Fenomenali atmintis
Į devintą dešimtį įkopęs Juozas Misevičius gimė Panevėžio rajono Velžio seniūnijos Aleksandravos vienkiemyje. Ūkininkų šeimoje užaugę šeši vaikai ligi šiol tebesidžiaugia gyvenimu: dvi seserys įsikūrė Panevėžyje, viena Kupiškyje, dar kita Ariogaloje, brolis nusigavo į Raseinius. „Mūsų vyresnėlei jau sukako aštuoniasdešimt septyneri – ne be pasididžiavimo pasakoja senolis. – Mane tėvužėlis paliko ketverių – anais laikais plaučių uždegimas, kuriuo jis sunkiai susirgo, dažniausiai būdavo nepagydomas.
Mes, visi vaikai, šešiasdešimties hektarų miškingą žemę išsidalijome gražiai ir taikiai.
Tuo metu mūsų dėdė Antanas Misevičius kunigavo vienoje Anykščių rajono bažnyčioje, joje ir man suteikė galimybę pradėti tarnauti zakristijonu. Tokių pareigų neatsisakiau visą gyvenimą“, – labai aiškiai, gražiai ir sklandžiai porina Antanas.
Į Naujamiestį jaunasis Juozas grįžo po kelerių metų ir 1953-iaisiais pradėjo dirbti pas kunigą Juozą Kirną (po mirties jis buvo palaidotas tos pačios bažnyčios šventoriuje). Šviesų atminimą palikęs ir kitas tos pačios bažnyčios dvasininkas Mykolas Juodelis, po jo kunigavęs Jonas Nagulevičius, o vėliau gal apie trisdešimt metų dirbęs ir Jonas Jurgaitis, kurį vėliau pakeitė kunigas Rimantas Gudelis.
„Man visi kunigai buvo labai geri, su visais puikiai sutarėme“, – kalbėjo zakristijonas, visas jų pavardes vardydamas tvarkingai, su vardais ir su stebėtino aiškumo dikcija, bene daugiausia dėmesio skirdamas šiuo metu kunigaujančiam klebonui Algirdui Daukniui, jį charakterizuodamas kaip ypač apsišvietusį, energingą ir puikius renginius organizuojantį dvasininką, su stebėtinu rūpestingumu bebaigiantį bažnyčios atstatomuosius darbus po prieš keletą metų įvykusio gaisro.
Nors darbai eina į pabaigą, rūpesčių likę dar labai daug. Darbus stabdo ir sunkmetis, nes labai trūksta lėšų. „Laikai sunkūs, nieko nepadarysi, žmonės suvargę nuo nepriteklių ir nusivylę, neturi pinigų ir daug mažiau aukoja Bažnyčiai. Keičiasi net pamaldumas: prisimenu, kaip sovietmečiu sekmadieniais bažnyčia būdavo pilnutėlė, gi šiandien to nebepasakytum, – pasakoja senolis, – kunigas Dauknys sako be galo įdomius pamokslus, jaunimas tikina neretai vien dėl jų į šv. Mišias ateinantys būtent į šitą bažnyčią. Be to, su jaunimu klebonas labai moka bendrauti, leidžiasi į įdomius pokalbius, visokiausias filosofijas. Nors, tenka pripažinti, tas naujoves dar ne visi supranta.“
J. Misevičius prisimena, kad, būdamas jaunas, be darbo bažnyčioje, švenčių dienomis ir šiokiadieniais dirbo sunkius melioracijos darbus apylinkėse bei prižiūrėdavo griovius pakelėse. Nuo 1953 metų sukęsis bažnyčioje ir matęs daug kunigų: visi jie buvo geri ir kažkuo panašūs, tiktai Algirdas Dauknys esąs ryškiai išskirtinis. Nuo pat ankstyvos vaikystės patarnaudamas Mišioms, ponas Juozas gerai prisimena ne tik dvasininkus, bet ir vargonininkus, išskirdamas Baltramiejų Žilinską, seną žmogelį, vargonavusį dar prie caro.
