„Kaip yra kelių ereliai, taip yra ir šlaitų ereliai. Žmonės, silpnai valdydami slides, lekia, daro pavojingus manevrus ir sukelia pavojų ne tik sau, bet, svarbiausia, ir aplinkiniams“, – sako jis.
Anot P. Augūno, lietuviai ypač linkę daryti klaidą, kuri buvo lemtinga Alpėse traumą patyrusiam Michaeliui Schumacheriui, – išvažiuoti už trasos ribų. „O ten yra akmenys, galimi ledynų plyšiai, gali tykoti pavojai. Sunkios ir mirtinos traumos slidinėjant ištinka dviem atvejais: arba susidūrus su nejudančia kliūtimi [...], arba su kitu žmogumi. Šių traumų pasekmės skaudžiausios“, – pabrėžia specialistas. LRT radijo laidoje „60 minučių“ jis pataria, kaip slidinėti saugiai.
– Kaip lietuviai elgiasi slidinėjimo kurortuose? Kokia jų slidinėjimo kultūra?
– Mano pastebėjimu, lietuviai slidinėdami elgiasi panašiai kaip vairuodami. Galima išskirti žmones, kurie iš tikrųjų laikosi taisyklių, puikiai suvokdami, kokie pavojai slypi, užsiimant šiuo sportu. Ir yra kita grupė žmonių, kurie visiškai negalvoja nei apie savo, nei apie aplinkinių žmonių sveikatą. Taigi susidaro labai prieštaringi įspūdžiai, pamačius mūsų tautiečius slidinėjančius, ypač – užsienio kalnuose.
– Kaip manote, kas lemia tos antros grupės elgesį?
– Manyčiau, yra dvi priežastys. Pirma priežastis – paprasčiausias nežinojimas, nesuvokimas, koks pavojingas šis sportas – tiek slidinėjant slidėmis, tiek snieglente. Kita priežastis, matyt, toks bruožas – bet kokių egzistuojančių taisyklių ignoravimas. Kaip yra kelių ereliai, taip yra ir šlaitų ereliai. Žmonės, silpnai valdydami slides, lekia, daro pavojingus manevrus ir sukelia pavojų ne tik sau, bet, svarbiausia, ir aplinkiniams.
– Kas elgiasi pavojingiau – ar tie, kurie tik pradeda slidinėti, ar tie, kurie jaučiasi jau pasiekę tam tikrą profesionalumo lygį, galbūt per daug pasitikintys savimi?
– Matote, tie, kurie tik pradeda, paprasčiausiai negali labai pavojingai elgtis, nes jie dar silpnai valdo slides, jie negali pavažiuoti greitai. O tiems, kurie dar tik pradėję, bet slides jau šiek tiek įvaldę, užauga sparnai. Žmonės apskritai pervertina savo galimybes ir lekia, viršydami saugų greitį, viršydami savo gebėjimus, kuriems atsirasti reikia ne vieno ir ne keleto kartų ant kalnų slidžių ar snieglentės... Ir net ne keliolikos metų, kad pasiektum tam tikrą lygį.
– Matote, saugus greitis slidinėjant priklauso nuo slidininko gebėjimų, kaip jis įvaldęs kalnų slidinėjimo techniką, ar jis pajėgus įvertinti aplinkinius ir išorinius veiksnius, situaciją. Panašiai kaip vairuojant automobilį – lenktynininkui ir 200 km/h gali būti saugus greitis, o kitam – ir 60 km/h per didelis...
– Kokios pagrindinės saugaus slidinėjimo taisyklės?
– Pagrindinių slidinėjimo taisyklių yra dešimt. Visi slidininkai ir snieglentininkai gali jas rasti mūsų tinklalapyje kalnuslidinėjimas.lt. Jos yra patvirtintos Tarptautinės slidinėjimo federacijos. Pagrindinės taisyklės – gerbti kitus, elgtis taip, kad nesukeltum pavojaus sau ir aplinkiniams, kontroliuoti savo slidinėjimo greitį, paskui – kelio pasirinkimas.
