Žadėjo aukso kalnus, atvežė į mišką

Prieš keletą metų plačiai nuskambėjo atvejis, kai žmogus atsitiktinai užtiko miško glūdumoje, saviveikliškai suręstoje pastogėje, gyvenančią jauną moterį su mažamete dukrele. Tuo metu lauke jau darėsi šalta. Tai ir buvo DELFI pašnekovė.

„Susipažinome internetu, kadangi abu ieškojome antros pusės. Pradėjome bendrauti, patikome vienas kitam. Santykiai truko pakankamai ilgai, tad galėjau juo visiškai pasitikėti. Viskas buvo tikrai labai gražu – kaip pasakoje. Iš pradžių buvome nusprendę, kad gyvensime Vilniuje – aš tuo metu nuomojausi kambarį, jis taip pat įsidarbino. Tačiau galiausiai jis pasiūlė išvažiuoti į Nemenčinę. Aiškino, kad ten jo artimieji, o Vilniuje jis nepritampa. Sutikau. Išvažiuojant net minties nebuvo, kad su vaiku galiu atsidurti miške. Žadėjo man visai kitus dalykus, tačiau kai atvažiavome, pasirodė, kad nėra kur nakvoti, nes jo artimieji mūsų neįsileidžia, o buvo vakaras. Jis aplakstė dar keletą namų, palikęs mane su dukrele laukti, tačiau grįžo be nieko.

Pykau, bet nebuvo, kaip grįžti, todėl teko sutikti su pasiūlymu miegoti miške. Žadėjo, kad tokia bus tik viena naktis, o prabuvome ten daugiau nei mėnesį. Jau net neatsimenu, kiek laiko. Dieną jis išeidavo, sakydavo, kad ieško darbo ir stogo virš galvos, vakare grįždavo nieko neradęs, o ryte viskas prasidėdavo iš naujo.

Dukrelė tuo metu buvo visai maža, mano kortelė su pinigais buvo pas jį. Atrodytų, iškart turėjau eiti ieškoti pagalbos. Sunku paaiškinti sveiku protu, kodėl taip nepadariau. Kiekvieną kartą jo pažadais patikėdavau iš naujo. Jei mūsų nebūtų radę, turbūt dar ilgai būčiau ten prabuvusi.

Dabar suprantu, kad galėjau išvažiuoti, juk moku pasirūpinti savimi – iki tol sugebėjau nuomotis būstą, dirbau, bet tuo metu sėdėjau miške ir laukiau, pasikliaudama jo meile ir gražiomis kalbomis. Vyrai labai daug ir gražiai kalba ir labai lengva jais patikėti. Tai man buvo skaudi pamoka. Jeigu dabar išgirstu pasiūlymą kartu išvykti į kitą miestą, kategoriškai atsisakau“, - moteris praeitį prisimena vis dar su ašaromis akyse.

Tuo metu moteris taip pat buvo atsidūrusi šioje įstaigoje. Atgauti orumą ir vėl atsistoti ant savo kojų jai prireikė gero pusmečio.

Pusę metų gyveno baimėje

Tai buvo ne pirmas kartas, kai Eglė skaudžiai nudegė viską metusi ir išvykusi paskui mylimą žmogų.

„Su dukros tėvu viskas prasidėjo taip pat labai gražiai, tik pernelyg greitai pasijutau nėščia. Sutrikau, jaučiau, kad per mažai pažįstu žmogų, bet apie abortą net negalvojau. Pasiūliau susituokti, kad vaikas gimtų šeimoje. Jis nesipriešino, džiaugėsi, kad susilauksime vaikelio, nupirkome visus daiktus – jau žinojome, kad bus mergaitė. Tuo metu pajamų turėjau, tad nieko netrūko. Tačiau kai tik mes susituokėme, prasidėjo pragaras. Tik vėliau sužinojau, kad mūsų santuokos diena sutapo su data, kai baigėsi jo užsikodavimo nuo priklausomybės dėl alkoholio terminas. Jis pradėjo gerti beveik kasdien, o man buvo septintas nėštumo mėnuo.

Kai gimė mergaitė, vyras pasiūlė važiuoti į Molėtus, kur gyveno jo mama ir buvo savas stogas virš galvos – esą nereikės leisti pinigų nuomai. Išvažiavome, bet jis gėrė toliau, laiką leisdavo su draugais, grįžęs namo triukšmaudavo, mažai trūko, kad būtų pakėlęs ranką, nors išsiblaivęs atgailaudavo. Būdavo, kad namo visai negrįžta, arba atsivesdavo draugus ir jie lėbaudavo keletą dienų. Mergaitė iki šiol krūpčioja miegodama ir turi eilę psichologinių problemų. Net jo motina patarė jį mesti. Kai kartą jam užsiminiau, kad susikrausiu daiktus ir išvažiuosiu, prigrasino, kad nė nebandyčiau. Tačiau vieną dieną niekam nieko nesakiusi pasiėmiau mergaitę ir, kaip stoviu, išvažiavau. Paskambinau mamai prašydama pas ją prisiglausti, ji nepriėmė. Dar kai buvau nėščia, man aiškiai pasakė – tu prisidirbai, pati ir augink. Sesers, kuri vienintelis šeimos žmogus, kuris man padeda, tuo metu nebuvo – gyveno užsienyje. Laimė, paskambino geras draugas ir išgirdęs, kad neturiu, kur eiti, leido pagyventi pas save, suteikė mums kambarį, patarė kuo greičiau išsiskirti su vyru ir pasisiūlė surasti advokatą, nors aš vis dar dvejojau, ar būtina skubėti. Santuokoje buvau pragyvenusi pusantrų metų“, - pasakojo moteris.

