Tarp didžiausių Rusijos draugų Europoje sublizgėjo ir Lietuvos valdančioji partija

Rusijos bičiulystė su radikaliomis dešiniosiomis partijomis Europoje nėra naujiena. Šių partijų skepticizmas Europos Sąjungos atžvilgiu puikiai sutampa su Rusijos tikslais iš regioninės vėl tapti pasaulio galia, sukurti Eurazijos Sąjungą ir nurungti Europos Sąjungą.

Vengrijos sostinėje Budapešte įsikūręs Politinio kapitalo tyrimų ir konsultacijų institutas savo paviešintoje ataskaitoje išskiria bent 15 radikalios dešinės politinių partijų Europoje, kurios turi sąsajų su Rusija, dar 6 politinės jėgos laikomos atviros bendradarbiavimui ir 3 priešiškos Rusijai. Tiesa, analizė atlikta 2014 m. kovą.

Iš Lietuvos prie prorusiškų partijų įvardijama Rolando Pakso vadovaujama „Tvarkos ir teisingumo“ partija. Pats R. Paksas nesutinka, kad kritika Europos Sąjungai sutapatinama su prorusiškumu. Jo nuomone, „tvarkiečiai“ nėra prorusiški ir niekada nebuvo.

„Nei aš pats, nei mano vadovaujama partija nesame prorusiški. Mes esame tautos ir Lietuvos valstybės interesų gynėjai. Aš vadinčiau partiją sveikai nacionalistine, neatsisakau nei savo žodžių, ar pozicijos: nepasisakėm teigiamai nei dėl euro, nei dėl Gabrieliaus Landsbergio rezoliucijos, bet taip pasielgėme todėl, jog, mūsų požiūriu, reikia ginti mūsų valstybės interesus. O kai mūsų oponentai nesutinka su tuo, jie klijuoja etiketes. Pas mus juk yra taip: žingsnis į kairę – tu rusas, žingsnis į dešinę – nacis. O mes sakome, kad esame mūsų tautos, valstybės interesų, tradicijų, kalbos, kultūros gynėjai“, - sakė R. Paksas.

Klausiamas, ar palaiko ryšius su Rusijos politinėmis partijomis, politikais, nevyriausybinėmis organizacijomis, politikas atsakė neigiamai.

„Nuo to dienos, kai tapau politiku, iki pat šiandien mes neturime tokių kontaktų, neturėjome ir nesiruošiame turėti. Bet čia toks žaidimas, kurį žaidžia proglobalistai, Briuselio politikos interesų gynėjai. Be abejo, Europos Sąjungoje yra be galo daug gerų dalykų: tai teisingas Lietuvos sprendimas būti Europos Sąjungoje, būti NATO, bet yra ir blogų dalykų – juos reikia matyti blaivia akimi. Tačiau kai apie tai kalbama, visuomet metamos klišės: jie tokie arba tokie“, - teigė R. Paksas.

Partijas suskirstė pagal viešus pasisakymus

„Pagrindinės didžiosios kraštutinės dešiniosios partijos tradiciškai patenka į kategoriją, kurioje politinės jėgos atvirai demonstruoja simpatiją Rusijai. Pačioje grupėje galima išskirti du pogrupius pagal tai, kaip aktyviai partijos išreiškia simpatiją Rusijai. Kai kurios partijos, kurios agituoja palaikyti stipresnius ekonominius ryšius su Rytais, gali parodyti simpatijas užsienio ar ekonominėje politikoje, taip pat Rusijos Realpolitik, tačiau jos nebūtinai žiūri į V. Putino režimą kaip į modelį“, - rašoma instituto analitinėje medžiagoje.

„Kitoje grupėje yra atviros partijos, kurios nors negatyvų ar neutralų požiūrį į Rusiją, bet kai kuriais svarbiais klausimais remia Rusijos poziciją, neturėdamos aiškios motyvacijos. Garsiausia dviguba žaidėja tokiuose reikaluose yra Geerto Wilderso vadovaujama Laisvės partija (PVV) Nyderlanduose, kuri reguliariai smerkia Rusiją namie, nors išorėje vysto politinius ryšius su rusais“, - sakoma instituto medžiagoje.

Priešiškos kraštutinės dešiniosios partijos, anot instituto medžiagos, dažniausiai būna iš šalių, kurios su Rusija turi konfliktų. Labiausiai išskiriamos šalys yra Rumunija ir Latvija.

Politinio kapitalo tyrimų ir konsultacijų institutas teigia, kad partijų santykis su Rusija geriausiai matomas per viešąją jų poziciją. Pavyzdžiui, Italijos Šiaurės Lygos prorusiškumas iliustruojamas Europos Parlamento nario Lorenzo Fontanos teiginiais, kad Rusiją jis mato pagrindiniu Europos, tarp jų ir Italijos ekonominiu partneriu bei modeliu formuojant nacionalinį identitetą ar ginant šeimos vertybes.

Graikijos Auksinės aušros partijos pirmininkas Nikolaos Michaloliakos yra sakęs, kad tarp aljansas tarp Graikijos, kaip jūrinės galios, ir Rusijos, kaip žemyninės galios, yra natūralus.

Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen irgi agitavo už strateginį karinį ir energetinį aljansą su Rusija.

Didžiojoje Britanijoje prie prorusiškų priskiriama Britų nacionalinė partija, kuriai anksčiau vadovavo Nickas Griffinas. Stebėdamas 2011 m. Rusijos Dūmos rinkimus jis pasakė, kad Rusijoje rinkimai skaidresni nei Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu jos pirmininkas yra Adamas Walkeris.

Tačiau į analizę neįtraukta britų Nepriklausomybės partija, vadovaujama Nigelo Farage'o.

Išskyrė prorusiškumo laipsnį

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkas Mažvydas Jastramskis teigia, kad „Tvarka ir teisingumas“ galbūt negali būtu pavadinta prorusiška partija tokiu laipsniu kaip prancūzų Nacionalinis frontas ar austrų Laisvės partija, tačiau ilgalaikėje partijos pozicijoje išryškėjo pragmatinių santykių troškimas su Rusija.

Be to, šios partijos rinkėjai pagal sociologines apklausas gana teigiamai žvelgia į Rusiją ir teigiamai vertina sovietmetį.

„Iki Maidano ir karo Ukrainoje galime sakyti, kad „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija bendrai buvo tos partijos, kurios pasisakė už nesipykimą su kaimynais, už pragmatinį požiūrį į Rusiją. Tik tiek, kad krizė jiems kelia pavojų. Apklausos rodo, kad absoliuti dauguma lietuvių nepalaiko Rusijos politikos. Tai užimti kitokią poziciją būtų neracionalu, nes žmonėms nepatiks“, - aiškino politologas.

Tačiau jis sutiko, kad politinių partijų skirstymas pagal viešąją retoriką yra gana selektyvus.

„Reikia skirti ir prorusiškumo laipsnį: „Tvarka ir teisingumas“ nėra tame pačiame lygmenyje kaip Nacionalinis frontas, kuris iš principo remia Krymo aneksiją. Nes jų ir Laisvės partijos atstovai važiavo į Krymą, stebėjo „referendumą“, sakė, kad ten viskas gerai. Mūsiškiai lyg ir ne, mūsiškių retorika aiškiai rodo nepritarimą Rusijos vaidmeniui tame konflikte, bet lyginant su socdemais, liberalais ir konservatoriais jie norėtų mažiau sankcijų Rusijai ir panašiai“, - sakė M. Jastramskis.

Pasak politologo, „Tvarka ir teisingumas“ tikrai mažiau prorusiška nei Lietuvos lenkų rinkimų akcija.