Taip apie sovietinės bei dabartinės visuomenės panašumus atsiliepia filosofai Alvydas Jokubaitis bei Vytautas Radžvilas, Vilniaus knygų mugėje surengę diskusiją apie pavergtą protą.

„Daugybe atvejų, kai atrodo, kad mes einame iš Sovietų Sąjungos į kitą visuomenę, norima matyti tik skirtumus tarp to, kas bus ateityje, ir to, kas yra dabartyje. Tačiau nebenorima pamatyti panašumų. Todėl sumanymas yra ne pasiūlyti sugrįžti į Sovietų Sąjungą, šito išvis mes nesiūlome, geriau taip nedarykime, bet pabandykime pažiūrėti iš filosofinio taško mąstymo būdo panašumus, kurie yra būdingi dabartinei mūsų visuomenei ir kuriuos vienaip ar kitaip aš matau Sovietų Sąjungoje“, - diskusijoje teigė A. Jokubaitis.

Lietuvą valdo krizė?

Kalbėdamas apie pirmąjį sovietinės ir dabartinės visuomenės panašumą A. Jokubaitis teigė, jog pirmiausia į galvą šauna tai, kad abi visuomenės buvo stipriai ekonomizuotos – sovietmečiu svarbiausias dalykas buvo gamybinių jėgų išsivystymas, šiais laikais valdo rinkos ekonomika, o Lietuvoje iš viso susidaro įspūdis, kad vadžias į rankas perėmė ekonominė krizė.

Alvydas Jokūbaitis
„Pirmas panašumas, kurį matau kaip žmogus, studijavęs mokslinį komunizmą, kad marksizmo filosofijoje svarbiausias dalykas gamybinių jėgų išsivystymas. Gamybinės jėgos sąlygoja gamybinių santykių išsivystymą, gamybinių santykių išsivystymas sąlygoja visa kita“, - pasakojo A. Jokubaitis.

„Sovietų Sąjungoje buvo nuolatos kalbama apie ekonominį determiznimą, dabartinėje visuomenėje ekonominis mąstymas dar labiau įsiskverbia į sritis, kurios anksčiau netgi nebuvo pajungtos ekonominio mąstymo standartams. Santuoka jau dabar virsta į kontraktą, jeigu įsijungsite radiją, išgirsite, kad keturioliktoje vietoje yra „Depeche Mode“, o tryliktoje – kažkas kitas. Viskas sumatuota pagal ekonominę skalę. Jeigu pažiūrėsite į meną, pamatysite panašius dalykus“, - pridūrė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.

Jam antrino ir filosofas V. Radžvilas, kurio nuomone, idėjinė giminystė tarp žmonių, stačiusių komunizmą ir vakarietišką kapitalizmą yra labai glaudi. Pasak mokslininko, tikriausiai buvo klaidinga manyti, kad prieš dvidešimt metų pabaigėme vieną istorijos epochą ir perėjome į kitą, nes iš esmės gali būti taip, kad šias dvi ideologijas – marksizmą ir liberalizmą – sieja kur kas daugiau dalykų nei atrodė iš pradžių.

„Manau, galima teigti, kad didžiausia bėda buvo ta, kad Lietuvoje pernelyg mažai žmonių, rimtai priėmė faktą, kad jie yra baigę Vilniaus Vinco Kapsuko vardo, Raudonosios vėliavos universitetą, bet nutarė atsisveikinę su savo praeitimi ir nuo šiandien yra vakariečiai. Manau, kad šitokie žmonės iš esmės lengviausiai išlaikė tą pačią sąmonės struktūrą tik įvilkdami ją į kitas etiketes“, - teigė V. Radžvilas.

„Man atrodo, kad didžioji problema yra ta, kad ekonominio mąstymo standartai pradeda įsiterpti į sritis, kurios iš tikrųjų savo prigimtimi yra neekonomiškos. Gimsta kažkoks naujas totalitarizmas. Dabartinėje mūsų krizės situacijoje toks įspūdis, kad šalį valdo krizė, o visi, kurie yra valdžioje, yra tik priedėliai prie krizės, tarsi padedantys aptarnauti tą krizę“, - pridūrė ir A. Jokubaitis.

Vaikų auklėjimas tapo politika

Kitas panašumas tarp sovietinės ir dabartinės visuomenės, anot mokslininkų, gali būti visuotinis politikos skverbimasis į nepolitines gyvenimo sritis. Pasak A. Jokubaičio, sovietinė valdžia supolitindavo viską – tiek grupės „The Beatles“ muziką, tiek a.a. Justino Marcinkevičiaus poeziją. Šiuolaikinėje visuomenėje, anot jo, vyrauja dvi prieštaringos tendencijos – viena vertus, žmonės yra apolitiški, nenori dalyvauti rinkimuose ar kitame politiniame gyvenime, kita vertus, politikai ima reguliuoti tokias gyvenimo sritis kaip vaikų auklėjimas.

