Kitaip nei prieš kelis dešimtmečius, taikant elektrošoką sanitarai žmonėms tarp dantų nebekiša medžio, nerengia tramdomaisiais marškiniais, į lovas guldo po vieną.

„Šiandien, kai žmonės atvažiuoja į ligoninę Vasaros 5, visų pirma nustemba, kad laisvai gali patekti į teritoriją. Nėra ir dviejų metrų aukštumo tvoros, uždarytų vartų, kad neišsilakstytų ligoniai“, – pasitikdamas DELFI sakė Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.

Be to, kad psichiatrijos ligoninių teritorijos uždaros ir saugomos, šiandien tebegyvuoja daugybė iš sovietmečio atėjusių legendų ir mitų apie psichiatriją. Tai ir pasakojimai, kad visi psichikos ligoniai turi „baltus bilietus”, ir tai, kad po gydymo psichiatrijos ligoninėje visi tampa neveiksnūs, netgi legendos, kad ilgai dirbantiems psichiatrams kai kuriose šalyse yra taikomi tam tikri ribojimai.

Pasak M. Marcinkevičiaus, tiesa ta, jog šiandien dauguma psichiatrijos ligoninėse besigydančių žmonių – dirbantys, socialiai aktyvūs, netgi žinomi žmonės, kurie po kelių savaičių gydymo kurso grįžta į visavertį, įprastą gyvenimą: „Galiu garantuoti, kad kiekvieno iš mūsų aplinkoje yra bent keletas žmonių, kurie gydėsi pas psichiatrus ir mes to net neįtariame.“

Žiaurūs tramdymai ir gydymas sukeliant insulino komas

Kaip pastebi psichiatras, žiaurūs ligonių tramdymai, ribojimai, gydymas sukeliant insulino komas, naudojant elektrošoką egzistavo todėl, kad psichikos ligomis sergantys žmonės šimtmečiais nesulaukdavo tinkamos pagalbos. Pirmasis psichotropinis vaistas aminazinas (chlorpromazinas) buvo atrastas tik šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje.

Šimtmečiais kaip „gydymo“ priemonė tarnavo sukimas kėdėje, ligonius liedavo ar netikėtai mesdavo į šaltą vandenį. Iš grandinių psichikos ligoniai pirmą kartą buvo išlaisvinti tik XVIII amžiaus pabaigoje. Žmonių sąmonėje per šimtmečius fiksavosi baisūs dalykai.

Kyšiai už lovą

„Sovietmečiu ūmių susirgimų skyriuje buvo po 120 moterų ir vyrų lovų. Dabar – po 30, - lygino M. Marcinkevičius. Jam asmeniškai jau neteko matyti, tačiau vyresni bendradarbiai pasakojo, kad ligonių artimieji gydytojui nešdavo kyšius, kad paguldytų „prabangiai“, t. y. ne ant čiužino, o į lovą. Pasirodo, tik dalis miegodavo lovose, kurios savu laiku dar buvo ir keliaaukštės. Po jomis būdavo sudedami čiužiniai, kuriuos nakčiai ištraukdavo ir tarpuose suguldydavo likusius žmones.

„Kai būdavo ligonių antplūdis, į lovas žmones guldydavo vadinamuoju „valetu“. Vienoje siauroje lovoje du žmonės netelpa, tad suguldydavo vieno galva, kito kojos“, – pasakojo M. Marcinkevičus.

Grotas pakeitė nedūžtantys stiklai

Dabar krizių centre – vienvietės palatos. Langai – ne grotuoti, bet nedūžtančio stiklo, su užraktais. Aplinka labiau primenanti ne ligoninę, o namus, netgi su skalbykle bendroje virtuvėje.

Kai buvo projektuojamas psichoterapijos skyrius, patys pacientai pageidavo ne tik vienučių, kad galėtų pabendrauti. Didžiausia – senajame pastate išlikusi stebėjimo palata, kurią galima prilyginti įprastos ligoninės reanimacijai, nes čia pacientus būtina nuolat stebėti.

Ligonis pats pastatė triaukštį pastatą

„Labai skiriasi ir gydymo trukmė. Sovietmečiu psichiatrijos ligoninėje žmogus praleisdavo metų metus. Pvz., šį pastatą savo rankomis pastatė nagingas pacientas“, – nuotrauką rodė Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovas.

Pasirodo, pacientas buvo statybininkas. Kadangi labai daug metų gydėsi Vasaros 5, buvo liūdna, norėjosi kažkuo užsiimti, tad ligoninė duodavo medžiagų ir jis pats be jokių projektų, su kitų pacientų pagalba, pastatė pirma vieną aukštą, paskui antrą, paskui trečią.

„Dabar šito pastato nebėra, 2009 m. jis buvo nugriautas, nes netiko specifinėms ligoninės reikmėms. Tačiau buvo naudojamas kelis dešimtmečius“, - pasakojo ligoninės direktorius.

Sovietiniais laikais 3-4 metų gydymas psichiatrijos ligoninėje buvo gana dažnas. Dabar vidutinė gydymo trukmė nesiekia mėnesio.

Ar dėl taupymo, ar efektyvesnis gydymas? Pasak M. Marcinkevičiaus, visų pirma pacientai efektyviau gydomi naujais vaistais, psichoterapija, psichosocialinės reabiblitacijos programomis Kita priežastis – poliklinikose įsikūrė psichikos sveikatos centrai, dienos stacionarai ligoniams.

„Jeigu prisimintume nesenus sovietinius laikus, dar1980 metais visa ambulatorinė psichiatrinė pagalba visiems Vilniaus miesto gyventojams buvo teikiama mažame vieno aukšto mediniame namelyje, kurį ir dabar galima pamatyti prie centrinių ligoninės vartų. Šiandien prie kiekvienos poliklinikos yra po tokį „namelį“ su psichologais, socialiniais darbuotojais, psichiatrais“, - lygino gydytojas psichiatras.

Išsirašę iš ligoninės žmonės neturėdavo kur dingti, nes ambulatorinės pagalbos beveik nebuvo, tad labai ilgai gydydavosi ligoninėje.

Vyrus ir moteris skyrė mūro siena

Sovietmečio psichiatrijos – kaip kokios griuvusios Berlyno sienos – žymė likusi ūmių būklių skyriaus kieme. Stora mūro siena buvo skirta atskirti vyrams nuo moterų.

Meilė trukdo gyti? M. Marcinkevičius juokauja, kad ne, bet seksas gali trukdyti: „Anksčiau, kai nebuvo efektyvių vaistų, ūmių būklių skyriuose galėjo kilti ir konfliktų, seksualinės prievartos incidentų“.

Pirmasis iš grandinių psichikos ligonius išlaisvino prancūzų gydytojas psichiatras Philippas Pinelis. Tuomet nuogąstauta, kad ligoniai vienas kitą ir gydytojus puls, išdaužys. Tačiau po poros dienų buvo pastebėtas atvirkštinė reakcija – žmonės apsiramino, o daliai pacientų labai pagerėjo. Jie pradėjo dirbti, padėti slaugytojams.

Panašiai atsitiko ir išgriovus sieną, skyrusią Vasaros 5 pacientus vyrus ir moteris. Kaip sako M. Marcinkevičius, žmonės nepuolė nei muštis, nei mylėtis, nors, žinoma, kai visi kartu, reikia daugiau dėmesio, labiau stebėti prastesnės būklės pacientus, prieš iškleidžiant į bendrą kiemą nuraminti, pasikalbėti.

Prie lovos fiksuoja nežalojančiais diržais

Kokie psichikos ligonių tramdymo bei gydymo būdai dar likę? Pasak M. Marcinkevičiaus, tramdymo marškinių nebenaudoja niekas. Jeigu greitoji medicinos pagalba ar pareigūnai atveža agresyvius žmones, jie dažniausiai būna su antrankiais, kurie priėmimo skyriuje nuimami.

Likęs fiksavimas prie lovos. Tačiau vizualiai jis labai pasikeitęs. Dabar naudojami specialūs diržai, kurie nežaloja, yra minkšti, patogūs. Labai griežtai nustatyta, kiek laiko žmogų galima laikyti fiksuotą prie lovos, kaip stebėti jo būseną. Kai tik suveikia vaistai, pacientas atfiksuojamas.

