„Valstybės gynyba yra ne tik kariuomenės, bet ir visuomenės reikalas. Manau, kad atėjo laikas strategiškai pripažinti, kad mums reikia kuo platesnio visuomenės įtraukimo į valstybės saugumo ir gynybos architektūrą. Šalia to, be jokios abejonės, mes vystome savo reguliariąsias pajėgas, NATO pozicijas čia“, – prieš konferenciją žurnalistams sakė jos iniciatorius Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Jo teigimu, pasirengimo rezistencijai tobulinimo planas yra natūralus žingsnis po bendro partijų susitarimo dėl gynybos.
„Čia galėtų būti sąveika tarp visuomenės ir karinio vadovavimo“, – paaiškino parlamentaras.
Kuo daugiau žmonių yra parengta rezistencijai, tuo, pasak L. Kasčiūno, yra didesnis atgrasymo efektas.
„Jei 200-300 tūkst. LR piliečių turėtų savo vietą visoje saugumo-gynybos architektūroje, turėtų įgūdžius, valią priešintis ir įgūdžius vesti rezistencinę kovą ar dalinės okupacijos laikotarpiu, ar atgrasant priešą nuo įžengimo į mūsų žemę, tuo mes esame stipresni“, – teigė NSGK pirmininkas.
Jis atkreipė dėmesį, kad kursai egzistuoja jau dabar, tačiau jie, anot L. Kasčiūno, turėtų būti platesni ir integruoti į gynybos planus.
„Dėl to mums reikia valstybės gynybos plano, kurį tikiuosi, kad pamatysiu šiais metais. Yra ambicija, kad LR Prezidentūra koordinuoja tokio plano rengimą kartu su Krašto apsaugos ministerija (KAM). Kartu mes turime pasitvirtinti pilietinio pasipriešinimo strategiją, kurios veiksmų planą irgi dabar rengia KAM. Tikiuosi ten pamatyti tuos dalykus, apie kuriuos mes šiandien kalbėsime“, – paaiškino Seimo narys.
Politiko vertinimu, dabar pasiruošę rezistencijai Lietuvoje yra maždaug iki kelių dešimčių tūkstančių piliečių. Tie, kurie įgūdžius gauna per krašto apsaugos sistemos mechanizmus, Šaulių sąjungą.
„Vizija, mano požiūriu, turėtų būti daug ambicingesnė“, – sakė L. Kasčiūnas.
„Dažnai išgirsdavau prieškaištą, kad jei tu kalbi apie rezistenciją, tai tu svarstai okupacijos ar dalinės okupacijos scenarijų, – jei tu pradedi taip svarstyti, neva pripažįsti tam tikrą pralaimėjimą. Aš manau, kad reikia atmesti šią sampratą, nes pasirengimas rezidtencijai ir visuomenės įgalinimas, įtinklinimas į rezistencijos planus yra labai svarbus atgrasymas bet kokiam priešui bandyti žengti čia koją. Čia yra mąstymo pokytis, kurį mes turime demonstruoti būtent šiuo kampu“, – konferencijos metu akcentavo L. Kasčiūnas.
Parlamentaras taip pat svarstė, kad KAM galėtų paskirti viceministrą, atsakingą už gyventojų pasiruošimą rezistencijai.
Apie pilietinio pasipriešinimo svarbą kalbėjo ir atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius, kuris akcentavo tinkamo biudžeto, reikalingų įsigijimų svarbą.
„Palaikymas (kariuomenei) ne tik svarbus, jis – esminis. Įvykus dienai x, ką rodo mūsų istorija, – 1944, 1918 ar 1991 metais – žmonės ateina priešintis agresijai. Tai žmonės, apie kuriuos mes net nieko nežinome šiandien, kurie net nėra kažkokiose struktūrose: jie ateina, nori ginti savo laisvę ir savo valstybę. Visuomenė turi prisidėti, kaip ji gali“, – komentavo konferencijos dalyvis.
Jo teigimu, visuomenė gali ne tik fiziškai ginti nuo priešo, bet ir teikiant gynėjams informaciją ar kitais būdais.
„Dabar irgi įvairios visuomenės grupės gali prisidėti kaip tik gali – dalis imti ginklą, dalis aprūpinti informaciją, ypač dabartiniame informaciniame amžiuje, kiti gali prisidėti tiekdami maistą, kaip 1991 metais per Sausio 13-ąją, kai nuo mitybos ir šildymo buvo atkirsta Aukščiausioji Taryba. Visuomenė aprūpino mus maistu. Daugiau nei pakankamai, tiesą pasakius“, – prisiminė Aukščiausiosios Tarybos gynėjas.
S. Guzevičius sakė, kad žmonių atsparumas dezinformacijai yra didelis, tačiau platesniam pasipriešinimui, anot jo, reikėtų skirti didesnį dėmesį.
Konferencijoje buvo kalbama ir apie Ukrainos pamokas, kur pilietinis pasipriešinimas pasireiškia ir per teritorinės gynybos dalinius. Patirtimi dalijosi ir NATO SOP Strateginis patarėjas SOP klausimais Ukrainai ats. mjr. gen. Michael S. Repass, NATO SOP J9 partnerysčių direktorato direktoriaus pavaduotojas Dr. Byron Harper, organizacijos „Blue-Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas.
„Kuomet Pietų Ukrainoje, Mykolajive prasidėjo mūšiai, ten nebuvo ukrainiečių karių. Ką darė žmonės? Jie pasiėmė medžioklinius ginklus ir bandė priešintis. Be abejo, kai ukrainiečių pajėgos atvyko, pamatė, kad ten veikė partizanai. Aš pamačiau, kad visos tos struktūros yra sudėtingos, bet organiškos. (...) Visko suplanuoti neįmanoma, rezistencija negali būti tik formaliu lygmeniu, reikia pagalvoti apie neformalius aspektus“, – kalbėjo J. Ohmanas.
Jo teigimu, karas Ukrainoje parodė, kad iš kai kurių vietų okupantai atsitraukė suvokę, jog jie neturi šansų prieš gerai aprūpintus ukrainiečių karius, kuriems įrangą surinkti ir patiekti padeda paprasti žmones įvairios formos parama.
Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus taip pat kalbėjo, kad pilietinis pasipriešinimas kyla iš ideologijos.
„Mes sakome, kad galėjome išmokti istorijos pamokas arba jau išmokome, bet Ukrainai, deja, istorines pamokas tenka pakartoti. Tai aiški žinia, kad mes negalime turėti naivaus tikėjimo, jog, būdami šalia Rusijos, kada nors galime jaustis saugūs. Mes turime ruoštis ne tik 2 proc., bet visu 100 proc.“, – sakė viceministras.
Jo teigimu, Lietuva yra kolektyvinio aljanso nariai, tad, kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, anot jo, būtina matyti platesnį vaizdą.
„Šiandien mes neturime daryti tokios takoskyros tarp kariuomenės ir visuomenės – tiek kariuomenė, tiek visuomenė gali būti rengiama paraleliai“, – akcentavo Ž. Tomkus.
„Turi būti bendras rengimas jau nuo jaunuomenės tam tikrų pamatų“, – kalbėjo viceministras.
S. Guzevičius konferencijoje kalbėjo apie hibridinius išpuolius ir atsparumą bei atsaką jiems.
„Su tokiu kaimynu, kokį turime dabar, turime nuolat vykdyti rezistenciją – mes jau vykdome rezistenciją“, – kalbėjo atsargos pulkininkas.
Jis priminė istorinę patirtį, kur itin didelį indelį turėjo visuomenė.
„Tai yra auksinis tiltas – bet kokia kariuomenė, neturėdama visuomenės paramos, kokia profesionali ji būtų, ji būtų pasmerkta žlugti. Jei 1944-1953 mūsų žaliūkai nebūtų turėję visuomenės paramos, kur jie gavo viską: maistą, drabužius, informacinį palaikymą ir, svarbiausia, moralinį palaikymą, jie, pagal visus paskaičiavimus, galėjo atsilaikyti kelis mėnesius. O jie atsilaikė faktiškai dešimt metų, kovodami su monstru asimetrinį karą“, – pabrėžė S. Guzevičius.
