„Valstybininkų klanas“ – kas tai?
Kaip teigė politologas Bernaras Ivanovas, paprastai tariant, „valstybininkų klanas“ – tai posovietinė nomenklatūra su KGB šleifu.
„Faktiškai, tai – nomenklatūrščikai KGBistai buvę. Sovietmečio pabaigoje Lietuvoje buvo dvi grupuotės. Vieni buvo tokie tiesiog nomenklatūrščikai, partinio aparato žmonės, o buvo ir KGBistai, tai yra tie, kurie turėjo ryšių su KGB arba dirbo KGB. Jie ciniškai visiems aiškino, kaip jie myli valstybę, o jų priešininkai aiškino, kad čia visuomenė yra svarbiau, kad visuomenę reikia ginti nuo kažko. Vienaip ar kitaip, tai yra toks surogatas kaip tik tai situacijai, kai pilietinės visuomenės pačios nėra ir jos funkciją turi kažkas atlikti. Kaip jie atliko – mes matome. Jie iš tikrųjų dominuoja ir aš nesakyčiau, kad jie iš kažkur išlindo. Jie tiesiog yra“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, Lietuvoje toks „klanas“ užėmė būtent tą vietą, kurią turėtų užimti socializuota pilietinė visuomenė, kurios mes taip ir nesukuriame.
„Politikai padarė viską, kad ji neatsirastų. Politikai korumpavo atskiras visuomenės grupes, profsąjungų atstovus, tam, kad jie tiesiog sėdėtų ant dotacijų ir niekur nelystų, netrukdytų jiems dirbti, o tas runkelis ten ir liko, kur jis buvo, todėl ir viskas, kas yra su tais valstybininkais, yra dėsninga“, – teigė B. Ivanovas.
Jis pridūrė, kad prezidentūros diskusijos apie „valstybininkų klano“ ketinimus šiuo atveju skamba juokingai.
„Čia juokiasi puodas, kad katilas juodas. Ten visi vienodai gražūs, suprantate?“, – teigė politologas.
Sugadino gerą ir prasmingą žodį
Kaip savo akimis mato vadinamąjį „valstybininkų klaną“, pakomentavo ir politologas Vytautas Dumbliauskas.
„Aš gal vartočiau ne žodį „klanas“, o „grupuotės“. Visada bet kurioje valstybėje yra tam tikros grupuotės ir kai kurios grupuotės vadinasi partijomis, kai kurios yra neformalios, pogrindinės. Pats tas terminas, mano galva, atsirado prieš kokius 15 metų, jeigu ne daugiau, ir, man atrodo, jo autoriai – tai kažkas iš politinės dešinės. Švelniai tariant, jie apkakojo gerą žodį, nes valstybininkas – tai labai rimtas žodis.
Man atrodo, Čerčilis yra pasakęs, kad politikas yra tas, kuris galvoja apie artimiausius rinkimus, o valstybininkas yra tas, kuris galvoja apie valstybę. Iš tikrųjų valstybininkas, bent jau paėmus prieškario tekstus, lietuvių kalboje yra žmogus, valstybės vyras, kuris atidavė asmeninius kažkokius savo interesus ir dirba valstybei, nes valstybė, galų gale, yra mūsų visų džiaugsmas ir skausmas“, – aiškino pašnekovas.
Taigi, V. Dumbliausko manymu, toks grupuotės pavadinimas – ironizuojantis.
„Jie su ironija pavadino juos valstybininkais ir, kaip ir sakiau, tokį gerą žodį apdergė. Tai yra žodis, parodantis tam tikro politiko pasiaukojimą, darbą valstybei, o jie iš to padarė ironiją, palaikė pasišaipymo objektu tą grupuotę“, – sakė jis.
Pašnekovo teigimu, visa situacija geriau pasidomėti vertėtų ir pačiam prezidento patarėjui.
„Nežinau, kiek tam patarėjui metų, bet jis turėtų žinoti istoriją. Aš manau, kad jam 40-50 metų turėtų būti, tad jis turi žinoti tą istoriją, kaip atsirado tas terminas su ironija, pasišaipant iš žmonių. Iš tikrųjų čia yra tiesiog grupuotė ir tai yra Nausėdos konfliktas su valdančiąja koalicija pirmiausia, Nausėdos noras įgnybti valdančiajai koalicijai, kadangi jo būsimiems rinkėjams patinka Nausėdos konfliktas su Tėvynės Sąjunga. Jis galvoja apie rinkimus ir stengiasi visur, kur tik įmanoma, įgelti, įgnybti Tėvynės Sąjungai ir, šiuo atveju, jos pirmininkui – užsienio reikalų ministrui“, – aiškino V. Dumbliauskas.
