aA
„Vaikystėje visada būna koks rūsys, sandėliukas ar palėpė, kur eiti nesinori, nes netvarkinga, užkampis, nėra saugumo jausmo. Bet žinai, kad yra tokia vieta. Senuose angliško stiliaus parkuose būdavo madinga turėti olą, kur gyvendavo atsiskyrėlis. Ten labai netraukdavo eiti. Bet irgi visi žinodavo, kad yra tokia vieta. Kartais nueidavo keisto smalsumo vedami“,– savo feisbuko paskyroje pasakojimą apie Kirtimų taborą pradeda sostinės meras Remigijus Šimašius.
Šimašius pasidžiaugė feisbuke: su taboru susitvarkė be jokių buldozerių
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Vilniuje tokia vieta, anot jo, buvo Kirtimų taboras: „Tiesą sakant - blogesnė. Netvarkos, sudaužytų likimų ir programuojamo skurdo vieta.“

R. Šimašius tikino, jog jau prieš penkerius metus tapęs meru, žinojo, kad ateis diena, kai apie taborą pasakys būtuoju laiku, tačiau tuo nelabai kas tikėjo. Taboro tema visada iškildavo kaip toks galutinis pesimistinis argumentas. Kai miestas kuo nors galėdavo pasidžiaugti - naujais autobusais, dviračių takais, apšvietimu, viešosiomis erdvėmis, mokyklų aprūpinimu. Kas nors vis paklausdavo, kaip su taboru? Paklausdavo esą dažniausiai su užuomina, kad merai ateina ir nueina, o taboras lieka.

Taigi, buvo ir nebėra. O kaip tai įvyko? R. Šimašius papasakojo kelis svarbiausius dalykus.

Bandymų ardyti ir griauti taborą būta ir iki tol. Tačiau negudriai suręstas lūšnas nesunku atkurti - po kiekvieno bandymo jos ir vėl buvo atstatomos. „Šį kartą, mano kadencijos metu, tai nevyko brutaliai - nes buldozeriais gali sugriauti sienas, bet ne įsišaknijusią ir vis iš naujo atsikuriančią sistemą. Nebuvo specialiosios operacijos anei TV kamerų. Buldozerio, su priešais jį stovinčia romų šeima šį kartą irgi nebuvo. Užtat buvo nuosekli ištiestos rankos ir spaudžiamo žiedo politika“,– aiškino meras.

Jis pabrėžė, jog visų pirma buvo suteikta pagalba šeimoms, kurios nori išeiti iš taboro, nori kabintis į gyvenimą. „Kaip dabar atsimenu, prieš daugiau nei ketverius metus vykusį susitikimą su Fabijoniškių bendruomene, kur vienas pagrindinių rūpesčių buvo į socialinį būstą perkeliama romų šeima“,– prisiminė R. Šimašius.

Meras dėkojo už tai, kad jo žodžiais buvo patikėta: šeima tikrai siekia atsistoti ant kojų, kad ir perkėlus jai bus skiriamas nuolatinis dėmesys. O jei kils saugumo problemų - reaguos žaibiškai.

„Ačiū, kad supratote, jog tos nuorūkos ant įėjimo į laiptinę stogo - tai ne būsimų, o tuometinių gyventojų palikimas, ir kad bendromis jėgomis su šiais naujakuriais tvarkos galime pasiekti netgi daugiau nei iki tol. Ir pasiekėme. Toje ir daugelyje kitų vietų. Taboras pradėjo pamažu skirstytis. Po šeimą, po kelias“,– pastebėjo R. Šimašius.

Anot jo, svarbu, kad taboro vaikai turi eiti į mokyklą: „Pasiekėme, kad į pirmą klasę ateitų nebe devynerių metų vaikas, kaip dažnai buvo iki tol, o kada jam priklauso. Kartais socialiniai darbuotojai turėdavo ateiti ir vaikus pažadinti ryte, bet pamažu mokykla pradėjo tapti kasdienybė. O mokykla neretai daro stebuklus gyvenime. Tebedaro ir šį kartą.“

Kad policija galėtų atlikti savo darbą, savivaldybei reikėjo pirmiausia išgenėti didelę laukymę nuo krūmokšnių, paremontuoti keliuką, kad policijos mašina normaliai apvažiuotų visą taborą. Ir tai padarius patekti į taborą nepastebėtam tapo sunkiau, o patruliuoti pareigūnams - lengviau.

Narkotikų žalos mažinimo programos, R. Šimašiaus teigimu, sunkiausia dalis, nes ji nepriklauso nuo miesto, o visų pirma nuo nacionalinės valdžios. O normaliai veikiančių programų - nėra. „Todėl ir turime tuos vargdienius, kuriems taboras buvo traukos centras. O ir į skirtingas vietas persikėlę romai galbūt ne visi atsisakė senų įpročių, tačiau šios problemos lengviau sprendžiamos nei tada, kai jie visi gyvena viename savotiškame gete“,– įsitikinęs jis.

Tapęs meru R. Šimašius prisipažino „paveldėjęs“ taborą su 500 gyventojų. Praėjusių metų pabaigoje jų jau buvo likę tik 100, dabar dar mažiau - iki birželio taboro visai neliks. Taboro, iš esmės jau nebėra kaip tokio, kuris egzistavo daug dešimtmečių. „Tačiau pasakysiu tiesiai - nors taboro nebėra, bet problema lieka, nes nei nelegalių kvaišalų poreikis, nei prekyba jais niekur nedingo. Kad išspręstume ar bent rimčiau suvaldytume šią problemą - reikia dar daug kartu nuveikti“,– ragino iniciatyvas meras.

Tai, kad Vilniuje nebeliko Kirtimų taboro, R. Šimašiaus manymu, - didelis laimėjimas. Visas Pietinio Vilniaus dalies vaizdas nuo Stoties rajono iki pat Kirtimų keičiasi iš esmės. Ir taboro griūtis - tik vienas iš žingsnių šiame pokytyje.

Tos paskutinės išardomos lūšnos esą jau ne kovos laukas, o greičiau to lauko galutinio sutvarkymo stadija mūšiui pasibaigus. „Pats mūšis vyko ne buldozerio kabinoje, o žmonių galvose. Laimėjus šį mūšį, kaip minėjau, laukia kiti. Irgi galvose. Todėl svarbu neatstoti nuo šios socialinės ir nelegalios veiklos problemos, o ir toliau persekioti įkyriai prikibus jai prie uodegos“,– ragino nenuleisti rankų meras.

O kol kas jis dėkojo ir visiems socialiniams darbuotojams, teisėsaugos pareigūnams, nevyriausybinėms organizacijoms, romų lyderiams, mokytojams, savivaldybės darbuotojams ir politikams už tai, kad šiandien galime pasidžiaugti. Pasidžiaugti, kad taboro nebėra, o romai vis sklandžiau įsilieja į miesto, o ne jo užkaborių, gyvenimą.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(24 žmonės įvertino)
4.4583

Top naujienos

Pasiturinčios vilnietės pažintis su užsieniečiu baigėsi skaudžia tragedija: prieš mirtį patyrė ypatingas kančias (158)

Vilniuje įsikūrusiai apartamentų nuomos bendrovei ir paplūdimio tinklinio mokyklai vadovavusios...

Sirijos diktatoriaus šeimoje prasidėjo karas (62)

XX a. trečiajame dešimtmetyje Ali Sulaymanas al Wahhishas gavo pravardę Al Assadas, arba Liūtas,...

Netoli Vilniaus – laimės terapija tarp gyvūnų: vykdami čia nedarykite vienos klaidos (2)

Dubingių žirgyno pristatinėti tikrai nereikia – visi jį žino, tik ne visi yra buvę. Klausiu...

Šašlykai – baisi nuodėmė sveikatai? Jei atsiminsite kelias taisykles, galėsite valgyti be sąžinės graužaties (80)

Šašlykai – daugumos lietuvių labai mėgstamas, vasariškas ir... kartais netgi pavojingas...

Svarbesnis nei bet kada: nukraujavusių „Pacers“ viltys – į galingą Sabonio žaidimą (9)

Dvidešimt dviem NBA klubam ruošiantis artėjančiam 2019-20 metų sezono pratęsimui viena iš...

Grybavimo sezonas – kas jau dygsta ir kiek per valandą gali uždirbti patyręs grybautojas kokie miškai grybingesni – Lietuvos ar Lenkijos (50)

Apie grybavimo sezoną kalbamės su Valdu Kaubre, Valstybinės miškų urėdijos vadovu, gamtininku...

Marija Serbintatė. Kodėl moterys tiek daug atsiprašinėja? (13)

Ar žinojai, kad moterys žymiai dažniau atsiprašinėja už bet ką nei vyrai? Vedžiau...

Kokio maisto vengti per menstruacijas, o kokį valgyti: produktai, kurie gali turėti įtakos savijautai (2)

Kai kurie produktai tikrai daro poveikį tam tikroms būsenoms ir procesams, kurie paprastai siejami...

Vakaruose pokario metais gimęs interjero stilius: taip papuošti savo namus išdrįsta ne kiekvienas

Popmeno įkvėptas retro stilius atspindi besikeitusias penkiasdešimtojo –...

Netikėta trijulių turnyro atomazga – favoritus nustelbė Utenos atstovai (12)

Šeštadienį Palangoje finišavo „Hoptrans 3x3“ turnyro pirmasis etapas. Jo nugalėtoja kiek...

|Maža didelių žinių kaina