Tėvas buvo tikras despotas: dukros turėjo būti karės, o sūnūs – milijonus uždirbsiantys informatikai

„Jis norėjo, kad vaikai būtų stiprūs ir atlaikytų visas pasaulio negandas, jis troško, kad jie būtų tvirti kaip kareiviai“, – apie savo atžalų tėvą ir sutuoktinį kalbėjo viena Žemaitijos gyventoja, kuri, gindama savo nepilnamečius vaikus, buvo priversta kreiptis pagalbos į policiją.

Tik tada, kai pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl smurto šeimoje, paaiškėjo siaubingos detalės apie nepilnamečių gyvenimą – tėvas su savo vaikais elgėsi kaip tikrų tikriausias despotas. Tiesa, vyras teisinosi, kad žiauriai auklėdamas savo vaikus tenorėjo šiems gero – kad užaugtų „tikrais žmonėmis“.

Už tai, kad fiziškai ir psichiškai gniuždė savo vaikus, tėvas buvo nuteistas – teismas jam skyrė šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojo bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktus pareigūnų duomenis įvertinusi teisėja Edita Gailienė paskelbė, kad penkių vaikų tėvas piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis, nes tyčia sistemingai fiziškai ir psichiškai juos gniuždė „liepdamas klūpėti po 2-3 val. prie karšto pečiaus, ne pagal oro sąlygas aprengdamas ir liepdamas stovėti lauke, prasižengus – liepdamas miegoti ne pagal tam tinkamą laiką“.

Be to, jis neformavo savarankiškumo įgūdžių, neužtikrino vaikų intelektualinių poreikių ir tinkamo auklėjimo – neturint tam tikrų žinių ir įgūdžių liepdavo kurti kompiuterines informacines programas, o kitiems vaikams liepdavo stovėti ir saugoti šių programų kūrimą, taip pat liepė būti kareiviais ir vykdyti jo paliepimus.

Anot teismo, tėvas taip pat smurtavo prieš vaikus, o kai šie užmigdavo, garsiai įjungdavo muziką.

Kokį pragarą mažamečiai ir nepilnamečiai vaikai patyrė namuose, geriausiai pareigūnams atskleidė jų motina – norėdama apsaugoti savo atžalas, moteris paliko sutuoktinį ir išsikraustė gyventi kitur. Ji teigė, kad tik prieš kreipdamasi pagalbos į teisėsaugos pareigūnus sužinojo apie žiaurų sutuoktinio elgesį su vaikais – tai jis darydavo, kai šios nebūdavo namuose.

„Jis nesielgė kaip tikras tėvas, jis namuose buvo despotas – vaikus „lygino“ su kareiviais, namuose tvarka turėdavo būti kaip kareivinėse, – per apklausą kalbėjo moteris. – Jo pamokslavimas ir vaikų auklėjimas kartais prasilenkdavo su logika. Jo reikalavimai vaikų atžvilgiu būdavo nerealūs, pavyzdžiui, sūnui užsiminus, jog užaugęs norėtų tapti informacinių technologijų specialistu, jis nupirko kažkokį mokslinį žurnalą, susijusį su informacinėmis technologijomis, ir iškart liepė vaikui kurti specialias programas, žaidimus, nors sūnui tebuvo tik penkiolika metų ir šis dar neturėjo tokių įgūdžių ir žinių.“

Anot moters, jei kuris nors vaikas pasielgdavo netinkamai, išdykaudavo ar nepasiruošdavo mokyklai, tėvas iš jo atimdavo mobiliojo ryšio telefoną, o vaikas metus laiko turėdavo įrodinėti, jog elgiasi gerai ir yra vertas, jog jam būtų grąžintas telefonas.

„Vyro bausmės vaikams būdavo neadekvačios vaikų prasižengimui, todėl jie šalindavosi savo tėvo, stengdavosi kuo mažiau su juo kontaktuoti, – pasakojo motina. – Kai tėvas būdavo namuose, vaikai tapdavo uždaresni, nueidavo kiekvienas į savo kambarį ir iš jo neišeidavo. Vaikai visiškai kitokie būdavo, kai tėvo nebūdavo namuose – atviresni, linksmesni, bendraujantys ir pan. Kartą, kai grįžau namo iš kaimynės, lauke pamačiau stovinčias apsiverkusias dukras – mergaitės buvo tik su marškinėliais, nor tuo metu jau buvo pakankamai šalta. Dukros paaiškino, kad tėvas stipriai kumščiu sudavė į pilvą... Parėjau namo, o tuo metu sūnus gulėjo susirietęs lovoje ir nieko nesakė.

Tik kitą dieną dukra papasakojo, jog tėtis kumščiu sudavė į pilvą ne tik jai ir seseriai, bet ir broliui. Vaikai taip pat papasakojo, jog man išėjus pas kaimynę, tėvas supyko ant vyresnių vaikų, kurie esą nieko kito nedaro, kaip tik yra „įkišę nosis“ į kompiuterius ar telefonus. Tuomet tėvas pradėjo mažesniuosius vaikus mokyti, kaip reikia gyventi – sakė, kad jie turi būti stiprūs visoms pasaulio negandoms, tvirti kaip kareiviai. Išgirdę tokius žodžius, vaikai nusijuokė ir tada tėvas supyko – visiems trims kumščiu sudavė į pilvą, o mergaites, kad jos nebūtų silpnos bei norėdamas formuoti jų tvirtą būdą, išvarė į lauką ir liepė ten taip grūdintis.“

Anot vaikų motinos, po šio įvykio ji bandė pasikalbėti su sutuoktiniu, tačiau šis nieko blogo neįžvelgė ir atkirto, kad esą jei ši neauklėja vaikų, tai kas tuomet turi juos auklėti.

