Šeima augina neįgalią, prie patalo prikaustytą dukrą ir tikisi, kad mūsų mieste atsiras žmonės, galintys išnuomoti jiems tinkamą būstą.
Ana Sinča pasakojo, kad jų šeima Ukrainoje gyveno Zaporižios apskrityje. Nuo jų kaimo iki šiandien rusų užimtos Zaporižios atominės elektrinės – vos 60 kilometrų. Šiandien stebėdama įvykius gimtinėje moteris mato – viskas ten susprogdinta, suniokota. Tiesa, kaimynai sako, kad jų namas tebestovi, tik be visų langų.
Evakuacijos planą atmetę ir karo niokojamoje gimtinėje pasilikę artimieji pasakoja šiurpius išgyvenimus. Sako su viltimi laukiantys ukrainiečių armijos išvadavimo.
Nors supranta, kad likti savo namuose buvo neįmanoma, Ana šiandien nežino, ar iš naujo galėtų priimti, regis, beprotišką sprendimą – su visišką negalią turinčia paaugle dukra ir dar dviem mažyliais ryžtis palikti namus ir leistis į pavojingą kelionę.
Ana pasakojo, kad jos vyriausiajai dukrai Dianai nustatytas cerebrinis paralyžius. Trylikametė prikaustyta prie patalo, savarankiškai negali net pasėdėti. Kai jai buvo 9 mėnesiai medikai galutinai patvirtino skaudžią diagnozę ir patikino, kad nieko tikėtis neverta – vaikas nekalbės, nebendraus ir niekada nevaikščios. Mergaitė taip pat serga epilepsija, jai reikia nuolatinės priežiūros, daugybės vaistų, specialaus maisto.
Neįgalų vaiką slaugiusi jauna moteris tik po penkerių metų ryžosi dar kartą tapti mama. Susilaukė dviejų sveikų vaikučių. Dabar dukrai Natalijai – 8-eri, sūnui Jegorui – 4-eri. Ukmergėje Natalija mokosi Užupio pagrindinėje mokykloje, o sūnus lanko vaikų darželį.
Du mėnesius – namo rūsyje
Kai rusai užpuolė Ukrainą ir Zaporižios srityje prasidėjo karo veiksmai, Ana ir Igoris kurį laiką buvo likę savo namuose. Šeima ūkiškai gyveno kaime, privačiame name, tad atrodė, kad maisto nepristigs, kažkaip ištvers. „Kai prasidėjo sprogimai, apšaudymai, du mėnesius gyvenome namo rūsyje, kur laikom bulves ir daržoves. Kai nuo skeveldrų pradėjo dužti langų stiklai, kambaryje griūdavau ant žemės apglėbusi vaikus. Tada skubiai persikėlėme į rūsį. Iš pradžių ten net elektros nebuvo – tamsu, drėgna. Kelias naktis nakvojom su drabužiais“, – skaudžius išgyvenimus prisimena moteris.
Suaugusiam sveikam žmogui tokia patirtis būtų nežmoniška, tačiau šiai šeimai našta teko dar sunkesnė – į rūsį teko kraustytis su dviem mažyliais ir neįgalia dukra. „Buvo labai baisu“, – žodžius sunkiai renka Ana.
Apsigyvenus rūsyje, prisimena, iš karto visi susirgo – tikriausiai ir nuo drėgmės, ir nuo streso. Į viršų pakildavo tik apsiprausti ar ką reikia pasiimti. Po to – vėl skubiai į rūsį. Viršuje griaudėjo sprogimai – būti ten buvo labai baisu.
Nutarė bėgti
Apšaudymams nesiliaujant, išvargusi šeima galiausiai priėmė sunkų sprendimą – palikti namus. Praėjo nemažai laiko, kol surado, kas juos išveš iš okupuotos teritorijos. „Kai kroviau daiktus, prisimenu, paimu vieną daiktą – padedu atgal, paimu kitą – padedu. Sunku apsispręsti, kas būtiniausia. Vien neįgalios dukros daugybė daiktų – specialus maistas, sauskelnės, buteliukai“, – ašarų nesulaiko moteris.
Kaip didžiausią siaubą ji prisimena išvažiuojančios besitraukiančių gyventojų automobilių kolonos apšaudymą. Apšaudytai kolonai kelis kartus teko apsisukti ir grįžti, paskui vėl bandyti prasiveržti.
„Liepiau vaikams prisispausti prie sėdynių ir užsimerkti“, – siaubą prisimena Ana.
Kai šeimą vežęs mikroautobusas galiausiai pasiekė rusų kareivių postą, nežinojo, ko tikėtis – gal visus išvarys ir sušaudys, girdėjo, kad taip ne kartą buvę. Dar ir šiandien tai – pats baisiausias moters sapnas iš visų nuolat kankinančių košmarų.
Laimei, likimas šeimos pasigailėjo ir ji sėkmingai pasiekė saugų rajoną – saviškius.
Tada vėl kilo dvejonės dėl to, ką toliau daryti – ar likti savo šalyje, ar vykti į užsienį, o jei į kitą šalį – kurią.
