačios intymiausios temos.
„Jeigu pasižiūrėtume savo gyvenime, kai sekso nebelieka, lieka labai daug kalbos apie pinigus“, – pusiau juokais kalbėjo A. Matulaitė.
Psichologė dalinosi, kad prieš pristatymą su savo jaunesniąja dukra kalbėjosi, kad dalyvaus diskusijoje apie pinigus.
„Mano mažylė sako: „Tik tok“ būtinai pažiūrėk, dabar tokie filmukai yra, kur tėvai spausdinasi: „kiek aš turtingas būčiau, jeigu tavęs nebūtų?“, – juokėsi A. Matulaitė.
Kartu ji iš karto pripažino, kad tai yra labai įtraukianti tema, aktuali net vaikams.
„Tikrai ta tema yra labai rimta. (…) Tada sustoji ir peržvelgi, kaip mūsų kultūroje yra tas išmetimo dalykas, ne tik apie daiktus, bet ir apie santykius kalbant. Apie tai, kaip savęs nesureikšminti. (…) Kaip būti dėkingu savo pačioms šūdiniausioms gyvenimo situacijoms?“, – kalbėjo A. Matulaitė.
Per pristatymą ji irgi paatviravo apie savo patirtį po skyrybų.
„Vienas dalykas yra vaikai, ir jau dėl to negali užsitraukti antklodę, ir dieną naktį po ja žliumbti. (…) Pirmais metais ir finansai padeda išplaukti į paviršių. Kažkokius per sudėtingus klausimus per anksti spręsti pačioje pradžioje, ir tada galvoji: „pabandykime išgyventi“, apie „gerai gyventi“ klausimą dar nekalbame“, – sakė A. Matulaitė.
Kai galimybę matai, bet negali patikėti, kad ji tavo
T. Petraitis irgi tarp vieną iš jam padėjusių išbūti dalykų minėjo pareigą prieš vaiką. Kitas dalykas jam buvo pareiga atiduoti skolą.
„Ir tada skola taip apsivertė, tapo surišančiu su gyvenimu reikalu. Greitai grąžinau. Tas vaikas, ačiū Dievui, taip greitai neužauga, dar likę to“, – pasakojo psichologas.
Justinas, kuris knygoje minimas dėl to, kad Timas iš jo pasiskolino pinigų, yra buvęs jo bendraklasis Šiauliuose.
„Justinas yra daug daugiau nuveikęs už mane gyvenime, nors mes nuo antros klasės tame pačiame suole sėdėjome. Labai gerai susėdome, bet pas jį duomenys tikrai kiti buvo“, – juokėsi T. Petraitis.
Jis prisiminė, kaip Justinas gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje atsinešė iškarpą iš „Šiaulių dienų“, kur buvo parašyta, kad Atviros Lietuvos fondas organizuoja konkursą, kur galima laimėti stipendiją 12 klasę baigti Honkonge.
„Man tas buvo nesuvokiama. Ir knygoje yra toks laiškas apie savisabotažą, kur kartais galimybė yra, bet vidus negali patikėti, kad ta galimybė mano. Gavosi taip, kad aš nedalyvavau ir nepildžiau, o Justinas pildė ir išvarė į Honkongą. Ir paskui išvarė į Prinstoną, ir dabar gyvena Vienoje, ir dirba labai geroje korporacijoje. Nėra labai laimingas. Bet gal aš čia pritempiu, nes mes esame tokios sveikos konkurencijos lygmenyje“, – šypsojosi T. Petraitis.
Tęsdamas savisabotažo temą, jis prisiminė, kaip A. Matulaitė, dalyvaujanti dabar jo knygos pristatyme, anksčiau prašė padėti jai pristatyti savo knygą „Žali sausainiai“.
