Prasidėjus tautiniam atgimimui, atsirado įvairių aktyvistų.
Ne visi iš jų buvo draugiški, kai kurie netgi priešinosi pirmam Lenkijos konsulatui Vilniuje.
Nors galiausiai santykiai buvo užmegzti, pasak politologo Marijušo Antonovičiaus, pastarąjį dešimtmetį jie yra apleisti.
„Dalis mūsų politikų net bijojo savarankiškos, nepriklausomos Lietuvos, kadangi galvojo, kad nebus kam pasiskųsti, nebus kam užstoti tautinę mažumą. Bet aš visada galvojau, kad mūsų problemas, kurios buvo ir kurių dalis liko iki šiol neišspręstų, reikia spręsti čia, vietoje, Lietuvoje, dalyvaujant jų sprendime“, – sako Kovo 11-osios akto signataras Z. Balcevičius.
Pasak politologo M. Antonovičiaus, Lietuva ir Lenkija, užmegzdamos dvišalius santykius, turėjo pragmatiškų lūkesčių.
„Lūkesčiai, man atrodo, buvo du pagrindiniai. Lietuva tikėjosi, kad Lenkija parems Lietuvos nepriklausomybės siekius ir padės įsitvirtinti tarptautinėje politinėje arenoje. Antras dalykas, Lietuva tikėjosi, kad Lenkija parems Lietuvos siekius tapti Europos Sąjungos ir NATO nare, ir kad kartu sieksime šito tikslo. O Lenkijos pagrindinis tikslas, manau, buvo turėti stabilų rytinį kaimyną“, – sako politologas.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais padėtis atrodė daug žadanti Lenkijos ir Lietuvos diplomatiniams santykiams.
„Manau, kad ji [padėtis] atrodė labai gerai, tai yra, buvo suprantamas tas strateginis elementas integruotis į ES ir NATO. Į tai buvo dedama daug pastangų pačiu aukščiausiu lygmeniu, palaikant gerus dvišalius santykius, palaikant pasitikėjimą tarp politikų ir valstybių vadovų. Turbūt buvo nemažai dirbama su visuomenėmis – tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, kad stereotipai ar istoriniai nesusipratimai neužkirstų kelio“, – aiškina politologas M. Antonovičius.
Kovo 11-osios akto signataro Z. Balcevičiaus teigimu, išoriškai dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai atrodė draugiški – Aukščiausioji Taryba efektyviai sprendė tautinių mažumų klausimus.
Tačiau laikui bėgant draugiškumas ėmė blėsti.
Politologas M. Antonovičius teigia, kad pastebimas santykių atšalimas įvyko apie 2010-uosius.
„Lenkijos valdančiosios daugumos partija „Piliečių platforma“ turėjo kitokias nuostatas dėl užsienio politikos. Jie manė galintys tiesiog arogantiškai elgtis su Lietuva, manė, kad tai yra tiesiog maža valstybė, kurią galima pastumdyti. Pradėjo kalbėtis su Lietuva gana ultimatyviu tonu – tai vienas dalykas. Antras – Lenkijos elitui trūko kantrybė dėl Lietuvos neįgyvendinamų pažadų“, – aiškina politologas.
Pažadai buvo susiję su tautinių mažumų klausimais ir strateginiais projektais.
Spaudoje pasirodė kalbų, kad dėl to Lenkija net žada stabdyti kai kuriuos projektus.
Nors naujoji Lietuvos valdžia demonstruoja pozityvias iniciatyvas, politologas abejoja, kad sulauksime rimtų pokyčių.
„Vis dėlto politinės valios ir noro priimti atitinkamus įstatymus nesimato, nes valdančioji partija – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga – apskritai apie tai nekalba. Kiek apie tai kalbėjo praktiškai esminis žmogus Seime – Ramūnas Karbauskis, tai leidžia daryti prielaidą, kad, jei per pastarąsias 100 dienų tas neįvyko, tai neįvyks tol, kol bus tokia valdančioji dauguma, kokia ji yra dabar“, – sako politologas M. Antonovičius.
Užsienio reikalų viceministras Neris Germanas įsitikinęs, kad Lietuva ir Lenkija buvo ir bus susijusios abipusiais svarbiais ryšiais ir turės kartu spręsti įvairius, pavyzdžiui, saugumo, klausimus.
„Tie patys tikslai, kurie buvo, ir yra, nes mūsų santykiai su Lenkija pagrįsti ilgalaikiais interesais, tai yra, istoriškai ir tradiciškai mes esame susieti. Dabartinėje situacijoje vieni iš pagrindinių akcentų – bendra veikla, bendras darbas, bendras rūpestis, galų gale saugumo klausimai – energetinis saugumas, karinis saugumas ir reakcija, atitinkamas požiūris į įvykius, kurie vyksta aplink mūsų kaimynystėje esančias valstybes“, – sako N. Germanas.