Dalis rusų neįtiko režimui
Kaip teigia Etninių tyrimų instituto vadovas, istorijos mokslų daktaras bei naujojo tyrimo „Rusų identiteto konstravimas Tarybų Lietuvoje: politika, gyventojų surašymai bei istorinė atmintis“ Andrius Marcinkevičius, iki dabar Lietuvoje nebuvo nuoseklaus požiūrio į rusų istoriją Lietuvoje. Kaip rašo ru.DELFI.lt, tarpukaris ir periodas, prasidedantis nuo 1990 m., jau yra neblogai ištirtas, tačiau sovietiniai laikai, įstrigę tarp šių dviejų periodų, liko „už borto“. Kaip teigia Andrius Marcinkevičius, buvo prasminga apžvelgti šį periodą ne tik politinės istorijos, bet ir socialinio vystymosi požiūriu.
„Verta paminėti, kad vyrauja nuomonė, jog rusų tautybės gyventojai Lietuvoje sudarė homogenišką monolitą, kuris sovietinės valdžios politikos kontekste atvyko į Lietuvą su gerai žinomais tikslais. Todėl mano tikslas buvo pažvelgti į visa tai plačiau. Galima būtų pradėti nuo to, kad jau 1940 m., kai Lietuva buvo aneksuota, vietiniai rusai nesudarė homogeniškos etninės grupės. Jie buvo nevienodi pagal skirtingus kriterijus: religinį (tai buvo tiek sentikiai, tiek ir stačiatikiai), socialinį ir kultūrinį – nuo žemdirbių periferijoje iki miesto inteligentų“, - konstatavo Etninių tyrimų instituto vadovas.
Jo teigimu, po 1940 m. šią etninę grupę palietė įvairūs pokyčiai, nes būdami nehomogeniški, jie nevienodai vertino sovietų režimą.
„Tarp jų buvo rusų, didžiąja dalimi emigrantų iš Rusijos, kurie bėgo iš ten po 1917 m. revoliucijos ir įsitvirtino Lietuvoje. Jie jau buvo nusistatę, kad sovietinis režimas jiems nepriimtinas. Iš esmės šie žmonės, kurie, net nesulaukę Raudonosios armijos įžengimo, pasistengė emigruoti iš Lietuvos. Paskui juos išvažiavo ir vietiniai inteligentai.
Žinoma, buvo ir tų, kurie liko Lietuvoje, bet ne todėl, kad teigiamai vertintų režimą, bet dėl to, kad tiesiog nenorėjo ar negalėjo emigruoti ir iš esmės taip pat nukentėjo nuo režimo. Nors ir būdami rusų tautybės, šie žmonės naujajai valdžiai neįtiko „klasių kovos“ požiūriu bei tapo represijų ir deportacijų objektu. Tarp aukų buvo ir gerai žinomas teisininkas Ivanas Tatarincevas, buvęs Rusijos ir Lietuvos kariuomenės pulkininkas Viktoras Engleris, žinomi sentikių bendruomenės veikėjai broliai Prozorovai, kai kurie stačiatikių bažnyčios šventikai, tarpukario periodo rusų organizacijų nariai ir kt.“, - pasakojo A. Marcinkevičius.
„Žinoma, vertinant tai, kaip stipriai nukentėjo kitos etninės grupės, pavyzdžiui, lietuviai ar lenkai, rusų praradimai nebuvo tokie reikšmingi, tačiau šioje situacijoje svarbus pats faktas, kad neigiamas požiūris iš režimo pusės egzistavo, nes tie žmonės, kurie nukentėjo, buvo inteligentijos atstovai bei formavo socialinį ir kultūrinį vietinių rusų veidą. Taigi labai svarbu pažymėti šią netektį“, - įsitikinęs A. Marcinkevičius.
Istoriko teigimu, sovietų represijos, nukreiptos prieš Lietuvos gyventojus, buvo vykdomos nuo 1940 m. iki Antrojo pasaulinio karo bei po jo.
„Svarbu paminėti, kad tarpukario Lietuvoje buvo nemažai rusų kilmės žemdirbių, jie gyveno periferijoje. Dalis jų režimo pasikeitimą vertino pasyviai, kiti, verta pripažinti, to tikėjosi. Kadangi gyvenimas kaime tarpukariu nebuvo lengvas, buvo žmonių, kurie tikėjo, jog sovietinio režimo įsitvirtinimas žada teigiamų materialinių pokyčių. Todėl galima pasakyti, kad vietinių rusų požiūris į sovietų valdžią nelabai tesiskyrė nuo likusios visuomenės dalies, o nuotaikos buvo labai skirtingos: nuo visiško atmetimo iki noro bendradarbiauti bet kokiomis priemonėmis“, - konstatuoja A. Marcinkevičius.
Mokslininkas taip pat akcentuoja migracinius procesus, kurie palietė rusų etninę mažumą. Galima daryti išvadas dėl šių procesų, remiantis visuotinių gyventojų surašymų duomenimis. Tačiau nėra visiškai teisinga atlikti mechaninį šių duomenų palyginimą.
„Pavyzdžiui, štai toks palyginimas: 1923 m. Lietuvoje gyveno šiek tiek daugiau nei 50 000 rusų, o po karo vykdant 1959 m. gyventojų surašymą jų buvo jau 230 000. Darytina išvada, kad 180 000 rusų atvyko į šalį. Svarbu pažymėti, kad didelę dalį jų sudarė taip vadinami vietiniai rusai ir jų vaikai. Tačiau svarbu pažymėti, kad didžioji jų dalis gyveno provincijoje ir neformavo rusų gyventojų visuomeninio veido taip, kaip tai darė atvykę į miestus sovietų partiniai darbuotojai, represinių organų atstovai, karininkai – visi tie, kas formavo neigiamą Lietuvos rusų įvaizdį sovietiniais laikais“, - tikina A. Marcinkevičius.
Vietiniai rusai dažniau migravo pačioje Lietuvoje, kas buvo susiję su kolektyvizacija, vykdyta kaimo vietovėse, bei antireligine politika. Dažnai jie išvykdavo į miestus, ieškodami geresnio gyvenimo.
„Šis aspektas dažnai neįvertinamas. Siauras mokslininkų ratas su juo susipažinę, tačiau visuomenei tai nėra žinoma. Viena vertus, vietiniai rusai taip pat formavo visuomeninį Lietuvos miestų veidą, kita vertus, sudėtinga juos išskirti iš bendrosios masės – sovietinė valdžia visiškai jais nepasitikėjo dėl politinių motyvų, todėl ši gyventojų dalis negalėjo pretenduoti į prestižines pareigybes. Verta pažymėti, kad žmonės dažnai laikėsi prisitaikėliškos pozicijos, iš dalies taip norėdami apsaugoti save ir savo šeimą. Pavyzdžiui, jei šie žmonės dirbo pedagoginį darbą, jie stengdavosi nesigilinti į istorines detales, nes visiems buvo puikiai žinoma, kaip sovietmečiu veikė įskundimo sistema bei kaip nuo to galima buvo nukentėti“, - pasakoja istorikas.