– Pirmiausia leiskite Jus pasveikinti tapus pirmuoju Lietuvos Seimo Laisvės premijos laureatu. Ką šis apdovanojimas Jums reiškia?
– Man šis apdovanojimas – didelė garbė. Mano ryšiai su Lietuva užsimezgė labai seniai, daug anksčiau, nei buvau areštuotas. Po arešto, kai už talkininkavimą platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir panašius dalykus man buvo kurpiama byla, KGB tikėjosi iš lietuvių gauti užtektinai parodymų prieš mane. Ir teismo metu laukta jūsiškių liudijimų, neva įrodančių mano kaltę. Tačiau visos mano persekiotojų viltys gėdingai žlugo, nes nė vienas jūsų tautietis prieš mane neliudijo. Nė vienas! Todėl ir manau, kad būti įvertintam tokios tautos man didelė garbė. O mano veikla buvo skirta ne vien Lietuvos laisvės siekiui, o visiems bendrų žmogiškųjų vertybių gynimui.
– Sakėte, Jūsų ryšiai su lietuviais užsimezgė labai seniai...
– Taip, mano vadovaujamoje laboratorijoje Maskvoje dirbo, ruošė disertacijas biologijos studentai iš Kauno. Per juos pradėjau bendrauti su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ sudarytojais ir platintojais – padėdavome „LKB kroniką išgabenti į Vakarus“. Svarbesnę informaciją taip pat skelbdavome ir Maskvoje leistoje „Dabarties įvykių kronikoje“. Lageriuose taip pat bendravau su lietuviais, su Petru Plumpa ir kitais.
– Tai – jau istorija... O kokie Jums buvo šie, tuoj pasibaigsiantys, metai?
– Šie metai buvo tikrai įsimintini. Manau, 2011–ieji liks svarbūs ir Rusijos, ir viso pasaulio istorijai. Metai buvo keisti – toks gėdos ir vilčių mišinys. Štai vakar žiūrėjau Rusijos televizijos laidą (pokalbio metu S. Kovaliovas viešėjo pas sūnų JAV – S.K. past.) ir jaučiausi lyg įpuolęs į srutų duobę. Nemažai Maskvos žurnalistų pastaruoju metu atsikratė seno įpročio vergauti valdžiai, tačiau ne visi. Yra ir tokių, kuriems atrodo normalu, kad mūsų suktas premjeras iš anksto pasiskyrė save prezidentu ir kad rinkimų komisija pasirengusi suskaičiuoti balsus taip, kaip to reikia Putinui. Man dėl to tiesiog gėda. Bet gėdą pajuto ir daugelis rusų, o tai jau teikia vilties. Anuomet mūsų disidentinės veiklos vienas svarbiausių motyvų taip pat buvo gėdos jausmas. Buvo gėda jaustis prievartautojų ir apgavikų valdžiai paklusnios tarybinės liaudies dalimi.
– Jūs esate sakęs, kad ir mūsų dienomis rusams vis dar būdinga galinga aistra gyventi kitų sąskaita. Sakykite, gal toks teiginys dabar jau paseno? Gal jau randasi kritinė pilietiškumo, nesavanaudiškos veiklos visų labui masė?
– Negalėčiau teigti, kad toks poslinkis visuotinis. Pilietinės visuomenės užuomazgos Rusijoje yra. O kita vertus, jokioje pasaulio šalyje jokia visuomenė nėra visiškai pilietiška. Iš tiesų negalime norėti, kad visi piliečiai aktyviai domėtųsi politika ir turėtų konkrečius politinius reikalavimus. Tai būtų nenormalu. Tačiau kartais visuomenė patenka į tokią padėtį, kai tylėti tampa gėdinga. Kai praėjusio amžiaus pabaigoje daug žmonių nusivylė nauja tvarka, nes daugelis jų lūkesčių buvo nepamatuoti, apatija apėmė plačiausius mūsų visuomenės sluoksnius ir tik labai nedaug kas nenuleido rankų. Bet po pastarųjų valdžios machinacijų rinkimuose vėl susidarė situacija, kai to nutylėti daug kam nebeišeina. Taip pat nebeįmanoma nepastebėti tų žmonių, kurie visada bandė kitiems sakyti, kad taip gyventi negalima.
– Kaip Jūs manote, kodėl dabartinė Kremliaus valdžia, matydama, kad daugybė žmonių pasijuto įžeisti tų rinkiminių machinacijų, toliau įžeidinėja savo piliečius? Ar tai reiškia, kad Kremlius nebesugeba adekvačiai vertinti padėties šalyje?
– Nesu linkęs tokios Kremliaus vadų laikysenos vadinti paprasta klaida. Manau, kad jie tiesiog nebemato kitokios išeities, kaip tik iki galo laikytis jiems įprastos politikos. O gal pasiseks viską sukontroliuoti?! Taip jie elgiasi suprasdami, kad neturi ką daugiau pasakyti žmonėms. Ir iš tiesų neturi, nes juos pačius valdo vien tik godulys. Pinigų ir valdžios. Aš jau seniai taip manau ir matau, kad būtent dabar apie tai reikia garsiai visiems sakyti, kad vienintelis teisingas krizės sprendimo būdas Rusijoje – pradėti apskritojo stalo diskusijas tarp valdžios ir opozicijos. Jeigu valdžia suprastų, kad tokios taikios diskusijos yra vienintelis būdas jai daugiau ar mažiau garbingai ir saugiai pasitraukti, o visuomenei – neįsitraukti į smurtą, tai būtų geriausias taikių permainų pamatas. Taikus susitarimas dėl naujų sąžiningų rinkimų. „Solidarumo“ laikų Lenkija čia – geras pavyzdys.