„Tokia priemonė naudojama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nes ką daryti, kai žmogus neramus, blaškosi, žaloja save ar kelia pavojų kitiems“, – paaiškina psichiatras.

Nebekankina elektrošoku

Garsioji elektroimpulsinė terapija, liaudiškai vadinama elektrošoku, labai dažnai ir įtikinamai naudota filmuose. Ši procedūra buvo nunykusi, tačiau pastaraisiais metais atsigauna ir labai populiarėja. Skirtumas, kad atliekama tik narkozės metu.

„Procedūra, kaip kokia operacija, dabar daroma nejautroje, taikant visų raumenų relaksaciją, taip išvengiant kankinimo, kaip būdavo anksčiau, kai žmogų keliese laikydavo, tarp dantų įgrūdę medžio, kad nesusikandžiotų. Šito nebėra“, – pasakojo psichikos sveikatos centro vadovas, pridurdamas, kad JAV – tikras elektroimpulsinės terapijos atgimimas.

Europoje dėl kultūrinių skirtumų šis gydymo būdas dar nėra toks populiarus, tačiau ir Vilniaus psichikos sveikatos centras iš ES paramos lėšų įsigijo ir naudoja modernią elektroimpulsinės terapijos įrangą, kuri gydymui pasitelkiama tais atvejais, kai vaistai dėl vienų ar kitų priežasčių neduoda pageidaujamo efekto.

Gamino produkciją plačiajai šaliai

Sovietiniais laikais psichiatrijos ligoninėje gulintys žmonės dirbdavo: moterys siūdavo, o vyrai meistraudavo staliaus dirbtuvėse. Pacientai gamino produkciją, kurios reikėjo plačiajai šaliai.

Dabar vykdomos pacientų psichosocialinės reabilitacijos tikslas – ne gamyba, o konkretaus paciento savarankiškam gyvenimui reikalingų įgūdžių ugdymas.

Ten, kur dabar ligoninės priėmimo skyrius, anuomet stovėjo senas rentgeno aparatas. Sovietmečiu psichiatrijos ligoninėje kėdės būdavo įtvirtintos, varžtais prie paviršių priveržti kiti daiktai. Dabar taip nėra, tačiau priėmimo personalas turi pavojaus mygtukus ir prireikus iškviečia pagalbą.

Išmuša dantis

„Būna kartais spontaniškų poelgių. Iš atvežtų į priėmimo skyrių pacientų esame peilių, akmenų, netgi pistoletų atėmę. Tačiau, kai manęs klausia, kas didžiausias saugiklis, drąsiai sakau, jog personalo patirtis ir mokėjimas dirbti su pacientais. Netgi jei ligoniai atrodo ramūs, patyrę darbuotojai atskiria, kuris gali būti potencialiai pavojingas ir žino, ką daryti“, – komentavo M. Marcinkevičius.

Pasak psichiatro, dažniausia problemų kyla dėl spontaniškų poelgių. Kai žmogus vaikšto, vaikšto ramus ir staiga kažkas susišviečia ar balsas liepia smogti. Deja, tokių dalykų dirbant su sutrikusios psichikos žmonėmis neįmanoma išvengti.

Skirtingai nei sovietmečiu, visi ligoninės darbuotojai turi specialų draudimą, o dirbantys ūmių būklių skyriuose ir priėmime – pavojaus pultelius. Panaudojus prisistato saugos tarnyba, su kuria ligoninė turi sutartį. Tačiau visų pirma į pagalbą atskuba to paties ar kaimyninių skyrių personalas.

„Vis dėlto, dažniausiu nukenčia ne gydytojai, o slaugytojai ir jų padėjėjai, kurie arčiausiai pacientų. Reikia lenkti galvą prieš žmones, kurie šitą darbą kiekvieną dieną dirba. Ačiū Dievui, sunkių traumų neturėjome, bet tokių, kad dantis išmuša, sumuša, apspardo – būna ir naivu būtų tikėtis, kad nebus“, – sakė M. Marcinkevičius.