Užsitęsę ambicijų karai
Pasak politologo V. Dumbliausko, jau kurį laiką galime stebėti nesibaigiančius ambicijų karus, nes tiek G. Nausėda, tiek G. Landsbergis yra ambicingi žmonės.
„Tai yra du ambicingi žmonės. Gabrielius – irgi ambicingas. Jis dabar jau viešai kalba, kad jo svajonė yra tapti Europos komisaru, tai čia būtų jau daug aukščiau negu Nausėdos postas, palyginus. Galbūt kažkada Gabrielius, jeigu jis taps Europos komisaru, savotiškai atkeršys Nausėdai ir dar kažkur jam įgnybs. Čia jau tiesiog yra ambicijų ir įžeidinėjimo dalykai“, – teigė jis.
Vis dėlto, anot pašnekovo, situacija kelia daugiau liūdesio nei šypsenos.
„Viešojoje erdvėje mūsų diplomatai, kurie dabar jau kai kurie yra pensijoje, visi pasibaisėję. Niekas nesupranta, kaip taip galima ir kaip prezidentas gali trukdyti paskirti ambasadorių į mums pačią svarbiausią šalį? Bent jau ekonomine prasme, Lenkija jau pralenkė Vokietiją ir mes su Lenkija prekiaujame daugiau negu su vokiečiais. Tai mums ji svarbi ne tik dėl to, kad yra kaimynė, bet tai yra ir mūsų vartai, ir kelias į Vakarus, o dabar dar ir prekybinė partnerė“, – aiškino V. Dumbliauskas.
Jis pridūrė, kad jam, kaip Lietuvos piliečiui, pažvelgus į šią situaciją norisi tiesiog „kaukti“.
„Čia nejuokinga yra“, – pabrėžė V. Dumbliauskas.
Išryškėja didelės problemos
Kaip pastebėjo V. Dumbliauskas, per visą kadenciją nei G. Landsbergis, nei prezidentas G. Nausėda taip ir neišmoko bendrauti tarpusavyje, o štai B. Ivanovo manymu, deja, bet tai nesibaigs niekada ir tai dar kartą atskleidžia svarbias, mūsų šalyje vyraujančias problemas.
„Suprantate, Lenkijos ambasadoriaus klausimas – tai dalis istorijos ir, sakyčiau, nedidelė dalis istorijos. Tiesiog epizodas. Aš sutinku, kad mes be ambasadoriaus neišsiversime, bet yra gausybė kitų ir labai rimtų problemų, o viena iš jų – pačių institucijų veikimo principai. Kuo mes skiriamės nuo Vakarų Europos? Vakarų Europoje visokios skyrimo procedūros, mechanizmai – maksimaliai skaidrūs. Jie buvo išskaidrinti per ilgą laiką, kai kur net per šimtmečius, o kai kur mažiau, bet viskas buvo maksimaliai formalizuota. Kitaip tariant, procedūros nebuvo ir nėra vien tam, kad patvirtintų kažką, kas susėdus pirtelėje buvo sutarta“, – palyginimais dalijosi jis.
Pasak politologo, kai reikalai sprendžiami sovietinėje paradigmoje, tokie rezultatai ir būna.
„Išvis neaišku, kas už ko stovi, mes matome kažkokį šešėlių teatrą. Procedūros reikalingos tam, kad paskui, kai bachūrai susitaria, kažkas patvirtintų, bet čia taip neišeina. Kodėl neišeina? Nes vienoje institucijoje sėdi ne savas žmogus ir neišeina taikyti principą „ranka ranką plauna“, ir iš to gimsta konfliktas“, – teigė B. Ivanovas.
Tiesa, kaip didžiausią problemą Lietuvos politikoje politologas įvardijo būtent viešojo administravimo kultūrą.
„Jos kokybė yra tragiška ir viena blogiausių Europos Sąjungoje. Taip yra labai seniai. Jie sugebėjo demokratiškais visokiais būdais, prirašinėdami ir taisydami, ją pakelti bent jau popieriuje ir Europos Sąjunga gal patikėjo, kad pas mus viskas pagerėjo kažkiek, bet realiai – viskas labai blogai ir todėl valstybės mechanizmas irgi veikia siaubingai“, – teigė B. Ivanovas.
Visą Žinių radijo pokalbį rasite čia:
