DELFI rašė, kad buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius, atostogaudamas Prancūzijoje, dengė patirtas išlaidas reprezentacinio fondo lėšomis, paskelbė visuomenininkas Andrius Tapinas.
Buvęs Vilniaus lyderis 2022 m. atostogų metu naudojosi reprezentacinio fondo finansais ir apmokėjo įvairias maisto produktų, suvenyrų, knygų išlaidas. „Rugpjūčio 6 dieną jis apmoka 157 eurų sąskaitą parduotuvėje „Fleurons de Lomagne“. Tai gurmaniško maisto krautuvė netoli Tulūzos“, – analizėje rašo A. Tapinas. Jis nurodo, kad lankydamasis Prancūzijoje, R. Šimašius už 42 eurus įsigijo retų knygų, už 178 eurus – įvairių jūros gėrybių, beveik 72 eurus išleidžia pietums restorane „Cochon Bleu“, 164 eurus išleidžia akacijų medui.
„Pabandykime išpainioti šią situaciją, kuri dabar suplakta su „čekiukų skandalu“, lygiaverčiai į vieną katilą sumetant ir netikrus kuro čekius, ir mero darbą atostogų metu.
Suskaičiavau – iš viso per šiuos 8 metus mano panaudota Vilniaus mero reprezentacija atostogų metu sudarė 1407,67 eurų. Kiekvienas euras išleistas atstovauti miestą. Tačiau aš šią sumą pervesiu į savivaldybės sąskaitą. Kodėl – kviečiu paskaityti. Tik labai prašau nekalbėti ir nerašyti „Šimašius grąžino“, nes grąžinti galima tai, kas paimta. Aš pervedu šias lėšas savivaldybei, o ne grąžinu, nes nei paėmiau, nei pasinaudojau, o panaudojau mero funkcijoms vykdyti. Suma ši gal ir nedidelė per aštuonerius metus, bet man nemaža – gyvenau juk iš mero atlyginimo. Nė vieno euro per visus metus nepanaudojau ir kaip tarybos narys, netempiau nei savo, nei svetimų kuro čekių. Nors aišku kad pasitaikydavo naudoti ir savo automobilį darbo reikmėms (ypač kai net priskirto vairuotojo paskutinius porą metų neturėjau, o per pandemiją juolab vairuotojai kitoms funkcijoms buvo deleguoti), ir ryšio išlaidas apmokėti, ypač karantino metu, ir kitų nedidelių išlaidų patirti“, - dėstė R. Šimašius.
Jis teigė, kad per 8 metus kaip tarybos narys pagal kvotą galėjo kompensuotis 28 200 eurų (94 mėn. x 300 eurų, ir čia viena mažiausių kompensuojamų sumų Tarybos nariams tarp visų Lietuvos miestų) Tarybos nario išlaidoms.
„Tą darė, kaip dabar matau, dalies miestų merai, net ir turėdami asmeninius vairuotojus, bet pildami kurą, kai kurie, kaip paaiškėjo, su svetimais čekiais. Aš tuo, tiesą sakant, šokiruotas. Suprantu kad atlyginimai maži, bet ne šis yra būdas prie jo prisidurti. Atsiprašau skandalų gerbėjų, bet aš nesijaučiu vertas būti paridentas po tuo pačiu volu, todėl ir rašau šį ilgą tekstą – pirmą per pusantro mėnesio, kai nebesu meras. Atskirkime, kas yra pinigų gavimas už svetimus čekius ir kas yra mero reprezentacija. Mero pareigos ne kostiumas, kurį nusiėmęs gali laikinai juo nebebūti. Meru buvau 8 metus, 24 valandas per parą, tiek sirgdamas, tiek atostogaudamas.
Mano supratimu, meras nuo priesaikos davimo iki paskutinės darbo dienos yra meras. Net per atostogas. Tuomet jis nepirmininkauja posėdžiams ir nepasirašinėja dokumentų (nors oficialių laiškų per atostogas tikrai esu pasirašęs, ir ne vieną, nekalbant apie šimtus neoficialių), nes teisės aktai tiesiogiai taip numato. <...> Tad, prisipažinsiu, per atostogas dirbdavau. Ir kuo jos ilgesnės, tuo didesnė proporcija buvo skirta darbui. Ne tik skambučiams ar laiškams (kolegoms kartais net daugiau pavedimų nukrisdavo, kai mano galva strategijai daugiau laiko per atostogas turėdavo). Neretai ir susitikimams. Paklausinėkit mano komandos – jie ir pasijuokdavo, kad net per savo atostogas neduodu ramybės.
Per aštuonerius buvimo meru metus per atostogas buvo atvejų, kai ne tik intensyviai dirbau, ne tik de facto atstovavau miestui, bet, be abejo, ir pavaišindavau žmones, kai tai būdavo reikalinga – iš merui suteiktos reprezentacinių išlaidų kortelės. Taip pat buvo keletas atvejų, kai atostogų metu už reprezentacines lėšas pirkau knygas, suvenyrus, tokius kaip mūsuose valdžios malone nelegalių akacijų medų, ar garsiąsias kaneles, užpiltas armanjaku (tad, nepaisant juokelių „ar nesugedo per kelias savaites“, tipo, „aišku, kad savęs nevaržė, prisiėdė kanelių, gyvatė“, ne - nesugedo). Šie dalykai mano ar komandos buvo dovanojami ar vaišinami svečiams, o didesnė dalis knygų, tikiuosi, iki šiol tebėra savivaldybės 19 aukšto visai neprastoje bibliotekoje miestų tema“, - tikino R. Šimašius.
Jis aiškino, kad specialiai suskaičiavo, jog per 8 metus pateikė 12 sąskaitų iš atostogų (visos tik kai atostogavo užsienyje) – vidutiniškai po vieną sąskaita reprezentacijai kas dvidešimt dienų.
„Skandalinga? Atsiprašau, kad taip kukliai, jei kažkas tikėjosi milijonų ir dar iš dešimčių skirtingų kortelių. Ne, viskas mokėta viena kortele, ir tai dariau sąmoningai, suprasdamas, kurios išlaidos susijusios su mano, kaip mero, veikla.
Beje, apie korteles, svarbi detalė. Mero reprezentacinės išlaidos susietos su dviem kortelėmis – vieną turi meras, kitą – jo padėjėjos, nes joms ji reikalinga dėl daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, įvairiomis progomis nuo mero reikėdavo pasveikinti iškilius vilniečius – mero vardu dažniausiai nusiųsdavome gėlių, jas mano padėjėjos pirkdavo iš mero reprezentacinių išlaidų kortelės, ir tikrai nereikėdavo derintis su manimi kaskart. Tai darydavo net ir mano atostogų metu, nes juk nepasakysi kažkam, kad pavėlintų savo jubiliejų, kol meras baigs atostogauti ir galės nupirkti gėlių iš reprezentacinių išlaidų, ar knygą kažkam padovanoti.
Ką tai reiškia? Mero reprezentacinės išlaidos nėra mero kaip asmens išlaidos, bet mero kaip institucijos. Net man fiziškai nebūnant darbe, tokių išlaidų būdavo. Nes net jei meras, kaip asmuo, atostogauja, mero institucija dirba“, - aiškino R. Šimašius.