Dar kiek laiko praėjo, kol Anos šeimai pavyko gauti užsienio pasus. Vyrams iš šalies nebuvo leidžiama išvykti. Anos sutuoktinis buvo išleistas kaip daugiavaikės šeimos tėvas.
Ieško tinkamesnio būsto
Ana pasakojo, kad vyro giminaičiai tada jau buvo apsistoję Lietuvoje, Ukmergėje. Taip šeima atsidūrė mūsų mieste.
Iš pradžių čia gavo laikiną prieglobstį daugiabučio namo trečiame aukšte. Bet su neįgaliu vaiku ten likti buvo sudėtinga, tad vėliau mūsų rajono savivaldybė šeimai parūpino būstą buvusiuose vaikų globos namuose. Iš pradžių atrodė – idealus variantas. Tačiau ten už sienos – apleista buvusi mokykla, po kurią bastosi kas tik nori, tad šeima nuolat girdi, kaip kažkas trankosi, šaukia, daužo į sieną. Vieną rytą rado jų sieną apmėtytą kiaušiniais...
Streso išvargintiems žmonėms toks gyvenimas – labai sudėtingas. Jau seniai jie ieško išsinuomoti dviejų kambarių butą žemutiniame aukšte arba dalį namo. Bet mato, kad mūsų mieste tai labai sudėtinga. „Išgirdę, jog būsto ieško ukrainiečiai su trimis vaikais ir dar yra neįgalus vaikas, iš karto uždaro duris“, – pasakojo Ana.
Moteris yra dėkinga visiems, kurie jai padeda ieškoti būsto – dukros pedagogams, savivaldybės darbuotojams. Tačiau kol kas paieškos – be rezultatų.
Stebėdama dabartinę situaciją Ukrainoje, Ana supranta, kad į namus grįžti greitu laiku tikrai nepavyks.
Nežino, kuriam laikui teks likti Lietuvoje, tačiau norėtų kurtis stabiliau – turėti savus namus, už kurių nuomą turi galimybę susimokėti.
Sako, kad jai labai sunku priimti paramą. Pavyzdžiui, nemokama kelionė viešuoju transportu – karo pabėgėliai iš Ukrainos naudojasi šia paslauga, bet, anot Anos, ji dėl to visada pasijaučia prastai.
Dirba gamykloje
Per metus šeima jau apsiprato Ukmergėje. Inžinieriaus išsilavinimą turintis, savo šalyje tokias pareigas ėjęs pašnekovės sutuoktinis šiuo metu dirba vienoje mūsų miesto gamykloje. Žinoma, ne inžinieriumi, nes tam reikėtų mokėti lietuvių kalbą.
„Aš slaugau mergaitę ir dirbti negaliu“, – sako Ana. Ji norėtų mokytis lietuvių kalbos kursuose, bet dar negali – neturi kam palikti dukros Dianos. „Be to, po visų tų įvykių galvoje kažkokia košė, nežinau, ar sugebėsiu“, – pasakojo moteris.
Namuose šeima kalba tik ukrainietiškai. Lietuvoje, kad būtų suprasti, su aplinkiniais bendrauja rusų kalba, tačiau sako, kad vaikai daug žodžių painioja su ukrainietiškais.
Prašo laikyti tvirtai
Ana sako, kad tokiam sunkiam ligoniui, kaip jos dukra, kardinaliai pakeitus gyvenamąją vietą atsirado su slauga ir gydymu susijusių problemų.
Pavyzdžiui, vaistai, prie kurių mergaitė buvo pripratusi. Kad patirtų kuo mažiau diskomforto, kai kuriuos medikamentus perka ir parsisiunčia iš savo šalies.
Pasak Anos, mažesnieji jų vaikai per metus kiek atsigavo nuo streso, tačiau ir dabar, praėjus metams, sūnus Jegoras, einant gatve, dažnai labai smarkiai įsikimba į ranką ir prašo jį tvirtai tvirtai laikyti.
Iš pradžių berniukas labai bijojo lėktuvų. Ir dabar dar dreba nuo šventinių fejerverkų... Jaunesnioji dukra Natalija taip pat dar vis patiria emocinių problemų.
Tuo metu, kai teko bendrauti su Ana, jos vyras su neįgalia dukra buvo išvykę į Utenos ligoninės reabilitacijos skyrių.
„Dabar gal nesiryžčiau bėgti, o tada buvo kažkokia agonija – bėgimas nuo mirties“, – sako nelengvą pabėgėlių dalią išgyvenanti moteris.
Tikina, kad prasidėjus apšaudymams labai paaštrėjo klausa – reaguoja į kiekvieną garsą. Gal todėl ir dabartinis būstas kelia tokius baisius prisiminimus.
Ar klausinėja namiškių apie paliktus savo namus?
Ana graudinasi, kalbėdama apie gyvenimą iki karo. Tačiau raminasi, kad kol kas namai tebestovi. Paliko juos smėlio maišais apstatytais langais. Tokie tebestovi.
„Kaimas mūsų nedidelis, dauguma šeimų liko – neturėjo galimybių trauktis“, – pasakojo moteris.
Ne per toliausiai vis dar okupuotame krašte liko poros tėvai, Anos brolis. Visi pasakoja patiriantys baisumus ir su viltimi laukiantys išvadavimo.
