Airošių šeima su dviem mažamečiais vaikais gyveno prie Jono kalnelio, Pakalnės g. 8B. Giedrą 1957–ųjų gruodžio 1-osios rytą šešiametis Aleksiukas prašėsi į lauką, bet mama nenorėjo išleisti. Į svečius iš kaimo atvažiavusi mamos sesuo nusistebėjo, kodėl vaiko mama neleidžia, lyg neturėtų kuo aprengti. Mama apvilko kailinukus ir išleido.
Vidai, Aleksiuko sesei, tuo metu buvo ketveri. „Kaip šiandien prisimenu. Mama skuta bulves, per duris įeina kaimynas ir sako: tavo Aleksiukas nuskendo“, – pasakoja p. V. Airošiūtė-Silkauskienė.
Du šešiamečiai užlipę ant Dangės pagaliais daužė ledą ir įsmuko į atsivėrusį plyšį. Kailinukai dar plūduriavo, bet išgelbėti vaiko nebepavyko.
Aleksiuką pašarvojo namuose, mažajame kambariuke, kur apsistodavo svečiai. Brolis guli, o sesutė saldainį jam duoda, nesupranta, kodėl jis neima. Aleksiuką palaidojo miesto kapinėse, arčiau rusų cerkvės. Ant kapo uždėjo cementinį bortelį, paminklo iš vargo taip ir nepastatė.
Kapų puošyba
Šeima į kapines eidavo lapkričio 1 dieną. Tėvelis parbėgdavo iš darbo celiuliozės fabrike ir vienas lėkdavo į kapus. Iš baltauogės meškytės uogų ant kapo sudėliodavo kryželį ir tomis pačiomis uogomis papuošdavo kapo kontūrą. Tuomet pareidavo namo ir, jau sutemus, drauge su visa šeima lankydavo kapus. Aleksas labai mylėjo vaikus, jie prie jo lipte lipdavo. Kaip turėjo būti sunku tėčiui laidoti savo šešiametį sūnų.
Paklausta apie kapų puošybą, Vida prisiminė, kad kai šeima dar gyveno Pakalnės gatvėje, iki 1959 m., mama gamindavo gėles iš spalvoto tampomo popieriaus. Prisukdavo rožių, kalijų, gvazdikų, kardelių ir tuos žiedus pamerkdavo į vašką, kad laikytųsi forma. Ypač daug gėlių gamino lapkričio 1-ajai, – nešdavo parduoti į turgų, net vežė į Latviją.
Neperlaidojo
Kai kapines naikino, Airošiai nenorėjo judinti sūnaus kapo, o be to, naujosios Joniškės kapinės, kuriose buvo perlaidojami mirusieji, turėjo nepatogumų, – karstą dažnai tekdavo leisti į vandenį, mat kapinės arti Dangės, gruntiniai vandenys aukštai, o tas žmonėms nepatiko.
Pociai Trušeliuose
Po karo Vidos Silkauskienės seneliai Petronėlė ir Stanislovas Pociai iš Kalnalio kaimo Žemaitijoje atvažiavo gyventi į Trušelius prie Klaipėdos. Petronėlė ir Stanislovas turėjo dvylika vaikų, išgyveno aštuoni – septynios dukros ir sūnus. Vidos mama Petronėlė buvo vyriausia šeimoje.
Vidos atmintyje senelių namas Trušeliuose išlikęs skendintis tamsoje. Viename trobos gale vieni kaimynai, kitame – kiti. Tai buvusi vietinių, kaip žemaičiai juos vadino – būrų, pasitraukusių 1944 m. rudenį, palikta sodyba. 1959–1960 metais sovietai leido išvykti iš Klaipėdos krašto į Vokietiją. Trušeliuose, kaip ir visame Klaipėdos krašte, atsirado daug tuščių, apleistų sodybų.
Vida prisimena, kad senelių kaime liko gyventi viena vokietė – Berčaičio Anė. Vaikai pas ją užbėgdavo pasisvečiuoti, o Anės sodo gale, nedidelėje trobelėje, glaudėsi Mikė su kuprele, padėjęs vienišai moteriškei prižiūrėti sodą.
Kaip radome, taip paliksime
Vidos mama Petronėlė Airošienė (1933–2018) nebaigė keturių klasių, neišmoko gerai rašyti, tačiau labai gražiai dainavo. Būdama vos 17-kos ištekėjo už devyneriais metais vyresnio Alekso Airošiaus (1924–1974), nes koks gi skirtumas, ar savo vaikus auginti, ar tėvų.
Leksis, taip vaikystėje vadindavo Vidos tėvą Aleksą Airošių, 7-erių metų liko našlaitis. Tą patį vakarą, kai mirė mama, Leksį išleido tarnauti pas žmones.
Klaipėdoje Aleksas sukūrė šeimą ir visą gyvenimą išdirbo celiuliozės fabrike. Geras buvo darbininkas. Fabriko valdžia norėjo jį siųsti į Angliją mokytis kartono presavimo mašinomis dirbti, bet sovietinis saugumas neišleido, nes karo metais vokiečiai Aleksą buvo ištrėmę griovių kasti.
Mama Petronėlė buvus labai graži moteris, ilgą laiką jos nuotrauka puošė H. Manto gatvėje veikusios fotoateljė langą. Petronėlė dirbo padavėja, „Vasaros“ kavinėje (S. Daukanto ir H. Manto kampas).
Kai nuskendo pirmasis Airošių vaikas Aleksiukas, šeima iš Pakalnės gatvės persikraustė į Titnago gatvę prie uosto, kur 1959 m. gimė Vidos sesuo Regina.
Petronėlė Airošienė labai tikinti nebuvo, bet vaikus nusivesti į bažnyčią tais laikais nebijojo, savo dukroms Vidai ir Reginai sakydavo, – kaip radome, taip paliksime.