„Paskambino vieną vakarą ir sako: „padėk man pristatyti knygą“. Pasakė, kad „Tyto Alba“ vadovė bus, Rimvydas Valatka. Tada gerai padariau taktiškai, kad pasakiau: „apmąstysiu ir perskambinsiu“. Kad savęs nesabotuotum, reikia duoti sau laiko. Nes pirmas impulsas buvo: „ką aš veiksiu su Valatka?“, – pasakojo T. Petraitis.
Per pristatymą jis aiškino, kad dirbti su tokiais dalykais yra terapeuto kasdienė duona.
„Yra tas klasikinis teiginys, kad mes kaip žmonės labiau esame linkę rinktis tai, kas mums pažįstama, bet gal ne taip gerai mums, negu tai, kas gera, bet nepažįstama. Tai yra išlaikyti status quo.
Klientų istorijose kartais tą atsekdavau, ir matydavosi, kad jie gali iš vienų santykių išeiti į kitus, bet labai panašiai kuriasi. Arba išeina iš vieno darbo, kuris netenkino, prisisiekia, kad dabar jau tikrai taip nebus, bet, žiūrėk, labai panašų susirado“, – sakė T. Petraitis.
Pasak psichologo, knygoje galima rasti vietų, kur jis pats irgi bandė savo status quo kvestionuoti.
„Su investavimu man labai tas buvo, kad čia ne man. Ir kažkurią dieną man pramušė, kad jie tai nežino, kad turiu tą įsitikinimą. Jeigu jie nežino, tada gal ir man“, – kalbėjo T. Petraitis.
Dirba ir maisto kurjeriu
T. Petraičio knygoje yra toks skyrius, kuris vadinasi „šeštas“.
„Aš Šiaulių, iš „pietinia“, ir Pietiniame rajone šeštu būti buvo pamoina. Net radau, kad pamoina yra nuo rusiško žodžio, kuris reiškia nešvarų vandenį, likusį po plovimo.
Laisvalaikiu dirbu maisto kurjeriu. Su dviračiu ir su mašina truputį esu dirbęs. Dabar pagrinde dviračiu. Ir kažkada supratau, kad šiaip tai aš tuo „šeštu“ dirbu. Ir tai tikrai nėra labai prestižinis reikalas, bet kažkuo man labai svarbus. Aš net atskirą laišką surašiau“, – pasakojo T. Petraitis.
Darbas kurjeriu Timui siejasi su nuolankumo tema. Ir knygoje jis aprašo patirtį, kaip per karantiną ėjo „Camino Lituano“ keliu, ir sustojo Paberžėje. Tėvo Stanislovo jau nebėra, bet ten dar yra jo draugė Regina, kuri priima piligrimus.
„Ten yra labai stipru. Ji yra toks nuolankumo įsikūnijimas, ir ji nevengia papasakoti, kokia buvo tėvo Stanislovo įtaka, kaip iš tos puikybės ją išvedė. O išvedė labai paprastai: jis du kartus paprašė, kad ji išplautų su škurliu Bažnyčios grindis. Ir ji išplovė tas grindis“, – pasakojo psichologas.
Jis prisiminė, kad, kai atėjo, Regina parodė, kur jam reikės miegoti, ir pasakė, kad galbūt reikėtų židinį pasikurti, arba ji gal pakurs.
Paskui jis sugrįžo prie savo kurjerio darbo patirties, kur, kai atveža maisto, prieina prie durų, paskambina, ir „dažniausiai gaunasi, kad kaip Regina man tas malkas, taip aš pritūpęs tą maistą paduodu“.
„Nespecialiai taip darau. Bet pagalvojau: „geras“. Nes visi tie terapeuto titulai... Jungo terminais kalbant, yra ego infliacijos pavojus, kad gali užsižaisti, išsipūsti visas, ir tada jau gausi iš gyvenimo baliono sprogdinimą. Kitas – puikybės nuolankumo vertikalė. Aš pasąmoningai tą kurjerio darbą kaip prilaikymą susiradau. Kad, „tu tik kurjeris, nesusireikšmink“. Ir tas labai padeda“, – sakė T. Petraitis.
