Šioje patalpoje atskleidžiamos pačios baisiausios paslaptys – išžagintų vaikų liudijimai.
Nors teismai deklaruoja esantys ypač atvira institucija, o kiekvienas panorėjęs gali stebėti jų darbą, čia yra ir itin kruopščiai saugomų paslapčių.
Tai – nusikaltėlių aukomis tapusių žmonių liudijimai, fiksuojami ikiteisminio tyrimo teisėjų. Itin griežtoje paslaptyje laikomi ir duomenys apie slaptus policijos ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus – prašymai leisti slapta klausytis telefono pokalbių, sekti žmones ar atlikti kratas.
Su šiomis visuomenei neprieinamomis paslaptimis dirbanti ikiteisminio tyrimo teisėja Indrė Averkienė atskleidžia kraupią tiesą. Ją labiausiai sukrečia lytinę prievartą patyrusių vaikų pasakojimai ir sveiku protu nesuvokiamas artimiausių žmonių, ypač motinų, abejingumas.
- Viena iš jūsų, kaip ikiteisminio tyrimo teisėjos, funkcijų – asmenų apklausa. Kada nukentėjusiuosius ar liudininkus apklausia ne policijos tyrėjai, o teisme dirbantys teisėjai?
- Dėl nukentėjusiojo ar liudininko apklausos į mus kreipiasi prokuroras. Tai daroma tada, kai yra duomenų, kad liudininko nebus galima apklausti teisme, nes dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, bauginimo ar spaudimo jis gali pakeisti parodymus.
Pasitaiko atvejų, kai žmogus pareigūnams iš pradžių duoda vienus parodymus, bet iš įtariamųjų pusės patyręs spaudimą juos ima ir pakeičia. Žmonės vedami pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur jų parodymai „užtvirtinami“, kad teismas vėliau galėtų jais remtis.
Dažnai ikiteisminio tyrimo teisėjui duodami išsamesni parodymai nei policijos pareigūnui. Žmogus teisme jaučiasi saugesnis, nes yra garantuotas, kad turės gynėją, bus užtikrintos jo teisės, o procesas vyks jam suprantama kalba.
- Kada nusikaltimų aukomis ar liudininkais tapusius vaikus apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjai?
- Nepilnamečius stengiamasi apklausti vieną kartą, kad vėliau jiems netektų dalyvauti procese. Tai daroma siekiant jų netraumuoti, apsaugoti nuo papildomo streso ir nemalonių potyrių.
Vaikai apklausiami nuotoliniu būdu. Jie su psichologe yra specialiai įrengtame kambaryje, mes su kitais proceso dalyviais tai stebime posėdžių salėje. Teisėjo klausimus vaikas girdi per ausines, tuos pačius klausimus girdi ir psichologė.
Prireikus ji perfrazuoja mūsų klausimus, pateikia juos vaikui suprantama kalba. Viskas vyksta žaidimo forma, vaikas pasiima žaislą ir tiesiog pasakoja. Mes stebime, ką ir kaip vaikas pasakoja.
- Ar sunku prakalbinti seksualinę prievartą patyrusius vaikus? Kaip pavyksta juos įtikinti atskleisti baisius išgyvenimus, apie juos išsamiai papasakoti?
- Tam reikia psichologinių įgūdžių ir gebėjimo bendrauti su vaiku, įsijausti į jo pasaulėžiūrą.
Kai kurie vaikai sėdi užsisklendę, sunku juos prakalbinti. Po truputį mezgant kontaktą su vaiku, naudojant tam tikrus metodus pavyksta jį prakalbinti. Pradėjusi apklausą aš niekada neskubinu vaiko, stengiuosi padaryti tam tikrą įžangą.
Kai vaikas palaipsniui atsiveria, itin atsargiai imama klausinėti ikiteisminiam tyrimui svarbių dalykų.
Pastebiu, kad prievartą patyrę vaikai nenori rodyti, kas buvo daroma jų kūnui. Turime didesnių žaislų, vaikai juose parodo tam tikras vietas arba jį meta ant žemės, purto ir muša. Nuotoliniu būdu stebėdami šį procesą mes susidarome bendrą vaizdą apie tai, kas iš tiesų nutiko vaikui.
- Kokio amžiaus vaikus sunkiausia įtikinti kalbėti apie tai, kas įvyko?
- Jauniausias vaikas, kurį man yra tekę apklausinėti, – penkiametis. Sunkiausia dirbti su paaugliais, nes jie gėdijasi.
Juos ypač sunku prakalbinti seksualinio pobūdžio bylose. Mergaitėms ir berniukams gėda pasakoti, kas jiems nutiko. 14–15 metų vaikams aiškiname, kad jų parodymai labai svarbūs, jie asmeniškai gali prisidėti vykdant teisėsaugą. Prieš apklausą jiems suprantama kalba paaiškiname, kad teismui būtina sakyti tiesą, negalima nieko nutylėti ir meluoti.
Tada paauglys pasijaučia svarbus, supranta, kad jo parodymai paveiks ateityje vyksiantį teismo procesą.
Viską lemia veiksnių visuma – teisėjo balsas, tembras, bendravimo manieros ir kt. Mergaites ir paaugles apklausinėja teisėja moteris, tada jos kur kas greičiau ir lengviau atsiskleidžia, nurodo atliktus veiksmus.
Bendraujant su vaikais nuolat reikia jausti ribą, kurios nevalia peržengti. Per ilgai ar pernelyg įkyriai klausinėjant vaikas gali užsisklęsti ir nekalbėti.
- Kokia dalis seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus įvykdomi artimoje aplinkoje, o įtariamaisiais tampa dėdės, sugyventiniai, ar net jų tėvai?
- Tikslios statistikos pasakyti negaliu. Daugiausia tai – artimoje aplinkoje įvykdyti nusikaltimai. Atvejai, kai vaikus nuskriaudžia jiems nepažįstami žmonės, – itin reti.
Seksualinę prievartą patyrę vaikai ne iš karto įvardija juos nuskriaudusį asmenį. Tai suprantama, nes tas žmogus gyvena šalia jų.
Nustatyti, kas tas žmogus, yra tikras menas. Su psichologe pradedame nuo šalutinių požymių. Labai atsargiai klausiame, koks tai žmogus, kaip jis atrodo, koks jo vardas. Palaipsniui, vaikui vis labiau atsiveriant, paaiškėja tiesa.
Tokios bylos turi labai didelį emocinį užtaisą. Kalbantis su nuskriaustais vaikais širdį suspaudžia net ir teisėjams, ypač kai supranti aplinkos, kurioje auga tas mažas žmogus, žiaurumą. Pasitaiko atvejų, kai seksualinę prievartą patiriantys vaikai net neturi kam pasiskųsti. Kartą apie įvykdytą nusikaltimą sužinojo nukentėjusios mergaitės draugė. Ji apie tai papasakojo savo tėvui, šis pranešė policijai.
- Kas jums, kaip teisėjai ir moteriai, baisiausia tokiose istorijose?
- Tokie nusikaltimai dažniausiai vyksta socialinės rizikos šeimose, kur vaikai neturi kam pasiguosti. Paklausus mergaitės, kodėl ji niekam neprasitarė, kas vyksta, atsakymas dažnai šokiruoja. Ji pareiškia, kad mama ja vis vien netikėtų, tikėtų patėviu. Širdį suspaudžia nuskriaustos mergaitės pasakojimai, kaip ji verkė, šaukėsi pagalbos, bet niekas jos neišgirdo. Namuose buvo mama, bet ji girta miegojo kitame kambaryje, todėl nieko negirdėjo. Vaikai šias aplinkybes nurodo nieko neslėpdami.
Baisu, kai pagalvoji, kokiomis sąlygomis auga kai kurie vaikai. Daug seksualinės prievartos atvejų įvyksta daugiavaikėse šeimose, balansuojančiose ant socialinės rizikos ribos. Motina su vaikais miega vienoje lovoje, o tėvas, sugyventinis ar patėvis su kitais vaikais – kitoje. Motinai visiškai neįdomu, kas ten vyksta.