Tokį siūlymą seimūnas pavadino proveržio įstatymu, kuris skatintų tinkamai išauklėti vaikus, investuoti į jų ugdymą.
Nors parlamentaras bandė įrodinėti, kad pirmoji Europoje tokį įstatymą priėmusi Lietuva taptų pavyzdžiu, visgi Seime palaikymo nesulaukė.
O panevėžiečių klausiame, ką jie mano apie tokią idėją? Ar suaugę vaikai privalo išlaikyti savo tėvus?
Sesuo Vanda Žemeliauskaitė, Šv. Juozapo globos namų vyriausioji slaugytoja
Manau, net klausimas neturėtų kilti, ar suaugę vaikai privalo padėti seniems tėvams ir, jei reikia, juos išlaikyti. Juk tai taip natūralu, taip sako ir įpareigoja širdis. Tad nemanau, kad ką pakeistų, jei tėvų išlaikymą reglamentuotų įstatymai. Jei nėra tėvų ir vaikų ryšio ir santykio, įstatymais nulemsime tik dar didesnį atšalimą tarp jų.
Amžių amžiais vaikai padėdavo savo seniems tėvams, net tokio klausimo niekas nekėlė.
Dirbdama senelių namuose, matau tikrai gražius čia slaugomų senukų ir jų vaikų santykius. Labai dažnai vaikai, kiti artimieji senukus lanko kone kasdien ir jais tikrai rūpinasi, matyti, kad tikrai myli.
Tik mažuma senukų nelankomi. Yra ir tokių, kuriuos manėme esant vienišus, bet jiems mirus prisistatė artimieji. Žinia, dėl ko prisistatė – tikėjosi palikimo.
Žinau, kad yra ir toks požiūris, jog pasiligojusių tėvų nederėtų atiduoti į globos įstaigas. Tačiau aš taip nemanau.
Neretas namie karšinti tėvų nepajėgia, nes pats silpnos sveikatos. Ne visi turi tam pritaikytas buitines sąlygas, pagaliau, vaikams tenka eiti į darbą ir užsidirbti pragyvenimui.
Tuomet nebeapsitarnaujantiems tėvams reikia samdyti prižiūrėtojus, o šie dažnokai keičiasi, senukams tenka prie jų pratintis.
Jei senolis ilgai karšta, būna, artimieji taip išvargsta, kad tampa kone didesni ligoniai už patį slaugomąjį.
Tad aš neabejoju, kad patikėti senus, apsitarnauti nebegalinčius žmones profesionalių globos namų darbuotojų komandai nėra blogai.
Renata Laučkienė, menininkė, dviejų savų vaikų ir keturių globotinių mama
Jeigu tėvai neišgali patys pragyventi, nes yra sunkūs ligoniai, neturi pajamų ar gyvenamojo būsto, vaikai turėtų padėti pagal savo galimybes. Bet tai neturėtų būti privaloma.
Juk situacijų yra labai įvairių. Galbūt tėvai tokioje padėtyje atsidūrė todėl, kad netinkamai gyveno. Yra ir tokių vadinamųjų popierinių tėvų, kurie vaikų neaugino, neužmezgė jokio ryšio, bet sulaukę pensinio amžiaus atsimena, kad turėjo atžalų. Visą gyvenimą neatliko savo tėviškų pareigų, tad kodėl užaugę vaikai turėtų rūpintis tokiais tėvais?
Manau, įstatymo, kad vaikai privalėtų išlaikyti savo pensininkus tėvus, neturėtų būti. Padėti savo seniems tėvams ar ne, labiau yra sąžinės pasirinkimas. Nieko priverstinai negali būti.
Jei tėvai tikrai mylėjo savo vaikus, jais tinkamai rūpinosi ir senatvėje kažkas atsitiko, vaikams net nekiltų toks klausimas, padėti ar ne, palikti juos skursti ar ne.
Raimonda Ulianskienė, gydytoja, grupinio gyvenimo namų vadovė
Manau, vaikai turėtų rūpintis tėvais. Jie turėtų turėti galimybę suderinti savo asmeninį gyvenimą su pagalba tėvams.
Jei nebegali suderinti, reikia ieškoti kito pasirinkimo. Vienas iš pasirinkimų būtų apriboti asmeninį gyvenimą ir daugiau atsiduoti savo tėvams. Tai nieko blogo ir sveikintina, jei žmogus gali tą padaryti. Jei negali, turi būti kita galimybė, kas tėvams galėtų padėti.
Tai, kad žmogus gauna pagalbą namuose ar stacionariose globos įstaigose, yra gerai. Jos gali pasiūlyti daugiau negu vaikai.
Kiek iš savo patirties susidūriau, didesnioji dalis žmonių vis tiek trokšta artimųjų meilės. Kad ir kokią meilę dalintų darbuotojai, kokia gera aplinka būtų sukuriama, vaiko meilės niekas neatstos.
O kalbant apie finansinį prisidėjimą, nežinau. Prisidėti vaikai gali, jei, žinoma, turi iš ko.
Bet jei žmogus dirbo visą gyvenimą, jis gauna pensiją ar kitą paramą iš valstybės.
Man pačiai būtų daug maloniau, jei turėčiau iš ko gyventi senatvėje. Nesinorėtų prašyti vaikų paramos – norėtųsi pačiai apsirūpinti senatvei, kad turėčiau savo ir galėčiau tais finansais naudotis.
Povilas Žagunis, Panevėžio rajono tarybos narys
Atsakymas vienareikšmiškas: tokie dalykai – šeimos reikalas, kaip joje susiklosto tarpusavio santykiai.
Padėti, jei tėvams reikia pagalbos, manau, turėtų būti visų vaikų gyvenimo būdas, jei tik jie gali. Bet ne išlaikyti.
Jei tėvai gyvena tinkamai, jie ruošiasi visiems atvejams. Juk bėda gali užgriūti ir nesulaukus senatvės, o jau pastaroji tikrai ateis. Tokiems dalykams reikia būti pasiruošus. Aišku, pasitaiko situacijų, kurias gal ir sunku numatyti. Bet šiais laikais socialinės paramos tinklas taip gerai išplėtotas, kad net ir tokiais atvejais žmogus nepaliekamas vienas bėdoje ir gali pragyventi. Kažkada bandžiau skaičiuoti, kad savivaldybė žmogui gali teikti daugiau nei dvidešimt paramos rūšių, socialiniai darbuotojai net atokiuose kaimuose lanko.
Kai vaikas padeda, žinoma, kiekvienam tėvui malonu, bet tikrai nepritarčiau, kad vaikų pareiga išlaikyti tėvus visokiose situacijose.
Padėti vaikai gali ar patarimais, ar dar kuo, o finansiškai tegu padeda, jei išgali, bet tėvai negali to reikalauti.
Išgirdęs Seimo nario pasiūlymą įpareigoti vaikus mokėt išlaikymą tėvams, tikrai nustebau. Man jis nėra priimtinas.
Turbūt, kiek tėvai įdeda į vaikus, tiek sulaukia grąžos.