Sužinojęs apie Eglės ketinimus skirtis vyras įniršo. Nors moteris slapstėsi, pasikeitė telefono numerį, grasinimai nužudyti ir ją, ir dukrą pasiekdavo per advokatę ir artimuosius. Su savo draugais jis atvyko į Vilnių ir bandė ją surasti.

„Buvau tokia įsibaiminusi, kad bijojau eiti į darbą, bijojau vaiką vesti į darželį. Apie pusmetį jaučiausi persekiojama kiekviename žingsnyje, jis man būdavo kaip vaiduoklis. Negalėjau naktimis miegoti, negalėjau valgyti. Vis dėlto susidūrimo su juo neišvengiau. Kartą jis užklupo mane pas mamą – buvau pas ją užbėgusi. Paprašiau, kad pasirašytų skyrybų dokumentus, bet jis juos suplėšė, gąsdino, kad atims dukrą. Tik po teismo, kuriame nesugebėjo įrodyti, kad visą tą laiką bent kartą pasirūpino dukra, pagaliau nurimo ir paliko mus ramybėje. Priteistų alimentų, aišku, nemoka. Pusė tos sumos gaunu iš valstybės“, - atviravo pašnekovė.

Supratęs, kad pačiam teks išlaikyti šeimą, vyras praskydo

Savo vos dešimties mėnesių sūnelio tėvą Eglė jau išvijo pati, dar net nesulaukusi vaiko gimimo, vos tik suprato, kad šis nepasiruošęs prisiimti atsakomybės už šeimą.

„Draugas buvo jaunesnis už mane ir pats rodė iniciatyvą siekdamas bendravimo. Po truputį mūsų santykiai tapo šilti. Iš pradžių jis dažnai važinėdavo pas mane iš Klaipėdos, galiausiai pasisiūlė persikraustyti. Taip pragyvenome apie metus, kol netikėtai pastojau. Man tai buvo didžiulis šokas, nes tuo metu vaiko nenorėjau – gyvenimas kaip tik buvo susitvarkęs, todėl iš pradžių net nieko nesakiau. Kai galiausiai ryžausi pranešti naujieną, jis iš pradžių su džiaugsmu sutiko auginti vaiką, pareiškė, kad jo tikrai neatsisakys. Pagalvojau – na štai, dukra neturi tėvo, bent jau sūnus jį turės. Tačiau laimė truko neilgai. Prasidėjo barniai dėl smulkmenų. Suvokęs, kad pagimdžiusi aš negalėsiu dirbti ir šeima finansiškai teks rūpintis jam, jis pasidarė piktas, pradėjo išgėrinėti, metė darbą. Matydama, kad santykiai vis blogėja ir nieko gera tarp mūsų nebeišeis, nes jis bijo atsakomybės, liepiau susikrauti daiktus ir dingti man iš akių. Nusprendžiau vaiką išauginti pati.

Jis pareiškė, kad neduos vaikui savo pavardės, ir išvažiavo. Po kurio laiko paskambinęs dar siūlė daryti valymą, o kai pasibaisėjau, vėl siūlė kartu gyventi, bet aš atgal nepriėmiau. Juk vieną dieną jis valgo vienaip, kitą – kitaip. Dabar jis vilkina teismo procesą dėl tėvystės nustatymo, neatvyksta į posėdžius. Kad gaučiau pinigėlių už sūnų, kiekvieną mėnesį turiu pristatyti dokumentus, kad teismas dar nesibaigė. Už dukrą gaunu 195 litus, išmoką už sūnų – 150 Lt, socialinę pašalpą – apie 500 Lt. Tai ir yra visi mano pinigai, o už dukters darželį turiu mokėti pilną kainą, nes tėvas įrašytas, nesvarbu, kad mums nepadeda. Ji dievina keramikos būrelį – vėl reikia mokėti. Jei negalėčiau čia glaustis, neišgyvenčiau. Mielai eičiau dirbti, bet sūnaus dar niekas nepriims į darželį“, - atviravo moteris.

Šiandien Eglė, padedama psichologų ir socialinių darbuotojų, vėl bando pralaukti sunkųjį laikotarpį ir atsigauti, tačiau tikina, kad dabar tapo labai atspari vyrų dėmesiui.

„Man psichologiškai dar labai sunku susitaikyti, kad aš viena su dviem vaikais, baisu, kad neišgyvensiu, tačiau esu pasakiusi sau – daugiau jokių artimų santykių. Neprisileidžiu vyrų, nes gyvenimas mane labai skaudžiai pamokė. Galiu bendrauti, kartu išgerti kavos, bet noriu gyventi viena, kad ir kaip sunku tai būtų. Dabar žinau – vyrais pasitikėti negalima. Aišku, norėjau, kad mano vaikai turėtų šeimą, kaip ir visi, bet ne visiems taip pasiseka. Tačiau pasiruošusi vaikams suteikti viską, ko pati neturėjau, – leisti juos į mokslus, į būrelius, kad jie gautų visa tai, ką iš manęs atėmė mama“, - šluostydamasi ašaras vardijo pašnekovė.