Rankenas nešiojasi kišenėse

Vienintelis pastatas beveik nepakitęs nuo anų laikų – pirmasis vyrų ir moterų skyrius. Ant aukščiausios kalvos stūksantis namas nors kartą ėjusiems Vilniaus Vasaros gatve įstringa dėl labai aukštos tvoros ir grotuotų langų. Praeito šimtmečio pradžioje statytoje ir 1927 metais psichiatrijos ligoninei perduotoje užmiesčio viloje ir šiandien gydomi sunkiausi ligoniai.

Kaip pasakojo ligoninės vadovas, pacientai suskirstyti į keturis režimus: pirmojo visai negali išeiti iš skyriaus. Jiems ir reikalingas uždaras kiemelis, kad sanitarų ar slaugytojų lydimi galėtų išeiti pasivaikščioti.

Antrojo režimo pacientai, lydimi personalo ar giminių, gali išeiti ir į ligoninės teritoriją. Trečiojo režimo pacientams į ligoninės teritoriją leidžiama išeiti be palydos. Ketvirtojo gali palikti ir ligoninės teritorija, nueiti, pvz., į šalia esančią parduotuvę Olandų gatvėje.

Senovinio pastato, į kurį pašaliniai neįleidžiami, viduje – kameros, sumontuotos ligonių ir darbuotojų saugumui. Kaip anais laikais, taip ir dabar, durys – be rankenų. Darbuotojai išeina ir įeina duris atsidarydami savomis rankenomis, kurias laiko kišenėse.

Personalas aprūpintas pulteliais, kuriuos naudoja kritinėse situacijose. „Anksčiau, jei darbuotojas paspausdavo pultelio mygtuką, įsijungdavo aliarmas, tačiau nebūdavo aišku, kur vyksta incidentas. Dabartinių pultelių ypatybė ta, kad rodoma tiksli vieta“, – rodė M. Marcinkevičius.

Kalbintų slaugytojų teigimu, gerai, kad vyrų skyriuje yra du padėjėjai vyrai. Prireikus jie padeda ir moterų skyriuje. Pasirodo, jis nėra ramesnis, kaip galėtų iš šalies atrodyti. Tik tiek, kad vyrai fiziškai stipresni.

Ūmių būklių skyriaus ligoniai žaidė krepšinį, moterys lakavosi nagus

Sovietimečiu didžiojoje palatoje būdavo sutalpinama net 14 lovų. Dabar čia – užimtumo zona. Už jos – durys į izoliuotą kiemelį. Išgriovus vyrus nuo moterų skyrusią aukštą mūrinę sieną, kiemas pasidarė erdvesnis, jame telpa krepšinio aikštelė, kelios pavėsinės, Kai lankėmės, čia žmonės gėrė arbatą. Kelios moterys lakavosi nagus. Jaunesnio amžiaus ligonių porelė po kiemą vaikštinėjo susikibusi už rankų.

Kaip DELFI pasakojo savanoriškai skyriuje dirbančios Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentės Kristina ir Kotryna, pacientai joms pasakoja savo gyvenimo istorijas, rodo nuotraukas, o ypač – piešinius, kurių parsineša iš meno terapijos pamokų ir su džiaugsmu dovanoja gydytojams, slaugytojams.

„Žinokit, čia mums pacientės taip sušukavo ir supynė plaukus“, – rodė merginos. Pasak jų, gydytojai labai užimti, tad pacientams į naudą, kai kažkas iš šalies su jais daugiau pabendrauja.

Studentėms didelį įspūdį paliko slaugytojos Birutės pasakojimai apie tvarką psichiatrijos ligoninėje sovietmečiu.

Čiužinys - pagal pavardę

37 metus ūmių būklių skyriuje dirbanti slaugytoja patvirtino, kad anuomet pacientų būdavo tiek, kad netilpdavo į lovas: „Čiužinius ligoniams išduodavom pagal pavardę. Ryte pakišdavom po lovomis kartu su patalyne, kurią dėdavom į maišus. Vakare vėl klodavom. Buvo tiek darbo, kad negalėdavom daug laiko skirti patiems ligoniams. Dabar jų daug mažiau, be to mums labai talkina ir savanoriai“.

