aA
„Geriausias pavyzdys man buvo tada, kai vadovas neapsikentęs išmetė iš cecho, paėmęs už pakarpos, seniai užgėrusį suvirintoją. Tas žmogus baltomis akimis apsisuko, grįžo ir vėl bandė virinti. Direktorius vėl jį išmetė, pastatė prie cecho sargą ir liepęs to darbuotojo neįleisti.
Pranas Vildžiūnas
Pranas Vildžiūnas
© Asmeninins albumas

Suvirintojas, kurį vadindavo Sieru, nuėjo, atsisėdo ant šaligatvio bortelio kaip Rūpintojėlis – susiėmęs rankomis galvą, tada išsitraukė mobilųjį telefoną ir parašė kokias tris SMS žinutes. Po valandos kažkas atvažiavo iš kažkurių statybų ir jį išsivežė. Sieras dar nespėjo išsiblaivyti, kai jau turėjo kitą darbą.

Supratau, kad Sieras gali visus mano universitetų diplomus pasikabinti ant vinies lauko tualete. Jei aš, kaip Sieras, atsisėsiu ant šaligatvio bortelio ir imsiu rašinėti SMS žinutes, tai po metų toje vietoje ras griaučius su telefonu rankoje“, – pasakoja savo gyvenimą radikaliai pakeitęs humanitaras, buvęs „Aidų“ leidyklos vadovas Pranas Vildžiūnas.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias į humanitaristiką, kurį vėliau radikaliai metėte?

Jau ankstyvoje vaikystėje svajojau tapti istoriku. Galiausiai baigiau bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakultete.

Mano bakalaurinio darbo vadovas iš pradžių buvo Gintaras Beresnevičius, tuometinis Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjas, bet vienu momentu jis tiesiog dingo, manęs neperspėjęs. Vėliau paaiškėjo, kad reikėjo kai kam sukurti vietą VDU, ir Beresnevičių tiesiog išstūmė. Tad jis turėjo didesnių bėdų, nei domėtis mano bakalauro darbu.

Tada puoliau į kojas istorijos fakulteto dekanui Linui Bulotai, kuris tada VDU dėstė civilizacijų istoriją. Mat mano bakalaurinio darbo tema buvo šamanizmas, o VDU apie 80 proc. sudarė politinė istorija ir dar apie 20 proc. – ūkio istorija.

O aš norėjau kultūros istorijos, tad man „po Beresnevičiaus stogu“ leido rašyti bakalauro darbą apie šamanizmą. Kai jo neliko, reikėjo ieškotis galimybių „pateisinti“ temą.

– O kodėl apskritai pasirinkote tokią specifinę temą?

– Seniai domėjausi Sibiro kultūromis. Dar mokykloje buvau susiradęs vedlį po Tunguską, tik nepavyko surinkti pinigų kelionei. Tačiau savo svajonę įgyvendinau vos baigęs bakalaurą – du kartus nuvykau į Tuvą Centrinėje Azijoje.

Po VDU Beresnevičius pradėjo dėstyti Vilniaus universiteto Religijų studijų ir tyrimų centre (RSTC), aš ten įstojau į magistrantūrą. Labai norėjau religijotyros, o Lietuvoje be Beresnevičiaus jokia religijotyra neegzistavo.

2002 m., baigęs magistrantūrą, įstojau į doktorantūrą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Po ketverių metų ją baigiau, bet daktaro disertacijos nesigyniau.

Tais metais žuvo Beresnevičius. Prisidėjo ir asmeninės aplinkybės: kaip tik tada turėjau skyrybų bylą, krausčiausi į kitus namus, visos problemos užgriuvo vienu metu. Ir daugiau nė sakinio neparašiau: paskutinis mano tekstas buvo nekrologas Beresnevičiui žurnale „Naujasis židinys-Aidai“.

– Jūsų domėjimasis šamanizmu nesugundė įgyti tos praktikos įgūdžių? Ką dirbote, baigęs studijas?

– Iš Beresnevičiaus išmokau atsargiai žiūrėti į egzotiškas praktikas. Stebėti, fotografuoti – taip, bet pačiam bandyti – ne.

Beresnevičius yra pasakojęs, kaip Jurga Ivanauskaitė parsivežė iš Tibeto dūdelę, pagamintą iš žmogaus blauzdikaulio, ir primygtinai siūlė jam pagroti. Beresnevičius atsisakė tai daryti, pareiškęs – „tu prisišvilpausi“.

Kaip minėjau, baigęs bakalauro studijas, dukart važiavau į Tuvą. Viena iš tų kelionių buvo drauge su Mantu Adomėnu. Grįžęs 2001 m. iš Tuvos, neturėjau nei kur gyventi, nei darbo.

O Beresnevičius buvo mane supažindinęs su tuomečiu „Aidų“ leidyklos vadovu Vytautu Ališausku. Iš leidyklos tuomet išėjo vadybininkas, ir Ališauskas paskambino man.

– Ir tada pradėjote dirbti „Aidų“ leidykloje? Kaip klostėsi darbo reikalai?