Toje pačioje Naujamiesčio bažnyčioje dirbęs per penkiasdešimt metų, jis vėliau persikėlė į Kauną pas sūnų. Tada prie vargonų sėdęs Povilas Bajorinas. Išbuvo daugiau kaip dešimtmetį ir, ant pono Juozo, būtų vargonavęs ir toliau, tačiau sunkiai susirgęs mirė.
Tuomet prie vargonų sėdo Antanas Janavičius. Kai jį pakeitė jaunimas, ilgai neužsibūdavo. Šiuo metu Mišiose vargonuoja jauni, laikinai atvažiuojantys jaunuoliai.
Nūdiena ir prisiminimai
Visada mielai dalyvaujantis aplinkinių gyvenviečių žmonių pasibuvimuose, Juozas yra žinomas kaip puikus pasakotojas. Ypač mėgstama jo senovinė gražiai eiliuota sakmė, turinti tiek posmų, kad jie nebesuskaičiuojami. Pats pasakotojas sako, kad jų bus per penkiasdešimt. Ir mielai paaiškina, kad tai esanti prieškario sakmė, labai skambiai sueiliuota ir smagiai humoristinė –apie šaunų kaimietį, turėjusį labai gražią žmoną, tačiau nemėgusį arti žemės, nes labai rūpėję kurortai. Sakmę užbaigia smagus moralas apie tai, kas pagaliau iš to išėję.
Senolis sakė, kad tuos posmus sudėjęs toks vietinis poetas Malata. Ir prisipažino, kad pirmą kartą nebegali prisiminti žmogaus vardo. „Kad sugrįš jums sveikata, garantuoja Malata“, – padeklamuoja pašnekovas, primindamas, kad nusidirbusiam kaimo žmogui juokai yra patys geriausi vaistai. Posmus apie gyvenimo tiesas porina labai žaviu senovinės kalbos stiliumi.
Juozas visada kviečiamas ir mielai eina į kaimo vakarones, prašomas niekada neatsisako padeklamuoti. Juokauja, kad tai labai lavina jo atmintį, todėl tų posmų užmiršti neįmanoma.
Pašnekovas džiaugiasi, kad gyvena dviese drauge su žmona Ona. Abi dukterys išskridusios, o su jomis ir vienas anūkėlis. Senųjų namelį supa šešių arų sodelis ir daržiukas. „Mums judėti priklauso, o užsiaugintų gėrybių užtenka visiems metams. Dar pavaišiname ir panevėžietę dukterį Editą. Deja, Digmą matome rečiau, nes gyvena Klaipėdoje.“
Ir dar primena, kad mokant gyventi šiandien nėra ko verkšlenti, nes Lietuvoje gyventi galima. „Kai kaimo žmogus dejuoja, jog yra bedarbis ir neturi ką valgyti, tai jau didžiausia sarmata, kokia tik žemėje gali būti. Kur yra nors plotelis žemės, maisto galima užsiauginti. Graudu, kada ūkininkai negauna darbininkų, o veltėdžiai dykaduoniauja ir laukia pašalpų. Aplinkiniai kaimynai beveik visi pensininkai, jau nebe stipruoliai, tačiau išmaldos neprašo.
Mūsų miestelis švarus visomis prasmėmis, žmonės lanko bažnyčią, jei jaunimas darbo negauna vietoje, važinėja į Panevėžį, veltėdžių nedaug. Turbūt šių dienų senoliai jaunimui per mažai pasakoja apie praeitį, koks gyvenimas buvo baisus pokariu, kai siautėjo stribai, vyko susirėmimai, susišaudymai. Ypač neramu buvo pamiškių sodybose. Baisūs buvo keturiasdešimt septintieji, kai naktimis ateidavo partizanai, rytais sienas drebindavo stribai“.