„Tokius smūgių sudavimus tėvas traktuoja kaip vaikų auklėjimą ir nemano, jog padarė kažką negero“, – sakė ji.

Anot moters, iš vieno vaiko ji taip pat sužinojo, kad kartą, kai jos nebuvo namuose, sutuoktinis, išgirdęs apie kažkokį nederamą incidentą mokykloje, užsipuolė savo vaiką, čiupo už kaklo ir ėmė smaugti.

Kad tėvas nuolat smurtaudavo, pareigūnams patvirtino ir vaikai – viena mergaičių sakė, kad dabar, kai nebegyvena su tėčiu, jaučiasi labai gerai ir stengiasi su juo kuo mažiau bendrauti, be to, net nenori su juo susitikti.

„Kol mama gyveno su tėčiu, kai šis vartojo alkoholinius gėrimus, visi vaikai patirdavo jo smurtą“, – sakė mergaitė.

Jos teigimu, būdamas neblaivus tėvas mušdavo, taikydavo fizines bausmes už kokį nors netinkamą elgesį ar prasižengimą.

„Jis smurtavo ne tik prieš vaikus, bet ir prieš mamą, pykdavo, kad vaikai sėdi prie telefonų ar kompiuterio, norėdavo, jog visada tik dirbtų, tvarkytų namus – jei kas nors jam nepatikdavo, prasidėdavo priekaištai, pykčiai, kurie baigdavosi smurtu“, – nepilnametė prisipažino, kad tuo metu, kai tėvas vartodavo alkoholinius gėrimus, visi namuose gyvendavo su baime.

„Tėvas reikalaudavo per daug, reikalaudavo neįmanomų dalykų, o būdamas neblaivus, reikalaudavo nelogiškų dalykų, šnekėdavo visokias nesąmones – kai kartą jam užsiminiau, kad užaugęs norėčiau būti informacinių technologijų specialistu, tėvas pradėjo mane spausti ir liepdavo daryti ir kurti visokias programas, nors man dar visa tai buvo nežinoma ir „neįkandama“, nebuvau tiek pažengęs, jog galėčiau kurti programas, – pasakojo nepilnametis sūnus. – Dėl tokio perdėto spaudimo aš jau nebenoriu būti informatiku ir apie jokias programas, jų kūrimą nenoriu nei pagalvoti.“

Anot paauglio, tėvas ir kitus vaikus vertė kurti kompiuterines programas, sakė, jog tapę specialistais ir profesionalais jie ateityje užsidirbs milijonus.

„Jam kažką paaiškinti yra neįmanoma, nes jei jis „įsikalė“ į galvą, jo nuomonės nėra galimybės pakeisti“, – teigė jis.

O kartą, anot paauglio, tėvas be jokios priežasties priėjo prie jo seserų ir joms abiem sudavė kumščiu po vieną smūgį į pilvą: „Mergaitės pradėjo verkti, o tėvas tada joms pasakė, jog šios turi būti karės, taip užsigrūdins ir saugos savo brolius, informatikos specialistus, nuo pavojų.“

Kad neadekvačiai elgėsi su savo vaikais, tėvas pripažino: „Galbūt „perlenkiau lazdą“ siekdamas vaikus išauklėti dorais piliečiais, pripažįstu, jog ne visada tinkamai elgdavausi su savo vaikais.“

Jis teisinosi, kad smurtinius veiksmus vaikų atžvilgiu atlikdavo esą tik auklėjimo tikslais.

„Jei ir smurtaudavau prieš juos, tai tik dėl jų blogo ir netinkamo elgesio – nenorėjau, kad vaikai užaugtų tinginiai, nemokėtų ar nenorėtų nieko dirbti, – teisinosi daugiavaikis tėvas. – Man nepatiko, kad vaikai pastoviai norėdavo laiką leisti prie išmaniųjų įrenginių – mobiliojo ryšio telefonų, kompiuterių.“

Vyras pripažino, kad kartais jo „pastangos“ buvo per griežtos ir netinkamos vaikams, tačiau teisinosi, jog dėl patirto smurto jie nebuvo taip sužaloti, kad reikėtų kreiptis į medikus.

„Dabar savo noru baigiau „Pozityvios tėvystės“ kursus – dabar suvokiu, jog su vaikais reikėjo elgtis kitaip, mano tam tikri veiksmai vaikų atžvilgiu buvo netinkami, neteisėti ir nusikalstami, – sakė vaikų tėvas. – Aš juos myliu, noriu jiems tik geriausio. Kai žmona ir vaikai išėjo iš namų, supratau, kad kažkas vyksta ne taip, padariau išvadas, savanoriškai baigti tėvystės kursai buvo labai naudingi ir pakeitė mano gyvenimą.“