– Bet lenkų visuomenė turėjo ką pasodinti prie to apskritojo stalo. Prisiminkime Walęsą (Valensą), Michniką, Kolakovskį... O Rusijos politinio gyvenimo stebėtojai vieningai pabrėžia, jog opozicijos stovykloje pernelyg daug nesutarimų, kad artimiausiu metu galima būtų tikėtis vieningos pozicijos per dialogą su Kremliumi. Ar tie stebėtojai klysta?
– Asmenybių Rusijos opozicijoje tikrai netrūksta. Daug didesnė bėda – tie jūsų minėti vidiniai nesutarimai. Yra didelės ambicijos, pernelyg griežtas vieni kitų vertinimas, neretai net griežtesnis nei požiūris į dabartinę valdžią. Tuo tarpu pagrindinis opozicijos uždavinys – aiškiai suformuluoti tikslą atkurti demokratiją Rusijoje ir to tikslo vieningai siekti – vis lieka iki galo tinkamai neįsisąmonintas. Dėl to ir pačioje opozicijoje, ir apskritai visuomenėje iki šiol vyravo bejėgiškumo ką nors pakeisti nuotaikos.
– ...ir iki šiol nėra aiškios opozicijos programos. Turiu galvoje veiksmų programą, o ne šūkius.
– Ne visai taip. Iš tiesų opozicija siūlo tam tikrą paketą visiškai konkrečių veiksmų. Deja, jie labiau susiję su ekonomikos pertvarka, o aš manau, kad dabar labiausiai reikia politinių reikalavimų valdžiai. Reikia siekti sąžiningų rinkimų, nepriklausomo teismo ir laisvos žiniasklaidos. Be šitų svarbiausių dalykų neįmanoma nei ekonomikos pertvarka, nei normalus piliečių gyvenimas apskritai. Ir nauji visuomenės lyderiai rasis, jei tie trys pagrindiniai uždaviniai bus įvykdyti.
– Rusijoje bene vienintelė Kremliaus nekontroliuojama žiniasklaidos priemonė – internetas. Ir iš tiesų tame informacijos lauke jau dabar pastebimi nauji ryškūs lyderiai. Pavyzdžiui, Aleksejus Navalnas.
– Aš jo nepažįstu. Tačiau esu girdėjęs, kad jo pažiūros gana nacionalistinės. Tai man kelia nerimą. Tuo labiau kad ir mūsų valdžia pro pirštus žiūri į šovinizmo apraiškas. O ypač dar ir dėl to man neramu, kad dabartinėje Rusijoje randa terpę net ir fašizmas.
– Fašizmas Rusijoje atrodo kaip niūrus paradoksas, nes būtent šis judėjimas ilgai čia buvo laikomas didžiausiu priešu.
– Nereikia savęs apgaudinėti. Nors tarybinė armija žūtbūtinai kovojo su fašizmu, bet ir jos pačios metodai dažnai buvo panašūs į fašistinius. Prisiminkime mūsų rekrūtuotų kolchoznikų siautėjimą Rytprūsiuose. Gal jie buvo primityvūs keršto vedami žmonės, bet nepamirškime, kad aukščiausioji karinė vadovybė su Stalinu priekyje mūsiškius plėšikus ir prievartautojus visokeriopai palaikė.
– Tai gal galima sakyti, kad dabartinės fašizmo apraiškos Rusijoje iš tiesų yra tarsi ankstesnės smurtu ir žmonių niekinimu grįstos valstybės metastazės?
– Sutinku, galima taip sakyti. Galima sakyti, kad fašistuojantys jaunikliai – tai „selekcininko“ Stalino lageriuose išaugintos tarybinės liaudies tiesioginiai palikuonys. Nieko kita ir negalima buvo tikėtis, kai ištisos kartos mokykloje buvo auklėjamos pagal Pavliko Morozovo pavyzdį.
– Tačiau juk negalime manyti, kad tiesos, teisingumo jausmas Rusijos visuomenėje visiškai sunyko?
– Ne, žinoma, ne. Prisiminkime Sausio 13–osios įvykius Vilniuje. Juk kitą dieną Maskvoje į gatves palaikyti lietuvių išėjo iki pusės milijono mūsiškių. Nors dabar tas teisingumo jausmas mūsų visuomenėje labai sudarkytas nuolatinio valdžios melo, tačiau jis išliko tautos gelmėse. Putinas peržengė ribą, rusai – tikrai ne.
– Bet jis jau paskyrė save prezidentu ir, atrodo, ir Jūs sutinkate, juo ir bus nuo ateinančių metų kovo.
– Taip ir bus, jei tarptautinė bendruomenė ir toliau nuolaidžiaus Kremliui. O, deja, nuolaidžiaus. Ypač kad miršta tokie moraliniai autoritetai kaip Vaclavas Havelas. Be tokių žmonių principinga Vakarų laikysena vis sunkiau įsivaizduojama.
– Jūs paminėjote puikų 1991–ųjų solidarumo pavyzdį. Ar galima teigti, kad gerokai senesnių laikų šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!” nėra praradęs savo reikšmės ir dabar?
– Be jokios abejonės, jis nėra praradęs nė kiek savo reikšmės. Ir jis svarbus ne tik mums, rusams, bet ir jums, lietuviams, ir visiems doriems žmonėms. Todėl artėjančių švenčių proga jūsų savaitraščio skaitytojams, visiems jūsiškiams aš ir noriu palinkėti niekada nepamiršti, kad nei asmens, nei tautos laisvė neįmanoma, jei šalia yra nelaisvų.