Skandalas dėl spintos
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams teko jiems neįprasta byla. Per miestą gruodžio pabaigoje trejų durų spintą atstūmęs iki Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) ir ją nudažęs LGBT vėliavos spalvomis Saulius Leonavičius kreipėsi į policiją dėl šio baldo sugadinimo.
Trumpai palikęs savo spalvingąją spintą, menininkas grįžęs ją rado kaip toje pasakoje iš princesės virtusią pelene – nuplautais dažais.
Seną spintą, nudažytą vaivorykštės spalvomis, performanso kūrėjas įvertino maždaug 10 tūkst. eurų.
Policija kol kas įtariamųjų neturi. Pareigūnai laukia meteorologų išvadų, mat spėjama, kad spintą galėjo nuplauti ir tądien pliaupęs lietus.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Odeta Jukniūtė teigė, kad vyksta tyrimas dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo.
Menas ir atsakomybė
Performanso, skambiai pavadinto „Stasys 2“, peripetijas narplioja ne tik pareigūnai, bet ir meno pasaulio atstovai.
S. Leonavičiaus meninė provokacija sukėlė diskusijas ne vien lygių galimybių tema.
Diskutuojama, ar policija galėjo pradėti tyrimą, jei performanso tikslas – provokuoti visuomenę, o ne kurti meno kūrinį.
Žinoma performansų kūrėja panevėžietė menininkė Monika Dirsytė teigia, kad iš esmės bet kuri meninė akcija dabar yra vadinama performansu.
Performanso menas, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, pasak kūrėjos, orientuotas į esamo gyvenamojo laiko ir jį lydinčių egzistencinių situacijų apmąstymą, mėginant išryškinti galimas, nors galbūt ne visada pastebimas, šių situacijų regėjimo perspektyvas.
„Kitaip sakant, menas – taip pat ir performansas – savo esme visada yra ieškantis. Vadinamąsias menines akcijas dažniausiai renkasi tie, kurie nori išsakyti tam tikrą a priori turimą idėją. Ieškojimo čia kur kas mažiau – ne klausimas, o atsakymas yra esmė. Bet kuriuo atveju – tiek atliekamo performanso, tiek daromos meninės akcijos – yra būtina meninė atsakomybė“, – kalbėjo M. Dirsytė.
Būtent meninės atsakomybės ji teigia ir pasigedusi S. Leonavičiaus performanse.
Performansas, pasak M. Dirsytės, turi turėti kelis sluoksnius, gylį ir aiškią žinutę. Lietuvoje yra puikių to pavyzdžių – prieš porą metų vienas iš tvenkinių šalia Rusijos ambasados Vilniuje buvo nudažytas raudona spalva, o jame buvo galima išvysti plaukiančią Rūtą Meilutytę.
„Tai buvo jaudinantis, gilus, kviečiantis žmones susimąstyti performansas, jo žinutė labai aiški. Performanso menas turi jaudinti, žadinti, bet ne pigiai provokuoti. O tai („Stasys 2“ – aut. past.) buvo pigi provokacija. Suprantu, kad LGBT – labai jautri tema. Aš pati turiu daug draugų iš šios bendruomenės, palaikau juos, bet nesuprantu pigaus noro šokiruoti. Ta tema galima kalbėti protingai ir intelektualiai. Tokia tema gimęs performansas turėtų ne kiršinti žmones, o kviesti gilesnei diskusijai“, – mintimis dalijosi M. Dirsytė.
Šlovės akimirka
Anot Dailės akademijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojos M. Dirsytės, pigus noras šokiruoti ar provokuoti kyla ne iš meno idėjos, bet iš žmogiško netobulumo – noro būti bet kokia kaina pamatytam ir išgirstam.
Pasak M. Dirsytės, menininkas už savo darbą gali prašyti kiek tik nori, ir tokių atvejų meno pasaulyje yra ne vienas, bet tada nereikia stebėtis, kad karalius nuogas.
„Kai kada po meno kaukėmis slepiama politinė ar kultūrinė kova. Tačiau pagrindinės katarsio – arba apsivalymo – idėjos čia nebelieka. Lieka tik dar daugiau triukšmo, pykčio ir nesantaikos. Negaliu vertinti visų teisinių aplinkybių, tai ne mano kompetencija. Tiesiog kaip menininkė pasakysiu: esu darius daug įvairių performansų ir per juos patyrusi pačių įvairiausių – ne visada vien tik malonių ar džiaugsmingų – situacijų. Bet tokia yra tikro performanso lemtis – ne vaidinti, o atverti autentišką būtį. Ji kai kada gali nepatikti, bet į teisėsaugą dėl to nesikreipčiau“, – kalbėjo M. Dirsytė.
Kavinėje pasibaisėjo
Su dukrele pietavusi panevėžietė nusistebėjo, kad plakate, kurį galėjo matyti ir vaikai, buvo vaizduojami lytiniai organai. Būtent tai ir sukėlė nemažos dalies kavinės lankytojų pyktį, o vienas iš jų plakatą tiesiog nuplėšė.
„Žmonės ramiai gėrė kavą, kai pats menininkas pradėjo provokaciją. Visa tai man buvo panašu į cirką, rusų propagandos darbo metodus. Čia net ne temos, kurią jis kėlė, klausimas. Aš pati esu už tai, kad turime kalbėti apie lygias teises, bet nepalaikau tokios pigios provokacijos ir šlykštaus elgesio“, – teigė menininkė.
Nevengė provokacijos
Pats S. Leonavičius nė neslepia, kad jo siekis ir buvo provokuoti panevėžiečius.
„Tai nebuvo pakabinimas paveikslo, į kurį niekas nekreipia dėmesio. Mano kaip menininko siekis – sužadinti diskusijas, nuomones, neneigiu, kad visame tame nėra provokacijos. Tačiau, mano supratimu ir vertinimu, spintos nuplovimas buvo neapykantos nusikaltimas, nes nukreiptas prieš seksualinę mažumą, naikinant LGBTQ+ žmones reprezentuojančią simboliką. Bet kuri vėliava yra tapatybės simbolis ir bet kurios vėliavos sunaikinimas yra ataka prieš konkrečią tapatybę, šiuo atveju – LGBTQ+ bendruomenę“, – savo pareiškimą policijai aiškina S. Leonavičius.
Jis teigia pareigūnams nurodęs, kad dėl nuplautos spintos patyrė beveik 10 tūkst. eurų nuostolį.
„Žinoma, kainą dar reikėtų derinti, tai preliminarus skaičius“, – kalbėjo dviprasmiškai vertinamo performanso kūrėjas.
Kaltas gali būti ir lietus
Pasak S. Leonavičiaus, dabar jau policija turėtų atsakyti, ar nuplauti spintą yra nusikaltimas, ar ne. Jo teigimu, jei spintos nuplovimą kai kas nori traktuoti kaip performanso tęsinį, tą padariusieji savo veiksmus privalėjo derinti su juo.
„Būtų susisiekę, kad, va, tu provokuoji, bet mes irgi norėtume pateikti komentarą, tada būtų kitaip. Bet kai tas daroma slapta, sugadinant mano kūrinį, visai kas kita. Tokio kontrperformanso autoriai turėtų prisiminti atsakomybę, patys tai įvardinti. Slapta padarytas turto sunaikinimas be atsakomybės prisiėmimo, mano manymu, artimesnis kriminalui nei kritikai, komentarui, todėl jį tirti ir pavesta policijai“, – kalbėjo S. Leonavičius.
Jis stebisi, kad ikiteisminis tyrimas nuo gruodžio nepasistūmėjo.
S. Leonavičiaus nuomone, mieste gausu vaizdo kamerų, turėjusių užfiksuoti jo spintą plovusius jaunuolius.
Jis pasakoja tą vakarą spalvotą spintą trumpai palikęs, kol atsivarys automobilį, o grįžęs rado besibūriuojančią žmonių grupelę, o jo spintą – nebe spalvotą, o baltą.
Performanso kūrėjas aiškina supratęs, kad pačiam gali būti nesaugu, todėl išsivežti SEMC prieigose paliktos spintos sugrįžo tik ryte.
„Tą dieną šiek tiek lijo, bet tikrai ne taip stipriai, kad lietus būtų nuplovęs dažus. Turėjo būti tropinė liūtis, kad spinta liktų baltutėlė. Panašu, kad arba labai daug vandens pylė, arba išsijuosę trynė, nes dažai jau buvo pradėję džiūti. Pats mačiau grupelę žmonių, tad bus juokinga, jeigu pasirodys, kad kaltininkas lietus“, – sakė S. Leonavičius.
Pašiūruoti šepečiu teko ir jam pačiam. Išsivežus spintą, ant šaligatvio plytelių liko nemaža dėmė nuo jos nubėgusių baltų dažų. Savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius nurodė menininkui išvalyti tokio meno liekanas.