– Taip, pradėjau dirbti nuo 2001 m. rugsėjo. Formaliai žiūrint, „Aiduose“ pradirbau lygiai 16 metų, o vėliau dar porą metų talkinau. Dabar yra praėję lygiai vieni metai, kai aš pirmą kartą gyvenime nežinau, kur yra „Aidų“ knygos, ir neturiu rakto nuo sandėlio.

Iš pradžių „Aiduose“ dirbau platintoju, knygų kroviku, administravau sandėlį, išvežiojau užsakymus. Frankfurto knygų mugės laikotarpiu tapau dar ir projektų vadovu. 2005 m. tapau direktoriaus pavaduotoju, o kai Ališauskas 2008 m. rugsėjį išvažiavo ambasadoriauti prie Šventojo Sosto, tapau direktoriumi.

– Tas darbas jums patiko?

– Ne.

– Tai kodėl nesidairėte kito darbo? Šešiolika ar aštuoniolika metų dirbote nemėgstamą darbą?

– Iš pradžių aš tuo darbu labai džiaugiausi. „Aidų“ leidykla – tikrai išskirtinis reiškinys. Ališausko pastangomis tai buvo intelektualios katalikiškos pakraipos leidykla, kurioje niekad nebuvo davatkiškumo. Intelektinis akiratis buvo nepaprastai platus…

– „Aidų“ ar / ir Ališausko?

– Ališauskas visada buvo labai atviras įvairioms idėjoms, ir šis jo bruožas atsispindėjo formuojant leidybos politiką. Vytautas – vienas nedaugelio žmonių Lietuvoje, gal net vienintelis, kuris realiai yra ugdytojas klasikine šio žodžio prasme.

Jei jis užčiuopia žmoguje nors kažką įdomaus, net jei tas dalykas jam asmeniškai tolimas, tarkime, etnografinis, apie šaukštus ir akėčias, tai jis vis tiek ugdys, rems, patars būtent toje srityje. Svarbiausia tai, kad jis niekad neugdė epigonų, nebandė klonuoti savęs.

Tas pat buvo ir leidykloje – idėjų prasme. Ališauskas ne šiaip pajėgdavo suprasti su įvairių sričių idėjomis pas jį ateinančius žmones. Esu matęs daugybę atvejų, kai žmogus ateidavo su sovietologijos ar kitokiu projektu, ir klausantis, kaip Vytautas su juo diskutuoja, formuluoja savo lūkesčius ir tą žmogų skatina, buvo aišku, kad Vytautas paskaitęs penkiomis ar šešiomis knygomis daugiau už pašnekovą, parašiusį disertaciją ta tema.

Kaip idėjinis vedlys ir kuratorius, jis turėjo tiesiog nežmoniškos kantrybės, neprimesdavo savo požiūrio.

Jei paprastam verslininkui iš statybų ar logistikos srities būčiau papasakojęs, jis būtų nesupratęs, iš ko čia daromi pinigai ir kodėl apskritai toks verslas nemiršta. Nes tai – absoliuti loterija.
Pranas Vildžiūnas


– Tai kokiomis aplinkybėmis metėte darbą „Aiduose“ ir kas buvo toliau?

– Pasaulis – toks daiktas, kad jame laimė – ne pinigai, o jų kiekis. Kaip ugdymo įstaiga, man „Aidai“ pranoko bet kurį universitetą. Dirbdamas leidykloje, pažinau geriausius humanitarinių sričių specialistus, leidau jų knygas, o ne šiaip buvau vienas iš tūkstančių bevardžių studentų. Užsimezga visai kitoks ryšys. Aš iš tų žmonių labai daug ko išmokau. Tai buvo humanitaro svajonė.

Kita vertus, kaip išgyvenimo vieta ir verslas… Jei paprastam verslininkui iš statybų ar logistikos srities būčiau papasakojęs, jis būtų nesupratęs, iš ko čia daromi pinigai ir kodėl apskritai toks verslas nemiršta. Nes tai – absoliuti loterija.

1995–1997 metais, pagal oficialias ataskaitas, akademinių knygų tiražai – Platonas, Hannah Arendt ir kt. – siekdavo 3–4 tūkst. egzempliorių. Praėjus dvidešimčiai metų, tiražai sumažėjo dešimt kartų!

Ir ne tik todėl, kad dabar skaitytojų sumažėjo, bet ir todėl, kad jau tada lūkesčiai buvo gerokai per dideli. Išleidžiama šimtai rimtų humanitarinių knygų, jų amžiais neišperka, jas tenka parsivežti ir tvarkytis taip, kad patektų į kitus knygynus.

Nebeįmanoma net apskaičiuoti leidybos savikainos. Nes nėra taip, kad sumokėjote tik už popierių ir honorarus. O kiek sumokėjote už šildomą sandėlį? Kiek – už benziną, vežiodami knygas į Panevėžį ar Anykščius ar jas parsiveždami? Valdai tą, ką gali apskaičiuoti. Leidyboje viskas anksčiau ar vėliau virsta spėlionėmis.

Turine kadaise vyko tarptautinė knygų mugė, per kurią leidėjai juokavo, kad leidėjas – tai tas, kuris leidžia pinigus knygoms. Ne uždirba, o leidžia. Nes niekas taip ir nesugalvojo bestselerio recepto.

Antai Dano Browno knygos išpirko milijonus egzempliorių, nors iki tol buvo daugybė panašiai pavadintų analogiškos tematikos knygų, ir niekas jų nepirko. Kodėl pirko Browną – niekas nežino.

Kai kiekvieną dieną keliesi ir guliesi galvodamas apie skaitytoją ir pirkėją, atrodo, kad jį šiek tiek pažįsti. Stengiesi, kad knyga būtų ir gera, ir perkama. O ji stovi lentynose ir niekam jos nereikia. Bet kartais, kai parašote kokį nors projektą grynai „dėl mėsos“ ir išleidžiate knygą, į kurią nededate per daug vilčių, ją nešasi maišais. Tai – visiškai neprognozuojamas verslas.

Jei per 20 metų Lietuvoje neatsirado tiek skaitytojų, kad išpirktų 2 tūkst. Platono vertimo egzempliorių, – Platono, kurį apskritai gali versti vienetai… Pusė tiražų iki šiol neišpirkta. Tai ir neužaugo karta, suvokianti tokių knygų vertę.

Jei per 20 metų Lietuvoje neatsirado tiek skaitytojų, kad išpirktų 2 tūkst. Platono vertimo egzempliorių – Platono, kurį apskritai gali versti vienetai… Pusė tiražų iki šiol neišpirkta. Tai ir neužaugo karta, suvokianti tokių knygų vertę.
Pranas Vildžiūnas


Sakome, kad mažėja skaitytojų, bet kaip jų nemažės, kai nebeliko ir knygų platinimo erdvių. Kas liko iš „Vagos“? Tai – kavinės su trimis knygų lentynomis, tarp kurių lietuviškų knygų – vos viena kita, bet užtat perkama kažkokia propagandinė literatūra iš Rusijos ir kelionių vadovai.

„Pegasas“ – panašiai: vienoje pusėje – kavinė, kitoje – lavinamieji žaidimai; internetinėje parduotuvėje – kažkokios servetėlės, saldainiai, o iki knygų tenka kapstytis.

Knygynai tapo erdvėmis, kuriose knygomis nebeprekiaujama. Panašiai būtų, jei „Halės“ turgus taptų vieta, kur neprekiaujama dešra. „Akademinė knyga“ gyvena iš to, kad yra šalia universiteto. Bet jei ją nukeltų dviem gatvėmis toliau…

Buvo tokia „Русская книга“ – prie ŠMC. Sužinojau, kad iš jų atima patalpas. Paklausiau, ar jie keliasi kažkur kitur. Vadovas, senas rusų inteligentas, sako – ne, juk čia ne šnapsas, kad žmonės eitų ieškoti už kitos gatvės kampo. Šnapso – ieškotų, knygyno – ne.

Ir dabar ten tebekabo „Русская книга“ iškaba, o patalpos – tuščios, jose nieko nauja neatsirado. O gero knygyno – neliko.

Sakome, kad mažėja skaitytojų, bet kaip jų nesumažės, kai nebeliko ir knygų platinimo erdvių. Kas liko iš „Vagos“? Tai – kavinės su trimis knygų lentynomis, tarp kurių lietuviškų knygų – vos viena kita, bet užtat perkama kažkokia propagandinė literatūra iš Rusijos ir kelionių vadovai. <...> Panašiai būtų, jei „Halės“ turgus taptų vieta, kur neprekiaujama dešra.
Pranas Vildžiūnas


Bet kam tos knygų platinimo erdvės, kai universitetuose nebeugdomi skaitytojai? Knygų mugėse labiausiai nukamuodavo humanitarai akademikai, kurie tiesiog šventą pareigą jausdavo prieiti prie stendo ir pranešti, kad knygų jie jau seniausiai nebeperka.

Ypač įstrigo atvejis, kai vieno kultūros instituto docentas, skyriaus vedėjas, atsainiai vartydamas puikią Oksfordo profesoriaus Roberto Lane’o Foxo studiją „Pagonys ir krikščionys: nuo II a. iki Konstantino atsivertimo“, mykė, kad, girdi, jam reikia tik vieno knygos skyriaus.

Bandžiau klausti, ar bent yra girdėjęs šitą autorių, juokavau, kad puiki knyga tikrai nesugadins bibliotekos. „Vieno skyriaus, ir viskas“, – nukirto docentas. Ką man reikėjo daryt? Išplėšt jį iš knygos? Apie kokius skaitytojus mes kalbame, kai tokie ugdytojai?

– Apėmė beviltiškumas, ir 2016 m. išėjote iš „Aidų“? Kur?

– Kaip sakė Ciceronas – „padariau, ką galėjau, o kas gali, tas tegul padaro geriau“. Išgyvenimo prasme tai buvo ne komfortas, o nesibaigiantis mūšio laukas. 2016 m. atidaviau leidyklos raktus žmonėms, kurie norėjo būti leidėjais.

Iš pradžių galvojau, kad, kaip ir daugelis, pardavinėsiu savo CV, savo patirtį. O mano patirtis buvo administravimas, projektai. Labai sunku galvoti apie tai, kad galite veikti visai ką kita. Paprastai galvojate, kad darysite tą patį, – tai, ko išmokote, tik kur nors kitur.

