Šiems metams 285 vaikų dienos centrams (249 tęstinėms veikloms ir 36 naujai įsteigtiems centrams) SADM paskirstė 3,6 mln. eurų. Maksimali vienam projektui skiriama suma negali būti didesnė kaip 14,5 tūkst. eurų. Dalyvaudami konkurse projektiniam finansavimui gauti, vaikų dienos centrai taip pat įsipareigoja prisidėti 10 proc. savų ar kitų teisėtų lėšų veikloms įgyvendinti.
Konkurse dalyvaujantis vaikų dienos centras gauna finansavimą priklausomai nuo jų teiktos paraiškos įvertinimo – nebūtinai tai bus maksimali suma. Už tuos pinigus šie centrai turi pasirūpinti vaikais iš skurdžių, daugiavaikių bei socialinės rizikos šeimų – pamaitinti, padėti ruošti pamokas, rengti edukacines programas. Iš tų pačių lėšų skiriami ir atlyginimai su vaikais dirbantiems žmonėms.
Dėl nepakankamo finansavimo vaikų dienos centrų darbuotojų atlyginimai dažnai nesiekia valstybės nustatyto minimumo – šiuo metu 380 eurų. Jei šie žmonės neturi kitų draudžiamųjų pajamų, į jų pašto dėžutes keliauja „Sodros“ violetiniai laiškai, kuriais nepakankamas pajamas gaunantys darbuotojai įspėjami apie per 2016 metus nesukauptą vienerių metų stažą, kviečiami išeiti iš šešėlio ir raginami kreiptis į darbdavius, kad šie apskaitytų visą jų darbo laiką.
Atlyginimas – 100 eurų
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“, globojančios 37 vaikų dienos centrus, Padalinių plėtros vadovė Natalija Novakauskienė pastarąją „Sodros“ iniciatyvą vadino „absurdo teatru“.
„Duokite žmonėms pilnus etatus, mokėkite pilnus atlyginimus, ir bus gerai. Vaikų dienos centrai gyvuoja iš projektų, kuriuos tvirtina SADM. Maksimali suma, kurią gali gauti vaikų dienos centras – 14,5 tūkst. eurų. Tai suma metams, išlaikant 15-20 vaikų, mokant atlyginimus darbuotojams, kurių turi būti du. Tai kokie atlyginimai gali būti? Jie tikrai nedideli. Duok dieve, jei žmogus gauna minimumą, bet būna, kad atlyginimas ir mažesnis. Juk kai kurie centrai gauna nepilną finansavimą – kai kurių veiklai metams skirta tik 5 tūkst. eurų. Kaip galima mokėti bent minimalų atlyginimą, gavus 5 tūkst. eurų? O dar reikia vaikus prižiūrėti, pamaitinti ir pasirūpinti edukacija“, – tvirtino ji DELFI.
Pasak organizacijos atstovės, kadangi vaikų dienos centrams skiriami pinigai labai maži, tikrai gali būti, kad kai kurių iš jų darbuotojai per mėnesį teuždirba 100 eurų.
SADM Šeimos ir bendruomenių departamento direktorės Dainos Urbonaitienės teigimu, pagal 2016-2018 metų konkurso nuostatus, projekto administravimui, tai yra, projekto vadovo ir buhalterio darbo užmokesčiui, gali būti skiriama iki 30 proc. nuo visam projektui skiriamos sumos. „Tačiau tiesiogiai su vaikais dirbančių darbuotojų darbo užmokesčiui gali būti skiriama iki 70 proc. visų projektui skiriamų lėšų“, – rašoma SADM pateiktame atsakyme.
Tuo metu N. Novakauskienė teigė, kad skaičiuodami projektus, vaikų dienos centrai pirmiausia siekia pasirūpinti juos lankančiais globotiniais. „Svarbiausias dalykas mums – pamaitinti vaiką, nes daugumos jų šeimos gyvena labai sunkiai. Dėl to, rašant projektą, pirmiausia skaičiuojami pinigai vaikų maitinimui, o atlyginimams tenka tai, kas lieka. Kai kurie centrai net nepasinaudoja galimybe paimti 30 procentų (atlyginimams numatytos projekto lėšų dalies – DELFI), ima mažiau – tai 16, tai 10 proc., o kai kurie iš viso neima“, – tvirtino ji.
Pasak N. Novakauskienės, papildomų lėšų vaikų dienos centrams išlaikyti organizacija „Gelbėkit vaikus“ ieško organizuodama įvairias akcijas.
Rūpinasi dėl pensijos
Kaip DELFI pasakojo Antanavo (Marijampolės apskritis) bendruomenės vaikų dienos centro „Draugai“ darbuotoja Nijolė Liutkuvienė, pagal jų įstaigai skirtą SADM projektinį finansavimą mokėti darbuotojams bent minimalų atlyginimą trūksta lėšų. „Dirbame už pusę etato, po keturias valandas per dieną. Gaunu maždaug 200 eurų „į rankas“. Dar gaunu neįgalumo išmoką, taip ir gyvenu“, – pasakojo centro darbuotoja.
Moteris sakė „Sodros“ laiško negavusi, bet neslėpė nerimaujanti dėl būsimosios senatvės pensijos. „Gali būti, kad dėl pensijos bus problemų. Anksčiau dirbau ir čia, ir socialine darbuotoja, pas senus žmones eidavau. Norint dirbti visu etatu, reikėdavo 20 žmonių aptarnauti. Aš tiek neturėdavau – tai penkis, tai šešis vienu metu. Bet ką ten, dievuliau, irgi centai būdavo. Todėl darbo stažo nepasakyčiau, kad daug turiu“, – kalbėjo N. Liutkuvienė.
Darbuotojų rasti sunku
Didžiasalio (Utenos apskritis) vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centro direktorė Audronė Petrovienė DELFI pasakojo, kad jų įstaigos socialinė darbuotoja, nors dirba tik 0,75 etato, tai yra, šešias valandas per dieną, dar ketvirtį etato turi šio nedidelio miestuko seniūnijoje.
„Vienas trūkumas yra tas, kad pagal gaunamą finansavimą praėjusių metų gruodžio mėnesį darbą turėjome pabaigti, ir kokiam mėnesiui vaikus išleidome į namus grynai dėl darbuotojos atlyginimo – negalėjome žmogui pasiūlyti jo mokėti. Neturėjome pinigų“, – kalbėjo direktorė.
Paklausta, kaip specialistė vertėsi tuo metu, kai nedirbo, A. Petrovienė sakė, kad darbuotojai vaikų dienos centre tuo metu kaip tik keitėsi. „Priėmėme naują specialistę, jauną mergaitę, baigusią socialinį darbą, kuo labai džiaugiamės. Ką ji gaudavo seniūnijoje, iš to ji ir gyveno. Žinoma, labai sunku už ketvirtį etato išgyventi“, – neslėpė direktorė.
Ji guodėsi, kad Didžiasalyje, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių, sunkiai sekasi ieškoti darbuotojų, nes žmonės tiesiai sako – tegu bedarbio pašalpa kiek mažesnė nei minimalus atlyginimas, bet už tai nedirbdami jie gauna įvairių lengvatų. „Socialinių darbuotojų veikla apskritai labai menkai apmokama, bet mes labai kantrūs. Mes suprantame, kad mūsų valstybė neturi iš ko daugiau pamokėti. Dirbame labai dažnai iš idėjos, degame ir perdegame, visaip būna. Valstybė, jeigu galėtų, matyt, mokėtų daugiau“, – svarstė A. Petrovienė.
Ieško papildomo finansavimo
Jau 20 metų veikiančio Plungės vaikų globos agentūros „Cyrulis“ vaikų dienos centro socialinė pedagogė Audronė Kiseliova pasakojo, kad iš SADM skiriamo finansavimo atlyginimai už visą etatą mokami dviem darbuotojams. Dar viena socialinė darbuotoja dirba puse etato, bet jai atlyginimas skiriamas iš šią įstaigą globojančių švedų labdaros lėšų.
„Iš projektinio finansavimo gautų lėšų neužtenka, todėl ieškome rėmėjų, kreipiamės į geros valios žmones, prašydami paremti 2 procentais nuo Pajamų mokesčio, be to, švedai mums atveža labdarą du kartus per metus drabužiais ir avalyne – turime atsidarę mažą parduotuvėlę, ir pagal organizacijos įstatus turime teisę 20 proc. šitos labdaros parduoti, o gautus pinigus panaudoti vaikų veiklai“, – kalbėjo ji.
Pasak A. Kiseliovos, nors jų vaikų dienos centro paraiškos SADM vertinamos aukščiausiais balais, skiriamų 14,5 tūkst. eurų metams neužtenka, nes šią įstaigą lanko 44 vaikai. „Vienam vaikui išeina 1,4 euro. Kaip tu vaiką gali išlaikyti už tokią sumą? Todėl ieškome lėšų iš visur, iš kur galime. Mūsų administracija – direktorė ir buhalterė – neima atlyginimo. Aš pati anksčiau irgi buvau savanorė, tik paskui pradėjau atlyginimą gauti. Visą gyvenimą dirbu tik su vaikais – čia mano pašaukimas“, – kalbėjo centro darbuotoja.
Siūlo tartis ministerijai ir „Sodrai“
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovės N. Novakauskienės manymu, įvertinus tai, kad vaikų dienos centrų veikla finansuojama iš SADM projektų, galima sakyti, kad jų darbdavys yra pati ministerija. „SADM, vertindama projektus, tuo pačiu numato ir lėšas atlyginimams, o darbuotojai dar pasirašo specialius dokumentus – sąmatas ir įvairius priedus. Vienas iš jų yra darbo užmokesčio priedas, kuriame numatyti ir etatai, ir daro užmokestis, tai yra, atlygis už teikiamą paslaugą“, – aiškino ji.
Specialistė stebėjosi, kad SADM vaikų centrams skiriamų lėšų ir ataskaitų nemato „Sodra“. „Gal tada ministerijai reikėtų pagalvoti, kad teikiant projektą reikia parašyti, jog atlyginimas darbuotojams nebūtų mažesnis kaip 380 eurų? Gal reikia įtraukti tokį punktą į nuostatus ir į tai orientuotis? Tegu tai būna minimumas, bet konkreti suma, pagal projektą. O tuo pačiu SADM turėtų numatyti, kiek skirti paslaugos teikimui, nes kitu atveju vaikams lieka tik centai“, – kalbėjo „Gelbėkit vaikus“ atstovė.
SADM nepateikė atsakymo į DELFI klausimą, kodėl, skirdama projektinį finansavimą, nenumato bent minimalaus atlyginimo vaikų dienos centrų darbuotojams. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Jonas Dagys tvirtino, kad šis klausimas valstybės lygiu nesprendžiamas jau daug metų.
„Tuos centrus vienu metu buvo lyg ir „mada“ steigti, visos savivaldybės kovojo dėl lėšų jiems įrengti, o kai reikėjo apgyvendinti ir mokėti algas, paaiškėjo, kad savivaldybės jų neturi. Bendrąja prasme, centrų išlaikymo problema nėra išspręsta, nes finansavimas vien tik iš projektinių veiklų neužtikrina darbuotojų išlaikymo ir bent minimalių socialinių garantijų“, – aiškino politikas.
Vis dėlto, jo teigimu, šioje situacijoje piktintis „Sodros“ siunčiamais laiškais vaikų dienos centrų darbuotojams negalima. „Tai ne reikalavimo, bet informavimo klausimas. Tai, kad „Sodra“ žmones informuoja, yra vienareikšmiškai gerai – žmonės turi žinoti, kas jų laukia, nes kiti gali primiršti, nuo ko jų pensijos priklauso. Žmonės turi žinoti realią situaciją ir tuo pačiu reikalauti iš savo darbdavio užtikrinti normalų finansavimą“, – tvirtino R. J. Dagys.