Skyrybos: tai, kas iš pradžių padeda – vėliau visu svoriu užgula pečius

„Po skyrybų ryte keltis iš lovos vertė šimtas „privalau“: į mokyklą išleisti vaikus, nupirkti maisto, dirbti, kad galėčiau sumokėti už buto nuomą, mokesčius ir taip toliau. Tačiau tas užnugario neturėjimas ir amžinas laiko, pinigų stygius varo į neviltį“, - DELFI sakė prieš dvejus metus vyro palikta dviejų vaikų mama Jolanta.

Skyrybos, kurias 36 metų moteris vadina išsidraskymu, baigėsi sušlubavusia sveikata. „Tačiau kai esi palikta viena su vaikais, net ir sirgti negali. Jiems nepaaiškinsi, kad plyšta galva ir nesikelsi. Pavydžiu moterims, kurios savame mieste turi artimųjų. Aš neturiu, o prašyti draugų pagalbos – gėda“, – sakė iš mažo miestelio kilusi ir po studijų Vilniuje likusi gyventi tarnautoja.

Jolantos teigimu, dabar už algą tenka visu 100 proc. atidirbti. Po darbo – iš karto namo, pas vaikus. O kai nebendrauji su draugais, trūkinėja ryšiai: natūralu - nebeišeina prašyti pagalbos.

„Kartais pagalvoju, gera buvusiam vyrui: išvažiavo į užsienį, atsiunčia po kelis šimtus kiekvienam vaikui, kai turi ūpo, paskambina - ir laisvas. O man – nors persiplėšk“, - sako moteris.

Vyrams sunkiau prisitaikyti prie moters nebuvimo

Individualiosios psichologijos instituto direktorės, psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės teigimu, tai, kas po skyrybų moteriai iš pradžių padeda – vėliau gali visu svoriu užgulti pečius.
Vis dėlto, pasak psichologės, tyrimai su praradusiais poras žmonėmis parodė, jog ne moterims, o vyrams našliams yra žymiai sunkiau prisitaikyti prie moters nebuvimo po laidotuvių.

„Šeimos netekties, skyrybų atveju moteris, ypač turinti vaikų, viena vertus yra priversta funkcionuoti, palaikyti kasdienybę ir tai ją kažkiek palaiko.Kita vertus, būtent dėl minėtų dalykų jos pečius užgula didelis krūvis. Todėl po skyrybų moteriai labai svarbu gauti pagalbos iš šalies – artimųjų, draugų. Tais momentais, kai moteris nebeatlaiko, reikia suprasti, kad jai reikia palaikymo, atramos ir ypač - praktinės pagalbos“, - atkreipė dėmesį dr. R. Bieliauskaitė.

Tai nereiškia, kad artimiesiems reikia perimti išsiskyrusios moters atsakomybes, tačiau, psichologės žodžiais, kartais jai tiesiog reikia laiko pabūti su savimi, susidėlioti jausmus.

„Kartais pagalba gali būti ne tik pabuvimas su vaikais, bet ir sutvarkytas butas, pagamintas maistas. Tai labai paprasti, bet svarbūs dalykai“, - sakė Vilniaus universiteto dėstytoja.

Nerimas persiduoda vaikams

Šiais laikais vyrai nebūtinai daugiau uždirba už moteris ir nebūtinai vien jie „atneša pinigus“. Tačiau, kaip pastebidr. R. Bieliauskaitė, dažna viena su vaikais likusi moteris jaučia spaudimą ir nesaugumą, kuris pereina ir vaikams.

„Svarbu žinoti, jog tokiuose pasikeitimuose tėvo, mamos ar abiejų tėvų nerimas persiduoda vaikams. O ekonomiškai namų ūkio suardymas visada yra nuostolingas“, - pabrėžė Individualiosios psichologijos instituto vadovė.

Nerimas, kaip išgyventi, gali versti moteris pulti į skyrybų akligatvius. Vienas iš jų – bandyti užsimiršti labai daug dirbant. Kartais atrodo, kad nebeįmanoma tos įtampos atlaikyti ir krentama į depresiją.

„Kai moteris jaučiasi praradusi užnugarį, taip pat svarbi bendruomeninė pagalba. Svarbu žinoti, kad jei ką, atsiras žmonių, kurie padės. Tai reikalinga ir skyrybas patyrusiems vyrams, tačiau taip jau kultūriškai susiklostę, kad moteriai vyras yra ir tas, kuris pataiso kraną, atneša Kalėdų eglutę, padaro kitus „vyriškus“ darbus. Todėl po skyrybų moteris ir dėl to gali jaustis labai nuskriausta“, - sakė psichologė.

Kas taisys spyną?

Vis dėlto vyras nėra namus tvarkantis ūkvedys, dr. R. Bieliauskaitės žodžiais, galima kreiptis į profesionalus, kurių darbas tai daryti: pakeisti automobiliui tepalus, susukti spintą, pataisyti spyną.

„Tas ūkines problemas galima kažkaip spręsti – paprašyti artimųjų pagalbos. Kitas žmogus gal bus laimingas žinodamas, kad gali tau padėti. Tačiau negebėjimas pačiai išspręsti elementarių buitinių problemų moteriai sukelia emocinį išgyvenimą: tai – ženklas, kad esi viena, be užnugario, viena už vieką atsakinga ir privalanti viskuo rūpintis“, - komentavo psichologė.

VU dėstytoja atkreipė dėmesį, jog įveikinėdama skyrybų netektį, išjausdama visus jausmus, moteris gali artėti link priėmimo, susitaikymo, galvodama, kokiu būdu ji gali spręsti problemas ir kas gali būti jos užnugaris.