Labai sunku galvoti apie tai, kad galite veikti visai ką kita. Paprastai galvojate, kad darysite tą patį – tai, ko išmokote, tik kur nors kitur.
Pranas Vildžiūnas


Taigi kurį laiką, išėjęs iš „Aidų“, dirbau direktoriumi portale „Bernardinai.lt“. Kaip tik teko atlaikyti didžiausią smūgį – finansinių metų pabaigą. Bet ilgainiui ėmiau jaustis kaip raketa, nuo kurios viena po kitos krenta pakopos. Supratau, kad nė už ką nebegaliu toliau tęsti tokio pobūdžio veiklos.

2018-ųjų kovą, atidirbęs pusę metų, išėjau iš „Bernardinų“.

Prieš tai dešimt metų kultūriniais tikslais keliaudavau į Indiją. Mokiausi klasikinės Pietų Indijos muzikos. Tad apklausinėjęs visus savo bičiulius, pažįstamus ir kone žmones gatvėje, ar kam nors nereikia darbuotojo, nieko geresnio nesugalvojau, kaip nusipirkti bilietus ir vėl išskristi dviem mėnesiams į Indiją – pakeisti požiūrio taško.

Bet vis tiek nesugebėjau pakeisti mąstymo, vis tiek pardavinėjau save kaip administratorių, vadovą. Manimi susidomėjo viena inžinerinių sistemų įmonė, ir, grįžęs iš Indijos, pradėjau joje dirbti.

Reikėjo administruoti dažytojus, elektrikus, suvirintojus. Aš techninio darbo patirties neturėjau, tad reikėjo mokytis dieną ir naktį. Jums pasako, kad reikia perdaryti automobilių stovėjimo aikštelės turėklus. Klausimas: kiek reikia metalo? Čia kaip klausimas iš populiaraus TV žaidimo „Kas, kur, kada?“, kuriame net enciklopedinės žinios ne visuomet padeda.

Suvirintojų, dažytojų kontingentas – visai kitoks nei universitetų docentų aplinka. Vieni nevaldomi vienu atžvilgiu, kiti – kitu.

Kodėl nevaldoma inžinerinių sistemų publika, leidžianti sau bet kada užgerti ir pan.? Nes rinkoje labai trūksta meistrų. Net ne gerų, o bet kokių meistrų. Ir aš staiga pamačiau, kad taisyklė „nėra nepakeičiamų žmonių“ – absoliučiai neteisinga. Jų yra.

Geriausias pavyzdys man buvo tada, kai vadovas neapsikentęs išmetė iš cecho, paėmęs už pakarpos, seniai užgėrusį suvirintoją. Tas žmogus baltomis akimis apsisuko, grįžo ir vėl bandė virinti. Direktorius vėl jį išmetė, pastatė prie cecho sargą ir liepė to darbuotojo nebeįleisti.

Suvirintojas, kurį vadindavo Sieru, nuėjo, atsisėdo ant šaligatvio bortelio kaip Rūpintojėlis – susiėmęs rankomis galvą, tada išsitraukė mobilųjį telefoną ir parašė kokias tris SMS žinutes. Po valandos kažkas atvažiavo iš kažkurių statybų ir jį išsivežė. Sieras dar nespėjo išsiblaivyti, kai jau turėjo kitą darbą.

O vadybininkai toje įmonėje, kaip vėliau sužinojau, išbūdavo labai trumpą laiką. Tokio Siero ilgai ieškosite ir galbūt nerasite, o vadybininką, projektų vadovą… Sušvilpkite gatvėje, ir trims mėnesiams – bandomajam laikotarpiui – tikrai kas nors atsiras.

Supratau, kad Sieras gali visus mano universitetų diplomus pasikabinti ant vinies lauko tualete. Jei aš, kaip Sieras, atsisėsiu ant šaligatvio bortelio ir imsiu rašinėti SMS žinutes, tai po metų toje vietoje ras griaučius su telefonu rankoje.

Ir kai aš žiūrėjau, kaip jį nusiveža, į mane tarsi žaibas trenkė, lyg būtų įvykęs dzenbutistinis nušvitimas. Dar nebuvau gyvenime matęs tokio dalyko. Kaip sakė vienas mano bičiulis, kažkada pats patekęs į sudėtingą darbinę situaciją:

„Kada artėjate prie tobulybės? Per darbo pokalbį. Tada esate ir veržlus, ir sveikas, turite ir viziją, ir misiją, matote, kaip 100 proc. pakelsite pardavimą, o po penkerių metų atidarysite filialą…“

O čia žmogus baltomis akimis ir su kiauromis kelnėmis, pradeginta specūra, per tris metrus trenkiantis peregaru, naują darbą gavo net neišsiblaivęs. Kai pamačiau šį vaizdą, mane ištiko humanitarinis insultas. Tarsi kraujo grupė būtų pasikeitusi.

Žmogus baltomis akimis ir su kiauromis kelnėmis, pradeginta specūra, per tris metrus trenkiantis peregaru, naują darbą gavo net neišsiblaivęs. Kai pamačiau šį vaizdą, mane ištiko humanitarinis insultas.
Pranas Vildžiūnas


Tokį atvejį išties žinau. A. a. Juozas Prapiestis, disidentas, vienas iš buvusių mano autorių, buvo pagijęs nuo kraujo vėžio, bet po to, kai atkentėjo chemoterapijos kančias, paaiškėjo, kad pasikeitė jo kraujo grupė. Iki tol nebuvau girdėjęs, kad įmanomi tokie dalykai.

