Sulaužytos kojos nė negipsavo ir nuvežė į statybinį vagonėlį: moteris pagalbos sulaukė tik sukilus savanoriams

Artimųjų nėra, tarnyboms nerūpi, medikai net lūžusią koją gipsavo ne iškart – pasakė, kad sumušimas ir išleido iš ligoninės. Tokia 95 metų senolės Kotrynos istorija pasakojama ją lankančių savanorių lūpomis. Jei ne savanorių užsispyrimas, gyvenimo nelepinta senolė vargu ar būtų gyva – paskutinį kartą ją rado taip prisiglaudusią prie pečiuko, kad jau buvo apskrudusi striukė.

Glaudėsi statybiniame vagonėlyje

VšĮ „Veik fondą“ įkūręs Michailas Andrijanovas kelerius metus mynė įvairių tarnybų slenksčius, vis prašė, kad kas nors surastų būdą, kaip sename, vėjo perpučiamame vagonėlyje gyvenančiai moteriai skirti slaugą, ar kažkokią šiltesnę gyveną vietą.

„Pažadėdavo, bet nieko nepasikeitė. Aš jai vis nuvežu valgyti, drabužių. Kotryna net 30 metų gyveno savo vagonėlyje šalia Klaipėdos Joniškės kapinių. Be šviesos, šilumos, tualeto, vandens. Ji atsidūrė ten po to, kai teismo sprendimu buvo iškelta iš socialinio kambario, kuris buvo netoliese esančiame name, – apie moterį pasakoja M. Andrijanovas ir priduria, kad jau nuo 2011 metų bandė rasti moteriai šiltesnį prieglobstį. – Miesto vadovai pasibaisėjo sąlygomis ir žadėjo suteikti visokeriopą pagalbą. Tuo viskas ir baigdavosi“.

Vyras pasakoja, kad vagonėlyje moteris iš pradžių gyveno su sūnumi ir šuninis. Sūnus mirė, o moteris liko gyventi viena. Ją suradę savanoriai per tuos trejus metus sutvarkė kiaurus vagonėlio langus, parūpino baldų.

„Savanoriai atvežė baldus, drabužius, įrengė saulės elektrinę apšvietimui, pakeitė senąjį pečiuką nauju. Beveik kasdien Kotrynai veždavo maistą, malkas, išveždavo į kavines, zoologijos sodą, muziejų, pasivaikščioti prie jūros ir mišką. Moteris tvarkinga, jei veždavausi į kavinę, visada stengdavosi pasipuošti“, – pasakoja vyras.