Siekiant ginti visuomenės interesą, parlamentaras prašo atlikti tyrimą dėl aplaidžios saugotino gamtos paminklo priežiūros bei imtis skubių veiksmų, ieškant mokslu pagrįstų sprendimų, kurie padėtų išsaugoti Stelmužės ąžuolą bei apsaugotų jį nuo tolimesnės žalos, informuojama pranešime žiniasklaidai.
Seimo nario nuomone, Aplinkos ministerija turėtų ne tik prisiimti atsakomybę dėl po įrengtų atramų padarytos žalos Stelmužės ąžuolui, kuris yra laikomas Lietuvos gamtos paminklu, bet ir imtis skubių priemonių taisyti žalą.
„Jei ir toliau niekas nesikeis ir netinkamai įrengtos atramos, kurios ne išgelbėjo medį, o kaip tik padarė jam meškos paslaugą – greitai nebeturėsime kuo didžiuotis. Vienas seniausių Europoje ir Lietuvos gamtos paminklu laikomas ąžuolas ir taip jau pažeistas įvairių ligų, dėl paprasčiausio aplaidumo jam gresia dar greitesnis sunykimas, nei prognozuota. Todėl man labai keista girdėti biurokratų kalbas, kad „štai vieną atramą pakeisime, kitas paliksime“. Gal laikas ieškoti moksliškai pagrįstų priemonių ir geriausių būdų, kaip išsaugoti medį, o ne palikti medį likimo valiai su prastai įrengtomis atramomis, kurias daugybę metų kritikuoja arboristai? Tikiuosi, kad Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą pradės tyrimą, nes toks aplaidumas negali būti toleruojamas“, – teigia Seimo narys L. Jonauskas.
Pasak jo, jau eilę metų arboristai kalba apie netinkamai įrengtą, medį žalojančią atraminę sistemą, tačiau valstybinės institucijos iki šiol nieko nesiėmė.
„Stelmužės ąžuolą jau prieš gerus 3-4 metus lankę arboristai kritikavo neprofesionalų, tiesiog nemokšišką ąžuolo paramstymą. Jau tada lūžo ką tik paramsčiuota sveika šaka, neatlaikiusi atramos svorio. Ne kartą arboristai kalbėjo, kad Stelmužės ąžuolo šakos, tvirtai pririštos prie sunkios konstrukcijos, be paliktos galimybės šakai pačiai atsiremti, judėti, įgyti pusiausvyrą, yra apkrautos papildoma sunkia jėga, kurios jos gali neatlaikyti. Vietoje tokios būklės medžiui tinkamų atramų yra įrengtos atsvaros, dar labiau pažeidžiančios medį. Kyla klausimas, kas jas įrengė, nes arboristai dar projekto rengimo stadijoje buvo pateikę pastabas, kad atramas turi įrenginėti tik tinkamos kvalifikacijos specialistai“, – sako L. Jonauskas.
Jo duomenimis, keturios naujos medinės atramos, paremiančios Stelmužės ąžuolo kamienines šakas, kurios dar buvo gyvos ir lapuotos, įrengtos Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vykdant projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“.
Parengs skubius pasiūlymus
Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą informavo, kad seniausiam Lietuvoje ąžuolui iškilo grėsmė – baiminamasi, kad nelūžtų jo šakos. Prie ąžuolo senolio susirinkę Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos, Zarasų rajono savivaldybės specialistai bei arboristai apžiūrėjo peržiemojusį medį ir sprendė, kaip jam pagelbėti.
Prieš keletą metų įrengtos šakų atramos nevisiškai atlieka savo funkcijas, atramas ir jų tvirtinimus reikia koreguoti. Po žiemos kai kurios atramos persisukusios, giliau įsmigusios į žemę, virvės atsipalaidavusios.
Susitikime buvo nuspręsta, kad patyrę arboristai, įvertintę Stelmužės ąžuolo būklę, skubiai parengs pasiūlymus, kaip jam padėti. Specialistai pripažino, kad tikslinga vykdyti nuolatinę Stelmužės ąžuolo priežiūrą.
Stelmužės ąžuolas – pats seniausias Lietuvoje, kurio spėjamas amžius apie 1500 metų. Ąžuolo apimtis 1,3 m aukštyje – apie 10 metrų, ties šaknimis – net 13 metrų. Į viršų senolis stiebiasi apie 20 metrų.
Pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM vykdytą projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti I“ Stelmužės ąžuolas buvo aptvertas apsaugine tvorele, kurios perlipti nevalia, nes saugoma medžio šaknų sistema. Taip pat įrengtos 4 medinės atramos, atsargiai paremiant kamienines šakas, kurios dar gyvos ir lapuotos.
Prieš rengiant medžio tvarkymo projektą, buvo konsultuotasi su arboristais ir atsižvelgta į žinovų nuomones.
Šalia Stelmužės ąžuolo buvo pastatytas originalus informacinis stendas. Lankytojai gali užeiti į jį tarsi į Stelmužės ąžuolo vidų, tokiu būdu suvokiant galiūno dydį, ir pasiskaityti įdomių žinių apie medžio senolio istoriją.
Tiek anksčiau, tiek ateityje bus siekiama, kad seniausias mūsų krašto ąžuolas išliktų kuo ilgiau gyvybingas.