Taigi jaučiausi kaip žaibo trenktas, lyg su pakitusia asmenybe ar kraujo grupe. Mano tėvas vis dar negali patikėti, kad aš, iki tol, kaip jis sako, gyvenime neįkalęs vinies, dabar lydau plieną, užsiimu inžinerija.

Antrą dieną po to, kai baigėsi mano bandomasis laikotarpis ir mane atleido iš administratoriaus pareigų, maršo žingsniu nužygiavau į Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrą ir atidaviau už beveik trijų mėnesių kursus visas savo santaupas, kurios sudarė tiek pat, kiek mano bičiulei kainavo vieni metai teisės studijų VDU.

Tačiau labai norėjosi ir tikrų praktinių žinių. Dar dirbdamas minėtoje inžinerinių sistemų įmonėje administratoriumi supratau, kaip svarbu nedaryti klaidų, kurios atsiranda dėl atsitiktinių „garažinių“ žinių.

Bet kuri meistrystė – ar suvirinimas, ar kovos menai – reikalauja gerų pagrindų. Jie – svarbiausia. Jei pagrindai blogi, tai tada, nepaisant ilgametės praktikos ir išmoktų technikų, galų gale viskas ima siūbuoti, judėti neteisinga kryptimi.

Suvirinimas reikalauja ir praktinių, ir teorinių žinių – apie medžiagų atsparumą, inžineriją, elektrotechniką etc. Prieš įvaldant plieno stichiją, reikia gerai suvokti daugybę dalykų.

Vienas iš mano kursiokų Jeruzalės mokymo centre buvo toks anoniminis alkoholikas, dirbęs vienkiemyje, kaip aš sakau, generuojančios ekonomikos oazėje, kur joks euras mokesčių nepasiekdavo ir nepasieks. Nors pinigų cirkuliacija ten buvo gan didelė. Paprašiau, kad jo kolegos įdarbintų mano rankas, – buvau pasirengęs dirbti už dyką.

Tuo metu dar dirbau pardavimo vadybininku vienoje baldinių plokščių didmeninės prekybos įmonėje. Dieną pardavinėdavau plokštes, o naktį važiuodavau į Kapitulščiznos kaimą ir ten, generuojančios ekonomikos oazėje, su penkiais anoniminiais alkoholikais iki dviejų ar trijų nakties šutinau plieną.

Jų vyresnysis penkias dienas žiūrėjo, kaip dirbu, tada priėjo ir sako: „Nebegaliu žiūrėt, kaip dirbi nemokamai, mokėsim tau minimalią pagalbinio darbininko algą – penkis eurus už valandą.“

Taip mano darbo laikas pirmą kartą įgavo vertę. Nes leidyklos vadovo darbas, trunkantis dieną ir naktį, ta niekada nesibaigianti vientisa darbų masė būdavo „už ačiū“. Gyvenime nėra buvę, kad kas nors pasiūlytų atsiskaityti už kokį nors papildomą darbą.

Taip mano darbo laikas pirmą kartą įgavo vertę. Nes leidyklos vadovo darbas, trunkantis dieną ir naktį, ta niekada nesibaigianti vientisa darbų masė būdavo „už ačiū“. Gyvenime nėra buvę, kad kas nors pasiūlytų atsiskaityti už kokį nors papildomą darbą.
Pranas Vildžiūnas


– Ir kuo baigėsi generuojančios ekonomikos, kurią Viktoras Uspaskichas mums žadėjo 2012 m., pamokos?

– Ekonomika puikiai generavo, ir Uspaskichas tuo atžvilgiu buvo teisus. Kiek tokių generuojančios ekonomikos salelių ne tik aplink Vilnių, bet visoje Lietuvoje šią akimirką, kai mes kalbamės, generuoja ekonomiką?

Manau, Andriaus Kubiliaus įsivaizdavimas apie tai, kokio dydžio šešėlinė ekonomika Lietuvoje, buvo labai kuklus.

Pamenu, kai pritrūkdavo metalo ar kokio įrankio, kuris nors iš to penketuko (nors nė vienas iš jų neturėjo vairuotojo pažymėjimo – jie buvo pragerti, o banko sąskaitos užblokuotos) įšokdavo į automobilį su krūvele grynųjų ir važiuodavo pirkti reikiamų dalykų.

Beje, jie pavyzdingai laikėsi eismo taisyklių, niekad negerdavo. Bet reikėjo matyti jų veidus. Sėdi kaptiorkėj, geria čefyrą. Iš jų įpročių galima buvo numanyti, kur pasisemta bendravimo kultūros. Bet apskritai jie elgėsi labai sąžiningai.

Porą metų esu dėstęs universitete, bet mečiau, nes nepasitaikė nė vieno studento, kuriam būtų bent kas nors įdomu. Bomžas iš gatvės, kitaip nei jie, bent jau turi egzistencinės patirties, jis pasakys ką nors nebanalaus arba pats paklausys.

Porą metų esu dėstęs universitete, bet mečiau, nes nepasitaikė nė vieno studento, kuriam būtų bent kas nors įdomu. Bomžas iš gatvės, kitaip nei jie, bent jau turi egzistencinės patirties, jis pasakys ką nors nebanalaus arba pats paklausys.
Pranas Vildžiūnas


O štai generuojančios ekonomikos salelėje Kapitulščiznos kaime buvo susirinkę tikri gyvenimo matę asai. Paaiškėjo, kad vienas iš jų jaunystėje norėjo būti kunigu. Jis toje kompanijoje, gerdamas čefyrą, kalbėdavo Šventojo Rašto žodžiais. Įterpdamas pastabas labai taikliai, laiku ir vietoje. Toks įspūdis, kad Šventąjį Raštą jis mokėjo mintinai.

Ir ne tik mintinai mokėjo, bet buvo giliai įsisavinęs. Per pokalbius pasisakydavo taip, kad aš net nesvajoju apie tokio lygio studentą. Jei būtų baigęs RSTC, tai jau seniai būtų parašęs disertaciją ir turbūt dėstytų.

Taigi – sąžiningi žmonės, geri pašnekovai. Tarp jų nebuvo to, kas būdinga pirmaujantiems universitetams – atsiskaityti su žmonėmis prestižu, o ne pinigais. Prestižo nebuvo, todėl atsiskaitydavo labai smulkmeniškai, suskaičiuodavo kiekvieną eurą. Pirmus dešimt eurų, kuriuos ten uždirbau, įsirėminsiu.

– Taip įgijote suvirintojo specialybę?

– Taip aš pradėjau. Iki rimtų įgūdžių kelias – tolimas. Suvirinimas – nė kiek ne lengvesnė meistrystė, nei groti smuiku. Įgūdžiai ateina iš to, ką darote. Turite groti kiekvieną dieną.

– Kaip atrodė jūsų grojimas, ko pasiekėte?

– Išėjau iš baldinių plokščių įmonės, likau generuojančios ekonomikos salelėje. Tačiau reikėjo iš tarpinės būklės peršokti į pastovumo būklę – ir meistrystės, ir finansine prasme.

Tiek metų dirbęs leidybos srityje pažįstu labai daug gerų vertėjų. Daugelis jų dabar išvykę į Briuselį ar Liuksemburgą ir verčia Europos Parlamentui. Paskambino bičiulė vertėja, pakvietė ilgajam savaitgaliui į Liuksemburgą. Ten netikėtai atradau naujas savo naujosios profesijos erdves.

Liuksemburge pilna metalo cechų. Be to, tai ir sena Europos metalo gavybos šalis. Ten vyksta labai daug statybų. Tai tiesiog viena didelė statybų aikštelė. Eidamas palei vieną tvorą, išgirdau kalbant lenkiškai. Dauguma automobilių statybose – su lenkiškais numeriais.

Švilpiu per tvorą, klausiu, ar nereikia suvirintojo. Sako – žinoma, reikia, lipk, parodyk, ką moki. Suvirinimo sritis gera tuo, kad nėra jokio malimo liežuviu: CV galite prigalvoti ką norite, o čia – „lipk, parodyk“.

Suvirinimo sritis gera tuo, kad nėra jokio malimo liežuviu: CV galite prigalvoti ką norite, o čia – „lipk, parodyk“.
Pranas Vildžiūnas


Projektas – brangus, turėjo būti baigtas prieš du mėnesius, vadinasi, skaičiuojami delspinigiai. Pasiūlė gerą kainą.

Maža to, per savo keliones į Indiją, neturėdamas jokių pragmatinių minčių, be kita ko, mokiausi ir masažo meno. Dar sovietmečiu žiūrėjau laidą „Vokrug sveta“, per kurią buvo pasakojama apie Kalaripayattu – indų kovos meną, nuo kurio, kaip manoma, prasidėjo visi kiti kovos menai.

Nors kinai visus aplinkinius laiko barbarais ir galvoja, kad iš jų yra kilusios visos meistrystės, vis dėlto Šaolino vienuolyne stovi paminklas indų vienuoliui Bodhidharmai, kuris, kaip jie pasakoja, atėjo ir išmokė kovos meno. Ir indai sako tą patį.

Daugybę metų, viešėdamas Indijoje, mokiausi Kalaripayattu kovos meno. Sovietmečiu, kai žiūrėjau minėtą laidą, net svajoti nedrįsau, kad kada nors gyvai prisiliesiu prie šio meno. O baigėsi tuo, kad, kažkada nuvykęs į Indiją, susiradau puikų Kalari mokytoją.

Kalari įdomus tuo, kad vystėsi dviem kryptimis – kaip kovos menas ir gydomasis masažo menas. Nes tuos kovotojus visą laiką reikia gydyti – tai išnarinti sąnariai, tai patempti raiščiai. Ir Kalari reikalauja didelio lankstumo, kuriam pasiekti kovotojas 14 dienų po 2 valandas masažuojamas. Mačiau atvejų, kai po 14 tokio masažo dienų žmogus be problemų padarydavo špagatą.