„Panašumas su Sovietų Sąjunga yra tas, kad kai kuriais atžvilgiais politika yra visur. Tarkime, Seime buvo ruošiamas įstatymas, kad jeigu V. Radžvilas savo anūkui suduos per užpakalį, kai šis bandys įkišti pirštus į rozetę, greičiausiai tai bus politinė problema, smurtas prieš vaikus. Vaikų auklėjimas nuolatos būdavo paliktas tėčiui, mamai ir tiems, kam tas vaikas tiesiogine prasme priklauso, tačiau dabar politinės institucijos nutaria, kad tėvai yra nepatikimi“, - stebėjosi A. Jokubaitis.

V. Radžvilo nuomone, šie du abiejose visuomenėse veikę ar veikiantys subtilūs mechanizmai išties yra panašūs, tik Sovietų Sąjungoje veikė tai, ką galima vadinti antirinkos utopija, o šiais laikais – rinkos utopija. Pasak mokslininko, sovietmečiu valstybė ir ją valdanti partija buvo visaapimantis politinis elementas, tačiau pati politika ištirpdavo kitose gyvenimo sferose, pavyzdžiui, ekonomikoje, mat valstybė nustatydavo nustatydavo net tokius dalykus, kas, kam ir po kiek priklauso. Šįkart valstybė modeliuoja tam tikrą žmonių socialinio elgesio modelį, kuris yra pritaikomas veikti rinkoje.

„Šito projekto vidinė logika irgi yra tokia pat paradoksali. Tai yra griežtai politinis projektas, kita vertus, jis sugeba save, kaip politinį projektą, paslėpti. Realiai tai reiškia štai ką: iš pirmo žvilgsnio deklaruojant, kad valstybė nesikiša į ekonomiką, valstybė iš tikrųjų naudoja visą savo milžinišką prievartos aparatą kurdama tam tikrą žmonių ne socialinį elgesio modelį ir transformuodama visuomenę į rinkos visuomenę. Paprasčiau tariant žmonės transformuojami į rinkos subjektus, pritaikytus veikti rinkoje“, - teigė V. Radžvilas.

Filosofas taip pat pabrėžė, kad anoje santvarkoje nuolat buvo kalbama apie komunistinę visuomenę, komunistinę šeimą, tai mūsų laikais kalbama apie demokratinę visuomenę ir demokratinę šeimą, kurioje „tėvas negali vaikui kepštelėti per užpakaliuką, kai tas labiausiai išdykauja“.

„Tai reiškia, kad tuo pat metu, kai, viena vertus, visos visuomenės gyvenimo sferos atrodytų radikaliai sukomercinamos ir komerciniai santykiai pereina net į šeimos sritį, tuo pat metu vyksta fantastiškas net privataus gyvenimo politizavimas. Jo prasmė yra išrauti iš individų sąmonės tas savybes ir tuos žmogiškus santykius, kurie neleidžia jiems būti tobulai komerciniai objektais. Kitaip tariant, šis procesas vadinamas pilietinės visuomenės kūrimu“, - reziumavo V. Radžvilas.

Neleki paskui dolerį – esi nelanksti darbo jėga

Mokslininkai taip pat sako, kad panašumų tarp sovietinės ir dabartinės visuomenės esama ir mąstant apie nuolatinį tautos menkinimą – esą sovietmečiu buvo aiškinama, kad mūsų tauta ir istorija yra sugedusi, dabar liberalai neva irgi šaudo į tą patį taikinį.

„Toks įspūdis, kad viskas Lietuvoje būtų gerai, jeigu nebūtų vieno dalyko – nebūtų lietuvių su jų sentimentais, patriotiniais prisirišimais ir kitais dalykais“, - svarstė A. Jokubaitis.

Vytautas Radžvilas
Savo ruožtu filosofas V. Radžvilas teigia, kad kalbant apie žmonijos gyvenimo organizaciją apskritai, galima išskirti tris pamatines sampratas – įvairias nacionalizmo formas, marksistinį internacionalizmą bei kosmopolitinį liberalizmą. Pasak mokslininko, nors logika abiems paskutiniais atvejais skiriasi, tačiau principas yra tas pats.

„Manyčiau, kad logika abiem atvejais skiriasi, bet pamatinis principas yra štai koks: visiškai aišku, kad dėl daugelio priežasčių žmonių socialiniai ryšiai sudaro tam tikrą hierarchiją – kad ir ką teoretikai kalbėtų apie meilę pasauliui, žmonijai ir taip toliau, vis tiek žmogus pirmiausiai myli mamą ir tėvą, paskui jam yra artimesni jo kaimo ar miestelio žmonės ir taip toliau ir taip toliau. Faktiškai galima sakyti, kad tautos klausimas yra toks svarbus, nes tai yra socialinių ryšių klausimas. Socialinių ryšių nutraukimas yra būtiniausia sąlyga norint realizuoti tai, apie ką, viena vertus, svajojo Karlas Marxas, kita vertus, apie ką kalbėjo Immanuelis Kantas.

Pasak V. Radžvilo, I. Kantas pilietinę visuomenę apibrėžė kaip įmanomai maksimalią individų konkurenciją, kurioje žmonės traktuoja vienas kitą kaip priešus, bet iš šio priešiškumo gimsta visi didūs dalykai.

„Tokia savimonė yra reikalinga žvelgiant iš ekonominio taško, kaip maksimalaus produktyvumo sąlyga. Todėl viso tokie vadinamieji sentimentai kaip tautinis sentimentas, kurie vis dėlto suponuoja natūralius žmogiškus ryšius natūralų gailestingumą ir atjautą, šitokios sistemos požiūriu yra nefunkcionalūs“, - teigė mokslininkas.

Jo nuomone, Sovietų Sąjungoje tautos buvo laikomos atgyvena, nes imperiją lengviausiai galėjo valdyti internalizuotas liumpenas, kurį sudarė valdančioji biurokratija ir partokratija, be to, tautinio jausmo nebuvimas leido tokius žmones naudoti kaip darbo jėgą, nes „tokią publiką buvo labai lengva pašaukti į spartuoliškas komjaunimo statybas“.

„Tie patys du motyvai veikia ir šiandien. Globalios rinkos požiūriu, kiekviena šalis turi tapti vieta, kuri iš esmės tik darbo jėgos tranzito punktas. Todėl piliečiai, turintys tai vietai sentimentus ir nepasiruošę automatiškai lėkti paskui dolerį, kuris gali būti kitoje vietoje, yra paprasčiausiai nejudri ir nelanksti darbo jėga“, - svarstė V. Radžvilas bei pridūrė, kad iš kitos pusės tokios institucijos, kaip Europos Sąjunga, stokoja legitimumo, todėl bando kurti savo demosą – europiliečius.

Ėjimą į Vakarus emigrantai klaidingai suvokė pažodžiui?

Vienas paskutiniųjų panašumų, kuriuos aptarė mokslininkai, buvo tam tikras sovietmečiu ir dabar paplitęs perfekcionizmas – tuomet tai turėjo būti tobuliausia santvarka pasaulyje, o dabar jeigu kas nors imasi kritikuoti esamą santvarką, iškart klausiama: „Ar galite pasiūlyti alternatyvą?“ Jeigu atsakymas neigiamas, leidžiama suprasti, kad prieštaravimai yra beprasmiai.

„Kai gyvenome Sovietų Sąjungoje, tai buvo tobuliausia valstybė, žmonijos svajonė, viso pasaulio žmonija tik ir svajojo, kad priartėtų prie Sovietų Sąjungos. Man toks įspūdis, kad tas dalykas, kurį galima pavadinti perfekcionizmu, būdingas ir dabartinei visuomenei“, - ironijos nestokojo A. Jokubaitis.

Mokslininkas taip pat juokavo, kad Lietuvos emigrantai veikiausiai neteisingai suprato metaforą apie ėjimą į Vakarus arba Lietuvos europeizaciją – esą buvo nuolat kalbama, kaip „ eisime į Vakarus“, tačiau, nelaimei, kai kurie žmonės šį teiginį suvokė pažodžiui ir išvyko savo laimės ieškoti svetur.

„Baltijos kely, panašu, ne šito norėjome, kad šitoks skaičius žmonių paliktų šalį. Visada buvo kalbama „Eikime į Vakarus“, o jie suprato pažodžiui. Reikėjo čia padaryti Vakarus, o jie suprato pažodžiui“, - teigė profesorius.

V. Radžvilas savo ruožtu teigia, kad ideologijos paskirtis yra politinė mobilizacija, todėl jeigu, pavyzdžiui, marksistinė ideologija, nebūtų teigusi, jog josios projektas yra tobulas, ji nebūtų galėjusi veikti.

„Jeigu sovietinė ideologija kurdavo utopiją, kuri buvo aiškiai nerealistinė, tai pas mus ideologija funkcionuoja kitu režimu: ji sukarikatūrinama, suabsoliutinant tokias sąvokas kaip demokratija, laisva rinka. Jeigu laisva rinka, tai rinka vos ne šeimoje prie pietų stalo. Jeigu demokratija, tai vaikas turi teisę priduoti tėvus kokiais nors tarnybai, jeigu jie jam nepatinka. Jeigu laisvė – darome bet ką“, - svarstė filosofas.