Besiklausant čia pasakojamų istorijų tenka pripažinti, kad skurdas – apgaulingas reiškinys. Vakar tu svajojai, kūrei planus ir buvai įsitikinęs, kad skurde gyvena tik girtuokliai ir tinginiai, o šiandien jau suki galvą, kaip išsaugoti stogą virš galvos ir išmaitinti savo vaikus.

Liko be vyro, be darbo ir be pinigų

Dažnai kartą per savaitę čia užsukanti Sniežana jau 8 metus viena augina keturis vaikus. Vyriausia dukra – septintokė, jauniausieji – dar pradinukai. Jos vyras mirė. Kol moteris turėjo darbą, ji nesiskundė. Tačiau prasidėjus krizei dėl etatų mažinimo ji buvo atleista. Moteris kurį laiką gavo bedarbio pašalpą, bet kai ji nepriėmė Darbo biržos pasiūlyto darbo, kuris buvo visiškai kitame miesto gale ir netinkamomis darbo valandomis, pusei metų ji prarado pašalpą. Vėl kreiptis į Darbo biržą ji galės tik kovo mėnesį. Anksčiau 1400 litų gavusi moteris dabar turi pragyventi iš 700 litų.

„Gyvename 12 kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje su bendra virtuve ir dušais. Už jį jau esu įsiskolinusi per tūkstantį litų, todėl negaunu jokių kompensacijų iš valstybės. Sumokėti skolos nėra jokių galimybių. Visa laimė, kad turiu galimybę normaliai aprengti vaikus, kad jie neišsiskirtų. Taip pat labai didelė pagalba – Europos Sąjungos labdara kruopomis. Kai kurie nepatenkinti tomis kruopomis, bet aš labai džiaugiuosi – mano vaikai neišrankūs“, - pasakojo pašnekovė.

Moteris pasistengė, kad jos vaikai turėtų mobilius telefonus, tačiau kompiuterio nupirkti jau neįstengia. „Prašėme, kad kas nors padovanotų, bet stacionarus kompiuteris per didelis mūsų kambariukui, o nešiojamo niekas nedovanoja. Nupirkčiau ir už simbolinę kainą, jei pasitaikytų“, - tikino pašnekovė.

Žiema šeimai, kaip ir visiems Lietuvos žmonėms, – sunkiausias metas. Vasarą moteris su vaikais renka uogas, grybus, o pardavusi už šiuos pinigus gali juos suruošti į mokyklą. Vaikai mielai padeda mamai, o už parduotas miško gėrybes gauna dalį užmokesčio – skanėstams ar bilietui į kiną.

„Vargstame, bet ką padaryti. Jei Dievas davė vaikų, reikia juos užauginti. Apsiperku dažniausiai turguje. Parduotuvėje man kainos per didelės – nebent pieno produktai įperkami. Pagrindinis mūsų maistas – bulvės, morkos, kruopos. Per dieną stengiuosi maistui daugiau 10-15 litų neišleisti. Taip ir gyvename – vieną dieną blogiau valgome, kitą dieną – geriau. Kad visai nieko nebūtų – nebūna. Yra gerų kaimynų, kurie padeda, kas bulvių, kas burokų iš kaimo parveža, mama uogienės atsiunčia. Kartą per mėnesį gauname lauknešėlį iš vienuolių. Kartu su jomis pasimeldžiame, skaitome bibliją, pagiedame. Vaikai lanko Visų šventųjų parapijos dienos centrą. Ten jie prižiūrimi labai gerų pedagogų, pamaitinami, buvo ir „Vichy“ parke, ir į teatrus nuvedami. Praėjusią vasarą vyresnioji sesuo su jais dvi savaites buvo stovykloje prie jūros“, - pasakojo Sniežana.

Moteris prisipažino, kad jos vaikai nors ir nesiskundžia, apie geresnį gyvenimą svajoja. „Vyresnioji sako, kad užaugusi susiras gerą vyrą, kuris turės didelį namą ir džipą, o tuomet man padės. Ak, tie vaikai... Ji labai skuba pradėti dirbti. Mato, kad man sunku, todėl nori prisidėti. Jau šią vasarą prašė, kad leisčiau jai dalinti skrajutes, bet pasakiau bent jau 16-kos palaukti. Kas gi ją dabar priimtų. Aš norėčiau, kad vaikai baigtų mokslus ir įgytų gerą profesiją. Vyriausioji iš tiesų labai gerai mokosi, visi ją giria. Duok Dieve, kad viskas jai pasisektų. Tačiau Lietuvoje ji nelabai nori pasilikti, svajoja apie užsienį, nes girdi kalbas, kaip gerai ten žmonės uždirba“, - atviravo pašnekovė.

Jaunai šeimai maistui lieka vos 300 litų

Kita „Caritas“ centro lankytoja turi darbą, tačiau uždirba tik minimalų atlyginimą. Už jį tenka susimokėti komunalinius mokesčius ir išlaikyti 15-metę dukrą. „Šį mėnesį už butą atidaviau 600 litų. Kiek lieka pinigų, tiek ir išleidžiame maistui. Neduok Dieve, kuri nors susirgsime ir reikės pirkti vaistų. Kompensacija iš valstybės man nepriklauso, kadangi gaunu nepilnus 200 litų iš Alimentų fondo, nes vyras pats alimentus moka labai retai“, - guodėsi moteris.

Gerokai jaunesnė Olga pirmą kartą čia apsilankė dar būdama nėščia, kai likusi viena, apie „Caritas“ teikiamą pagalbą sužinojo iš draugės. Šiandien jos sūnui – devyni mėnesiai.