Ir aš ten mokiausi masažo meno. Iš pradžių jie manęs neprisileido, bet buvau labai užsispyręs ir pasiekiau, kad išmokytų. Dabar esu sertifikuotas Kalari masažistas.

O juk Liuksemburge visi yra sėdimojo darbo spartuoliai, visų nugaros subyrėjusios. Mane supažindino su viena masažiste, dirbančia Nacionaliniame sporto centre ir dar turinčia nuosavą saloną, pareklamavo per Lietuvos vertėjus, ir staiga atsirado klientų. Pradėjau masažuoti.

– Tai kuris darbas pagrindinis – masažuotojo ar suvirintojo?

– Pramaišiui. Pradėjęs važinėti į Liuksemburgą, kaskart manydavau, kad važiuoju paskutinį kartą, paskui tikrai grįšiu į Lietuvą. Per metus suskraidžiau į Liuksemburgą 11 kartų, kaskart manydamas, kad skrendu paskutinį sykį. Tačiau kelionės nesibaigė, ir galiausiai išbuvau Liuksemburge 7 mėnesius, negrįždamas į Lietuvą.

Dar mėnesį laiko dirbau Norvegijoje – stačiau geležinkelio tiltą per upę netoli Oslo.

Dabar jau savo masažo klientams esu pasakęs, kad viskas, neriu į suvirinimą. Savo pagrindinę veiklą matau su metalais.

– Viską uždirbate užsienyje, ne Lietuvoje?

– Taip, tapau Liuksemburgo įkaitu. Lietuvoje darbdaviai vis dar nori, kad dirbtumėte už dyką. O užsienyje niekas nenori, kad dirbtumėte nemokamai. Pilna darbo skelbimų. Nuskraidins, apgyvendins išnuomotame name su atskirais kambariais. Nuveža į darbą ir iš darbo, į lėktuvą ir iš lėktuvo.

Lietuvoje darbdaviai vis dar nori, kad dirbtumėte už dyką. O užsienyje niekas nenori, kad dirbtumėte nemokamai. Pilna darbo skelbimų. Nuskraidins, apgyvendins išnuomotame name su atskirais kambariais. Nuveža į darbą ir iš darbo, į lėktuvą ir iš lėktuvo.
Pranas Vildžiūnas


Iš esmės lieka tik maisto išlaidos, kurios tikrai ne didesnės nei Lietuvoje. Vilniaus centre maistas – suprastėjęs, kainos – kaip Liuksemburge. O uždirba žmonės visai ne kaip Liuksemburge.

Jei pavyksta uždirbti užsienyje 15, 17, 25, 35 eurus per valandą, tai pabandykite dirbti 10 valandų pamainą ir paskaičiuokite, kas išeis. Kai už gyvenimą ir keliones moka darbdaviai. Taigi uždirbate 4 tūkst. eurų, bet nieko nemokate už būstą ir transportą.

– Pavykdavo uždirbti per mėnesį 4 tūkst.?

– Jokių problemų.

– Gyvenimo pokytis po knygų leidybos – radikalus?

– Radikalesnį sunku būtų sugalvoti. Už ką aš dėkingas tai inžinerinių sistemų įmonei, tai už tą nušvitimą, iki kurio mačiau savo gyvenime tik knygas ir universitetą, neturėdamas jokio plano „B“.

Už ką aš dėkingas tai inžinerinių sistemų įmonei – tai už tą nušvitimą, iki kurio mačiau savo gyvenime tik knygas ir universitetą, neturėdamas jokio plano „B“.
Pranas Vildžiūnas


– Nušvitimas buvo svarbus tik dėl pinigų ar dar ko nors?

– Nusišalinęs nuo leidybos ir akademijos, aš paradoksaliai įgijau tas galimybes, apie kurias svajojau kaip humanitaras.

Jei dabar žmogus nori nuvažiuoti į archyvą ar muziejų, ką jam reikia daryti, kiek barzda žemę šluoti, kad gautų kokią nors stipendiją iš universiteto? Arba kad atliktų prasmingą, įdomų tyrimą, užuot bandęs pagal dabartines intelektualines madas pritempti Maironį prie gender studies, o Kastyčiui Baltalyčiui suteikti šešias seksualines orientacijas?

Kai tiesiog dirbi ir uždirbi, atsiveria labai plačios kultūrinio gyvenimo galimybės.

Jei dabar žmogus nori nuvažiuoti į archyvą ar muziejų, ką jam reikia daryti, kiek barzda žemę šluoti, kad gautų kažkokią stipendiją iš universiteto? Arba kad atliktų prasmingą, įdomų tyrimą, užuot bandęs pagal dabartines intelektualines madas pritempti Maironį prie gender studies, o Kastyčiui Baltalyčiui suteikti šešias seksualines orientacijas?
Pranas Vildžiūnas


– O pats darbas nėra kančia?

– Tikrai ne. Tai veikiau psichoterapija. Anksčiau visada galvojau, kad humanitarinė publika yra labiau kultivuotos sielos. Bet galiausiai supratau, kad – ne. Ten – gyvatynas: intrigos, projektai, dėl kelių eurų gali susimušti kėdėmis ir prismaigstyti peilių vienas kitam į nugarą. Ir jokio gėdos jausmo.