„Moterims ne taip sunku prašyti pagalbos, kaip vyrams. Tačiau ir joms gėda paprašyti praktinės pagalbos: padėti atsivežti tapetų, pakeisti automobilio tepalą, pakabinti, prikalti, nes to niekada neteko daryti pačiai. Tačiau moteris turi atrasti būdą visa tai pasidaryti ir suprasti, kad gali“, - įsitikinusi dr. R. Bieliauskaitė.

Tokiose situacijose galimos dvi išeitys. Pirma – emocinė: negaliu, nemoku ir ką dabar reikės daryti? Čia dr. R. Bieliauskaitė mato pavojų įstrigti. Geresnė išeitis – pripažinti, jog skaudu ir neramu, tačiau aš galiu ieškoti būdų spręsti problemas.

Pavojus, kai vaikas panašus į buvusį sutuoktinį

Komentuodama pykčio proveržius, apie kuriuos užsiminė Jolanta, psichologė pabrėžė, jog pyktis yra natūrali, sveika reakcija: „Geriau supykti ir išsiskirti, negu daug metų gyventi pažeminime, smurte ar apgaulėje, nuolat patirti pažeminimą“.

„Tačiau jei tą savo pyktį suvokiame, jį išreiškiame, po skyrybų turime galvoti, ko mes norime? Ar norime toliau kurti gyvenimą sau ir savo vaikams, ar norime nesijudinti, stovėti vietoje ir pykti, tuo pačiu neleisdami eiti į priekį savo vaikams?“, - klausė R. Bieliauskaitė.

Paklausta, ar mamos pyktis ir vaikams neleidžia gyventi savo gyvenimo, psichologė sakė, jog vienprasmiškai negalima taip teigti, tačiau jei mama pyksta ant buvusio vyro ir neleidžia vaikui su juo bendrauti - trukdo ir vaikui maksimaliai gerai eiti į priekį.

„Be to turime atsiminti, kad 50 proc. vaiko genų – iš tėvo. Ypač jei po skyrybų su mama lieka berniukas, mamos pyktis tėvui visada, net jei ir nesąmoningai, žeidžia ir vaiką.Tikriausiai tragiškiausias atvejis, kai berniukas net ir fiziškai panašus į tėvą. Tuomet kyla didžiausias pavojus, nes viena vertus, motinai tai gali kelti daug skaudžių jausmų, antra vertus, ji gali labiau pykti, o kartais iš pykčio buvusiam vyrui su sūnumi blogai elgtis. Nebūtinai taip būna, tačiau pyktis yra pavojaus vieta. Tokių jausmų kartais negalime išvengti, bet juos suvokus galime kontroliuoti“, - atkreipė dėmesį DELFI pašnekovė.

Pyktis trukdo gyventi toliau

R. Bieliauskaitės žodžiais, taip pat labai svarbu suvokti, kad manęs niekas negali priversti pykti. Pyktis yra mano paties pasirinkimas - ar aš tame pasiliksiu, ar ieškosiu tolesnio gyvenimo?

Kaip pavyzdį psichologė minėjo konkrečią situaciją: Po skyrybų moteris pyksta ant vyro. Praeina dveji, treji metai, bet ji pyksta toliau. Paklausta, kodėl tai vyksta, moteris pripažįsta, kad tai jos pačios pasirinkimas: „Taip. Bet jei aš toliau gyvensiu, reikš, kad viskas yra gerai ir tada jam bus gerai“.

„Reiškia, kad tas moters pyktis susijęs ir su kerštu, kad buvęs vyras nesijaustų gerai, žinodamas, kad paliktai žmonai blogai“, - komentavo Individualiosios psichologijos instituto vadovė.

Vis dėlto, R. Bieliauskaitės įsitikinimu, pasirinkdama pykti moteris visų pirma nubaudžia save ir vaikus. Nes pyktis yra tai, su kuo tu turi dirbti. Jis turėtų transformuotis. Gal tu tuo žmogumi nebepasitikėsi, nemylėsi, bet gali kažkiek pakęsti, kalbėti apie bendrus vaikų reikalus.

„Žinoma, tai reikalauja pastangų ir pagalbos: psichologijos, psichoterapijos. Galbūt net religinės praktikos, tokios kaip katalikiška atleidimo liturgija, kur tu turi labai įsisąmoninti, kur tau skauda, kas tave užgavo, kas konkrečiai įskaudino ir ieškoti būdų atleisti – nei per greitai, nei pritemptai, tačiau judant atleidimo kryptimi, suprantant, kad norint gyvenimo sau tai - vienintelis būdas“, - sakė R.Bieliauskaitė.

Kiek trunka didysis skyrybų skausmas?

Atsakydama į Jolantos klausimą, per kiek laiko praeina didysis skyrybų skausmas, psichologė sakė, jog nėra tokio skaičiaus, įvairiais atvejais būna visaip.

„Yra skirtumas, ar su skyrybų trauma dirbama, ar stengiamasi ją įveikti – kaip mes, psichologai, sakome – perdirbti.

Perdirbta trauma gali tapti asmenybės augimo, raidos šaltiniu. Jeigu žmogus ieško savo, kito atsakomybių, kaip jis gali su tuo skausmu elgtis, dalijasi su kitais, išmoksta išbūti tame, mato kitus žmones, patiriančius panašias traumas. Tokiu būdu gyja“, - sakė DELFI pašnekovė.

Tačiau jeigu nueinama į skyrybų akligatvius, tai gali ir labai ilgai užsitęsti.

„Dveji, treji, ketveri metai prisikelti po skyrybų – normalus laikas. Tik tiek, kuo žmogus aktyvesnis, tuo vaisingiau gali įveikti netektį ir judėti toliau“, - sakė psichologė dr. R. Bieliauskaitė, kuri yra ir viena iš išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ steigėjų.