„Pati tikrai neįstengčiau vaikui nupirkti drabužėlių – jie labai brangūs. Prieš gimdymą nedirbau, todėl gaunu tik 97 Lt ir 350 Lt socialinę pašalpą. Dar padeda močiutė – antraip tikrai neišgyvenčiau. Gerai, kad nereikia nuomotis būsto, gyvenu tėvų name – dalinamės jį su brolio šeima. Moku tik už elektrą ir perku malkų kūrenimui. Yra, kaip yra. Belieka tikėti, kad viskas, ką Dievas duoda, yra tik į gera. Kai būna liūdna, vaikas pralinksmina. Jis nusišypso ir vėl viskas gerai. Žinoma, daug ko reikia atsisakyti. Parduotuvėje renkuosi tik tai, kas pigiausia. Kai atsibosta tas pats maistas, bandau eksperimentuoti. Juk iš tų pačių bulvių ar faršo galima labai daug skirtingų patiekalų padaryti“, - pasakojo moteris.

O štai vaikelio besilaukianti Justina čia atėjo pirmą kartą. Dar visai neseniai ji jautėsi pilnaverčiu, pinigų nestokojančiu žmogumi – grįžusi iš užsienio parsivežė 15 tūkst. litų, už kuriuos suremontavo savo vieno kambario butą.

„11 mėnesių dirbau žuvų fabrike Škotijoje. Buvo sunku, bet sunkiausia buvo psichologiškai, nes jaučiausi toli nuo šeimos. Iš pradžių gyvenome su drauge, bet kai likau viena, neištvėriau. Grįžusi neradau darbo, būsimasis vyras taip pat prarado darbą. Dabar abu esame užsiregistravę Darbo biržoje, iš kurios per abu gauname 700 litų. Vien 400 litų tenka sumokėti už komunalines paslaugas, todėl, kad ir kaip pačiai būtų nemalonu, tenka priimti tėvų pagalbą, kurie labai nori mums padėti. Jei nebūtų tėvų, nežinau, kaip išgyventume. Tikimės, kad iki vaiko gimimo bent jau vyras susiras darbą, tačiau manęs nėščios juk niekas nenori. Pirmus tris mėnesius dar nesakiau apie savo nėštumą, bet dabar nebenuslėpsi“, - pasakojo pašnekovė.

Kasdien gerų žmonių labdara pasinaudoja apie 100 žmonių

Tarnybos socialinė darbuotoja Snieguolė Rudzinskienė pasakojo, kad kasdien šiame centre apsilanko apie 100 žmonių. Čia jie gali rasti ne tik drabužių, bet ir patalynės, indų ir kitų buičiai būtinų daiktų. Visa tai atneša tie, kuriems šių daiktų nebereikia. Tai užtrunka vos akimirką – darbuotojos rūbus išrūšiuoja pačios. Kai kurie žmonės pasiūlo netgi nereikalingų baldų. Be to, iš prekybos centro kartą per savaitę atkeliauja produktai su besibaigiančiu galiojimo terminu.

Įrodymų, ar žmogui tikrai reikia pagalbos neprašoma – pasitikima gera žmonių valia. Dokumentų reikalaujama tik dėl ES pagalbos maistu. Anot pašnekovės, kai kurie skundžia, kad žmonės prisidėję rūbų neša juos į turgų parduoti. „Bet jeigu jie parduoda ir perka už gautus pinigus maistą, o ne alkoholį, gal nėra taip blogai. Ribojame tik vyriškus rūbus – jų mums labai trūksta, todėl visada prašome jais pasidalinti, jei tik žmonės turi“, - svarstė „Caritas“ socialinės tarnybos atstovė.

Pasak jos, pirmą kartą atėję žmonės gėdijasi, pasirodo nuleidę galvas ir nedrąsiai klausia, ar gali čia lankytis, todėl visi darbuotojai labai stengiasi jiems parodyti, kad gėdytis nėra ko. Jiems tenka matyti įvairiausių sluoksnių žmonių – tiek turinčių priklausomybę nuo alkoholio, tiek inteligentų – buvusių kultūrininkų, rašytojų. Tačiau bene didžiausia grupė – darbą praradę žmonės. Taip pat labai skaudūs atvejai, kai po gaisro žmonės lieka taip, kaip stovi. Jiems reikia surinkti viską nuo nulio. Ateina ir močiučių, kurios ieško drabužių anūkams, nes jų mamos arba išvykusios, arba dėl priklausomybės nesirūpina jais. Taigi čia koncentruojasi visos mūsų visuomenės problemos.

„Neseniai pas mus pradėjo vaikščioti jauna moteris, besilaukianti penkto vaikelio. Jai 23 metai. Jos vyras tai dirba, tai nedirba, tačiau ji visada maišus su rūbais tempia viena. Kai paklausiau, kodėl gi vyras jai nepadeda, ši atsakė, kad jis guli, televizorių žiūri. Jai tikrai būtų labai sunku be mūsų. Būna, skambina ryte ir prašo pagalbos: jų namų ateis patikrinti vaikų teisių apsaugos specialistas, todėl jai reikia naujų drabužėlių vaikams, apklotų. Ji gyvena netoliese, tad atlekia pasiimti. Ši moteris tikrai labai stengiasi dėl vaikų, negeria, tačiau taikstosi su savo vyru. Dauguma moterų, kurios pas mus ateina, yra arba vienišos, arba jų vyrai nesugeba išlaikyti šeimos“, - svarstė S. Rudzinskienė.