Tie žmonės įgyvendina projektus, kurių paskui net jų kolegos, dirbantys tame pačiame skyriuje, neskaito. Ko verti visi tie almanachai? Jų autoriai kuria nulinės vertės dalykus, kurie neįdomūs nei jiems, nei kitiems.

Anksčiau visada galvojau, kad humanitarinė publika yra labiau kultivuotos sielos. Bet galiausiai supratau, kad – ne. Ten – gyvatynas. <...> Ir jokio gėdos jausmo. Tie žmonės įgyvendina projektus, kurių po to net jų kolegos, dirbantys tame pačiame skyriuje, neskaito. Ko verti visi tie almanachai? Jų autoriai kuria nulinės vertės dalykus, kurie neįdomūs nei jiems, nei kitiems.
Pranas Vildžiūnas


– O kai valandų valandas virinate metalą, tai neišvargina ir kūno, ir sielos?

– Bet kuris darbas išvargina. Tačiau tai – sveikas nuovargis, po kurio miegi. Ne taip, kaip išėjęs iš eilinio posėdžio arba parašęs projektą, kuriuo pats netiki arba kuriuo tik „pridengi“ vertingą knygą, iš esmės meluodamas.

O šis darbas – psichoterapinis. Šalmas nusileido, žiežirba užsidegė, susikaupėte ir – pirmyn. Su kolegomis per penkias valandas persimetate penkiais žodžiais, iš kurių du – „paduok reples“, o kiti trys – keiksmažodžiai.

Jokių apkalbų, intrigų. Pamenu, kai nuėjau į pirmą savo cechą, priėjo rūstaus veido pilietis ir klausia: „Tai kur anksčiau dirbai?“ Sakau: „Truputį šen, truputį ten.“ Jis sako: „Kaip ir mes visi.“ Tuo visas domėjimasis jumis baigiasi.

Bet kuris darbas išvargina. Tačiau tai – sveikas nuovargis, po kurio miegi. Ne taip, kaip išėjęs iš eilinio posėdžio arba parašęs projektą, kuriuo pats netiki arba kuriuo tik „pridengi“ vertingą knygą, iš esmės meluodamas.
Pranas Vildžiūnas


Buvimo būdas – visai kitoks. Štai a. a. prof. Edvardas Gudavičius kažkada iš inžinerijos pasuko į istoriją, o aš iš istorijos – į inžineriją. Tačiau dirbdamas visai nehumanitarinį darbą turiu labai humanitarinį pasitenkinimą.

Pokalbio pradžioje klausėte apie šamanizmo įgūdžius. Suvirinimas – tai savitas šamanizmo tęsinys. Anot šamanų, šamanu tampama demonams sudraskius „kandidatą“ ir iš gabalų išvirus naują asmenį. Virindamas, kaip pastebėjo poetas ir antikvaras Edmondas Kelmickas, „tu pats iš gabalėlių naują save durstai“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1167 žmonės įvertino)
4.7789

Top naujienos

KT sprendimas nubraukė tiesioginius merų rinkimus: pasipylė reakcijos pildoma (328)

Po Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl tiesioginių merų rinkimų, pasipylė politikų reakcijos....

Silvija Skvernelė: jautėmės įžeisti, įskaudinti (151)

Buvusio premjero Sauliaus Skvernelio sutuoktinė Silvija Skvernelė teigia, kad jai net nekilo...

Duris atvėrė didžiųjų prekybos centrų parduotuvės: prie kai kurių pirkėjai lūkuriavo nuo pat ryto (18)

Pirmadienį po 4 mėnesių pertraukos lankytojams duris atveria didžiuosiuose prekybos centruose...

Nemokamų atostogų mastas „Linavos“ įmonėse patraukė Seimo dėmesį: tai darbo specifika ar vagystė? (67)

„Sodros“ duomenimis, 2020 metais vidutinė vienam darbuotojui tenkanti nemokamų atostogų trukmė...

Bendražygiai apie naujausius įvykius dėl Navalno: apėmė siaubas Kremlius: mes nesekame kalinių sveikatos būklės (70)

Rusijos kalėjimų tarnyba pirmadienį paskelbė, kad kalinamas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas...

Nuo COVID-19 mirė 26-erių raseiniškis: į ligoninę atvežtas namuose prasirgęs 10 dienų (480)

Raseinių rajone praėjusią savaitę COVID-19 liga pasiglemžė dar vieną jauną gyvybę. Mirė vos...

Istorinis įvykis Marse: NASA bepilotis orlaivis pakilo į pirmąjį skrydį (7)

Eksperimentinis NASA bepilotis orlaivis „Ingenuity“ pirmadienį Marse pakilo į istorinį, nors ir...

Kremlius širsta: Čekijos sprendimas buvo provokuojantis „Kategoriškai nesutinkame“ (76)

Kremlius pirmadienį pareiškė, kad Čekijos sprendimas išsiųsti iš šalies 18 rusų...

Skyrybos Lietuvoje: kiek porų skiriasi ir kam reikia būti pasiruošus, nutarus žengti šį žingsnį?

Pagal statistiką, Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra pora. Dažnai svarstoma, kad prie šios...