Lygiai taip pat kaip važiuojant mašina, visą laiką turi įvertinti situaciją, neužkirsti kelio kitam. Tik skirtingai nei vairuojant automobilį, slidinėjant visą laiką teisus tas, kuris važiuoja priekyje. Vadinasi, žmogus, važiuojantis gale, turi įvertinti važiuojančiojo priekyje greitį, jo galimą manevrą ir į tai atsižvelgti. Aplenkimas turi būti saugus, taip pat ir pradėjimas čiuožti trasoje. Ar sustojus, ar kertant kitą trasą, reikia būtinai apsižvalgyti į kairę, į dešinę, į viršų, į apačią ir saugiai važiuoti per trasą.
Svarbus ir sustojimas trasoje. Negali staigiai stabdyti ir užkirsti kelio kitiems, judantiems nuo šlaito. Sustojus reikia būtinai atsižvelgti į situaciją, ar stovi matomoje trasos dalyje, tai – labai svarbu. Daugelis sustoja už kažkokio kauburio, ir iš viršaus dideliu greičiu atlekiantis jų paprasčiausiai nepamato. Tai viena iš pagrindinių situacijų, kuomet įvyksta traumos.
Taip pat reikia atsižvelgti į trasos žymėjimus, iškabas ir ženklinimus. Jie trasose iš tikrųjų pastatyti ne veltui. Kiek girdėjau iš žiniasklaidos, traumą patyręs M. Schumacheris slidinėjo ne trasoje. Į tai noriu atkreipti dėmesį – lietuviai irgi labai linkę tai daryti... Yra daug tokių žmonių, kurie išvažiuoja už trasos ribų, o ten yra akmenys, galimi ledynų plyšiai, gali tykoti pavojai. Sunkios ir mirtinos traumos slidinėjant ištinka dviem atvejais: arba susidūrus su nejudančia kliūtimi (uola, slidinėjimo keltų atrama, apšvietimo stulpu ir pan.), arba su kitu žmogumi. Šių traumų pasekmės skaudžiausios.
– Turbūt pirmą kartą čiuožiant, tai reikia daryti lėčiau, susipažinti su trasa, tik po to galima būti šiek tiek drąsesniems?
– Taip, vienareikšmiškai. Net taisyklės sako, kad turi įvertinti būtent tuo metu esamą situaciją trasoje. Ypač jei slidinėji visiškai nepažįstama trasa. Tuomet reikia įvertinti žmonių ar kliūčių tankumą, oro sąlygas... Visi šie faktoriai trasoje keičiasi kiekvienu momentu. Tokių faktorių, kuriuos turi įvertinti slysdamas nuo kalno, yra daug...
– Matyt, šalmas slidininkui ar snieglentininkui nėra prabanga, o būtinybė?
– Be abejo. Pastebėjau, kad prieš keletą metų į šalmus žmonės žiūrėjo kaip į atributą, kuris nelabai reikalingas. Dabar daugelyje šalių, įvykus nelaimingam atsitikimui, kuomet slidininkas ar snieglentininkas nedėvėjo šalmo, kyla keblumų siekiant draudimo išmokų. Tad šalmas yra būtinas atributas. Jį privalu dėvėti dėl jūsų ir kitų saugumo.
Kitas dalykas, ką žinau iš patirties ir labai noriu pabrėžti, – reikia turėti ne tik sveikatos draudimą, kuris yra būtinas užsiimant tokia pavojinga sporto šaka kaip slidinėjimas, bet ir civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Pastarasis nekainuoja labai daug, bet iš tikrųjų apsaugo jus nuo žalos atlyginimo kitam piliečiui, jei įvyko nelaimingas atsitikimas ir nenukentėjote arba nukentėjote sąlyginai nedaug, bet kitas žmogus patyrė rimtą traumą, ypač jei tai yra užsienio šalies pilietis. Žinau labai daug bylų, kurias pralaimėję žmonės prarado labai didelius pinigus. Slidinėjimas dabar, kaip jau minėjau, prilyginamas vairavimui, ir daugelyje šalių tai užtraukia ne tik administracinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę.