Žemas išsilavinimas didina ištuokos šansus
Pasak Demografinių tyrimų instituto sociologės prof. dr. Aušros Maslauskaitės, gana gaji nuomonė, jog dažniau skiriasi aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės. Lietuvoje šio socialinio sluoksnio žmonės tai pat neretai kaltinami pernelyg dideliu liberalumu, individualizmu, egoizmu. Esą jiems rūpi tik karjera, bet ne šeima. Tačiau dabartiniai tyrimai rodo ką kita: tiems, kuriems, atrodytų, mažiausiai turėtų rūpėti šeimyninis gyvenimas ir stabili partnerystė, kaip tik stengiasi ją puoselėti.
Tiesa, Lietuvoje dar matome tik šio reiškinio pradžią. Tačiau labiau pažengusiose visuomenėse, pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje, Olandijoje, mokslininkai jau tvirtai kalba apie tai, kad žmonės, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, geresnes profesines pozicijas, gyvena stabilesnėse partnerystėse ir susilaukia daugiau vaikų.
„Iš tiesų, nuo seno egzistavo empiriškai patikrinta teorija, kad skyrybos – labiau išsilavinusių žmonių privilegija. Mat jie turi ir daugiau finansinių išteklių, todėl jiems lengviau išgyventi vieniems, jie gali labiau nepaisyti visuomenės nuomonės. Tačiau dar XX a. 8-ame dešimtmetyje amerikiečių sociologas W. Goode suformulavo hipotezę, kad tuo metu, kai skyrybos tik pradeda plisti visuomenėje, tikrai skiriasi tie, kurie turi aukštesnį išlavinimą ir priklauso aukštesnėms klasėms. Skyryboms išplitus, kai jos jau nėra išskirtinis elgesys visuomenėje, dažniau skiriasi tie, kurie turi mažesnį išsilavinimą. Kitaip tariant, visuomenėje įvyksta virsmas.
Mūsų tyrimas parodė, kad Lietuvoje šis virsmas taip pat įvyko. Dabar didesnę ištuokų riziką turi žemiausio išsilavinimo žmonės, ypač kalbant apie vyrus. Pavyzdžiui, vyrai su žemiausiu išsilavinimu turi net 4 kartus didesnę riziką išsiskirti nei tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą. Sovietmečiu išsilavinimo įtaka nebuvo tokia stipri, o moterų atveju žemesnis išsilavinimas visai neturėjo įtakos. Dabar jis yra vienas iš santuoką destabilizuojančių veiksnių. Turinčios žemiausią išsilavinimą moterys turi net 2 kartus didesnę riziką išsiskirti nei moterys su aukštuoju“, - pasakojo sociologė.
Kaip mokslininkai aiškina šį fenomeną? Kol skyrybos visuomenėje retos, ryžtis šiam žingsniui reikia drąsos, autonomijos, laisvo mąstymo, išsilavinimo teikiamų galimybių išgyventi ir pan. Kai skyrybų gausėja ir išsiskirti visuomenėje tampa norma, nebėra sankcijų dėl skyrybų, tam jau nereikia jokių ypatingų pastangų. Sumažėjus skyrybų slenksčiui, skyrybos nukeliauja į žemesnius socialinius sluoksnius.
Šeimoje svarbi ne tik meilė
Pasak pašnekovės, Lietuvoje dažna retorika, kad šeimoje svarbiausia meilė, kuri neva padės išspręsti visus nesutarimus ir problemas. Žinoma, tai svarbu, tačiau reikėtų praskleisti šį romantinį šydą ir nepamiršti, jog šeima bei santuoka visuomet buvo, o ir šiandien išlieka ekonominis vienetas. Ankstesniais laikais šeima gamino, šiuolaikinėje visuomenėje ji vartoja. Demografinių tyrimų instituto mokslininkai tyrė ir tai, kokią įtaką partnerių užimtumas turi šeimos stabilumui.
„Šiuolaikinėje visuomenėje dviejų dirbančių tėvų šeimos modelis yra ne tik pasirinkimas, bet ir būtinybė. Du dirbantieji sukuria palankesnes šeimos gyvenimo sąlygas, užtikrina geresnį vaikų išsilavinimą, o taip pat sumažina įvairias rizikas, kurios neišvengiamos nestabiliame kapitalistiniame ūkyje. Jei abu partneriai dirba, vienam netekus darbo šeima gali mokėti mokesčius, paskolas ir verstis. Demografinių tyrimų instituto atlikti tyrimai rodo, kad jei vyras nedirba, nesvarbu, dėl kokių priežasčių – jis neįgalus, bedarbis ar dar kažkas nutiko, tai didina skyrybų riziką daugiau nei 50 proc. Taigi jei vyras neatitinka tradicinio vyro įvaizdžio, neišpildo lūkesčių, kuriuos jam sukūrusi visuomenė, tikimybė išgyventi skyrybas labai auga.
Įdomu, jog toks pats ryšys tarp vyrų nedarbo ir partnerystės stabilumo fiksuojamas net ir tokiose šalyse, kaip Suomija. Moterų užimtumo poveikis skyryboms gana prieštaringas. Bedarbės moterys turi daugiau šansų išsiskirti nei dirbančios, tačiau namų šeimininkės – mažiau. Dėl bedarbių galbūt tai susiję tiek su šeimoje atsirandančiais materialiniais nepritekliais, tiek su nepasitenkinimu dėl nesusiklosčiusio dirbančios moters vaidmens. Juk Lietuvoje jau daugiau nei pusę amžiaus moterys dirba. Dėl šio reiškinio versijų gali būti įvairių. Viena vertus, galbūt mes užčiuopiame modelį, kai vienas narys uždirba pakankamai visai šeimai, o kitas rūpinasi namais ir vaikais, kita vertus, galbūt šios moterys nesiskiria todėl, kad neturi, kur išeiti, net jei santykiai šeimoje jų netenkina“, - svarstė pašnekovė.
Išsiskyręs vyras santuokinėje rinkoje labiau paklausus nei išsiskyrusi moteris
Remdamiesi Kartų ir lyčių tyrimu, sociologai, kiek leido turimi duomenys, tyrė ir tai, kurie veiksniai lemia, ar žmogus sukurs pakartotinę partnerystę.
„Tyrinėjome, kaip dažnai išsiskyrę asmenys sukuria pakartotinę šeimą. Pasirodė, kad vyrų šansai daug didesni nei moterų. Tai nestebina ir puikiai atkartoja tradicinį, klasikinį įsivaizdavimą apie vyrų ir moterų simbolines vertes santuokinėje rinkoje. Kuo jaunesnė moteris, ypač neturinti vaikų, tuo daugiau šansų ji turi pradėti naują partnerystę po skyrybų. Tačiau jei moteris lieka su vaikais, o taip būna beveik visada, ir ji yra vyresnė nei 30, jos šansai labai sumažėja. Daugeliui šių moterų pirmosios skyrybos žymi ir partnerystės istorijos gyvenime pabaigą. Vyrams nei amžius, nei vaikų turėjimas ar neturėjimas įtakos neturi. Išsiskyrusio vyro išsilavinimas taip pat neturi įtakos jo tolesnei partnerystės istorijai“, - pasakojo pašnekovė.
Įdomu, kad šiuo požiūriu Lietuva skiriasi nuo Vakarų Europos šalių ir JAV, kur vyro išsilavinimas yra labai svarbus veiksnys, apsprendžiantis, ar jis sukurs pakartotinę šeimą. Taip yra todėl, kad geresnį išsilavinimą turintis vyras automatiškai užima geresnes pozicijas darbo rinkoje, taigi ir jo vertė didesnė.
Tėvų skyrybos sąlygoja vaikų skyrybas
Pašnekovės teigimu, dar vienas įdomus dalykas, kurį tyrinėjo sociologai, – tėvų skyrybų įtaka vaikų skyryboms.
„Tai stebėtinai universalus ir stabilus fenomenas. Visose šalyse, pradedant JAV, baigiant Europa, net ir Skandinavijos šalyse, fiksuojamas vadinamasis skyrybų ratas: tėvų skyrybos yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių vaikų skyrybas. Tiesa, JAV mokslininkai neseniai diskutavo, kad jų šalyje tėvų skyrybų įtaka vaikams lyg ir mažėja, tačiau išsamesni ir tikslesniais duomenimis paremti tyrimai tai paneigė. Lietuvoje vaikai iš išsiskyrusių šeimų taip pat dažniau skiriasi nei užaugę dviejų tėvų šeimose. Vyrai, kurių tėvai išsiskyrė, turi 2 kartus didesnę riziką išsiskirti nei užaugę dviejų tėvų šeimoje, moterų atveju šis rodiklis siekia 50 proc.“, - teigė sociologė.
Pasak jos, skyrybų rato reiškinį galima paaiškinti keletu argumentų. Pirma, išsiskyrusiose šeimose vaikai dažniau ir anksčiau „išstumiami“ iš namų į darbo rinką, nes po skyrybų su nepritekliais susidurdami tėvai neturi lėšų investuoti į jų išsilavinimą. Jie tiesiog priversti anksčiau užaugti, todėl trumpiau mokosi, įgyja žemesnį išsilavinimą ir užima prastesnes profesines pozicijas, o tai turi grįžtamąjį neigiamą poveikį jų santuokai. Antra, išsiskyrusiose šeimose vaikai gali neišmokti partnerystės vaidmenų, nes to nemato, arba jie gali gyventi nestabiliose partnerystėse, kai po skyrybų motina keičia partnerius. Tokia patirtis formuoja elgesio, nuostatų ir lūkesčių bagažą, kuris atsinešamas į savo partnerystę. Tačiau, kaip labai dažnai pabrėžia mokslininkai, negalima lyginti visų vaikų iš išsiskyrusių ir dviejų tėvų šeimų. Sociologė pabrėžė, kad du susituokę tėvai savaime negarantuoja palankios terpės vaikui. Labai svarbūs tėvų tarpusavio santykiai ir jų stabilumas.
„Siekdami sušvelninti skyrybų rato padarinius, daugelis Europos valstybių vykdo paramos šeimai politiką, kuri padėtų vaikams iš išsiskyrusių šeimų turėti lygias išsilavinimo galimybes. Šiuolaikinėje visuomenėje valstybė neturi svertų paveikti žmonių elgesio – su kuo ir kaip po skyrybų gyvena vaiko tėvai, todėl ji investuoja į dėl skyrybų atsiradusio skurdo bei nelygybių kitoje kartoje mažinimą“, - sakė A. Maslauskaitė.