Su DELFI panorusi pabendrauti pacientė gyrė slaugytoją Birutę, kad labai gera ir kantri. „Ji visada ramiai viską sako, nerėkia. Niekada negirdėjau, kad šauktų, tik sako: „mergaitės, einam į kiemelį“ ir kantriai laukia, kol mes visos susiruošim“.

„Dabar vyrai nuo moterų neatskirti. Kieme visi geria kavutę. Aš leidžiu. Didelis pasikeitimas nuo anų laikų. Dėl to, kad išgriovė moteris ir vyrus skyrusią sieną, didelių problemų nekyla. Galvojom, kad bus baisiau“, - juokėsi slaugytoja Birutė.

Paklausta apie grėsmes, ilgametė darbuotoja neneigė, kad visko nutinka: „Būna, kad suduoda, sumuša, tačiau kad iki ligoninės man nepasitaikė“.

Negydomos ligos palydovas – besaikis alkoholio vartojimas

Tiesa, ir mitai apie psichiatrijos ligonius ir ligonines vis dar gajūs, nors keičiasi ir gydymo metodai, ir požiūris į pacientus. Kaip sako patys ligoniai, kol gydosi jie kaip savi tarp savų, tačiau išėję iš ligoninės dažnai pasijunta kaip nurašyti.

„Jei aplinkiniai sužino, kad žmogus grįžo iš Santariškių pasigydęs širdį ar skrandį, viskas tvarkoje. Tačiau jei grįžai iš psichiatrinės ligoninės – kažkaip kitaip žiūrima į tą žmogų, nors šiandienos realijų tai neatitinka“, – sakė M. Marcinkevičius.

Šiandien psichikos ligos pasaulio statistikoje užima pirmas vietas, ypač depresija. Ypač sunkiomis psichikos ligomis, tokiomis kaip šizofrenija, visame pasaulyje serga apie 1 proc. žmonių. Kalbant apie lengvesnius psichikos sutrikimus, kaip depresija, neurozės, įvairūs tyrimai rodo, kad bent vieną psichikos sutrikimo epizodą, kurį reikia gydyti, savo gyvenime patiria vienas iš 3-4 žmonių.

„Lietuvoje, manyčiau, šis skaičius turėtų siekti apie 35 proc., nes mūsų visuomenė patiria išties daug įtampos. Nesakau, kad štai šiuo momentu kas trečias žmogus serga psichikos liga, tačiau bent trečdalis iš mūsų per gyvenimą patiria bent vieną tokį epizodą – tai gali būti depresija, nerimo sutrikimas, nemiga po artimo žmogaus netekties, skyrybų, sunkios darbinės situacijos ir panašiai. Deja, negydoma, kaip ir bet kokia kita liga, ji gali tapti lėtine. Dažnas tokių negydomų būsenų palydovas – besaikis alkoholio vartojimas“, – sakė M. Marcinkevičius.

Martynas Marcinkevičius

Lengvos ir vidutinės depresijos atveju suteikus efektyvią pagalbą, žmogus į normalų gyvenimą gali grįžti jau po mėnesio. Po to gydymas turi būti tęsiamas maždaug 4-6 mėnesius.

Gydytis žmogus gali ne tik stacionare, bet ir vakarais, ateiti į konsultacijas po darbo, laisvadieniais. Šiuolaikinės priemonės pacientui leidžia greit ir efektyviai padėti, tik svarbu laiku kreiptis. Jei gydymo negauna, liga dažniausiai savaime nepraeina. Pradeda prastai sektis darbe, versluose, po kurio laiko žmogus arba atleidžiamas iš darbo, su kuriuo nesusitvarko arba bankrutuoja, pradeda vartoti alkoholį, trinka santykiai šeimoje, prasideda skyrybos. Todėl vienas pagrindinių mūsų tikslų – siekti, kad žmonės nebijotų kreiptis ir žinotų, kad efektyvi pagalba gali gana greitai pastatyti ant kojų“, – pabrėžė Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovas.