Severinos ir jos kapitono meilės istorija

Laisvės alėją pelnytai galima vadinti ir meilės alėja − kiek pavėluotų ir praleistų pasimatymų matė didysis pėsčiųjų gatvės fontanas, kiek ašarų ir bučinių suskaičiavo Centrinis paštas. Savo meilės istoriją čia išvaikščiojo ir sutuoktiniai Zakarevičiai.

Siena su vinimi

Vincą ir Severiną, lėtai kulniuojančius Įgulos bažnyčios link, galima pamatyti kone kasdien. Jųdviejų rankos susipynusios ne todėl, kad metai iš kojų atėmė pusę jėgos ir greičio – senoliai neįsivaizduoja, kad galima eiti kitaip. „Ką daugiau mūsų amžiaus žmonėms veikti, jei ne melstis? Taip ir einame susikibę. Bendraamžiai išmirė, beliko tik vienas 90-ies metų kapitonas, su kuriuo vyras retsykiais susitinka“, − sulaukusi savaitraščio žurnalistų skambučio, kitame laido gale atviravo garbaus amžiaus moteris.

Praėjus kelioms dienoms po telefoninio pokalbio, su ponia Severina ir jos gyvenimo palydovu Vincu susitikome sename name A. Mickevičiaus gatvėje, kuriame jiedu praleido net šešiasdešimt metų. Buvęs kapitonas ir upeivis butą miesto centre gavo dar dirbdamas laivyne. Tiesa, atsikraustę į keturių aukštų daugiabutį, sutuoktiniai kurį laiką glaudėsi viename kambaryje. Likusiuose dviejuose gyveno dar po šeimą.

„Čia stovėjo tik sofa ir stalas“, − dar kartą, lyg pirmą, ponia Severina akimis apžvelgė degtukų dėžutės dydžio kambarėlį. Nebuvo nei laku dengtos sekcijos, nei fotelių, tik vinis sienoje, prie durų, ant kurios kabėjo Vinco švarkas ir jos paltas. Po kelerių metų bendra pastoge besidalijusios šeimos išsikraustė, o atkaklusis Vincas išsikovojo, kad butas atitektų jam.

„Klausiate, kaip atsidūrėme Kaune? Tuoj papasakosiu, bet prieš tai išgerkime arbatos arba kavos“, − guviai pašokusi nuo sofos, rankas grakštaus indų servizo link tiesė 88-erių moteris.

Greitos vedybos

Jųdviejų pažintis prasidėjo ne Kaune, o penkiasdešimt kilometrų už jo – Šakių rajone, Ilguvoje. Neįgaliųjų namuose sesele dirbusi 25-erių Severina su Vincu, kuris tada atostogavo pas tėvus, susitiko vietos šokiuose. Paklausta, kuo tąkart ją suviliojo ketveriais metais jaunesnis jūrininkas, moteris negalėjo atsakyti. Vincas spėjo, kad žavios ilgakasės akį patraukė savo uniforma ir tvirtu stotu − kadaise atletiškas vyras svėrė 90 kg ir priminė garsųjį Mikelandželo „Dovydą“.

„Nors menkai vienas kitą pažinojome, jau po trijų mėnesių nusprendėme susituokti“, − lemtingą gyvenimo įvykį prisiminė malonaus veido moteris. 1953 m. kovo 28 d., kaip ir dabar spausdami vienas kito ranką, įsimylėjėliai nuskubėjo į S. Daukanto gatvėje esantį metrikacijos skyrių, kur parašais sutvirtino savo santykius. Jau kitą dieną palikęs savo jaunąją žmoną, laivų mechaniko diplomą turintis Vincas išplaukė į vandenis, o po kelių mėnesių jaunieji iškėlė vestuves Raseiniuose. Amžiną meilę prieš Dievą jiedu prisiekė nedidelėje bažnytėlėje, o gimtuosiuose Severinos namuose, prie karštais ir šaltais patiekalais nukrauto stalo, atšoko puotą su visu pabrolių ir pamergių pulku.

„Mama pasirūpino, kad šventėje nieko netrūktų“, − žvelgdama į tos dienos liudininkę – vestuvių nuotrauką – jaunystę prisiminė pašnekovė.

Gyvenimas ant vandens

Po vestuvių kurį laiką Vincas gyveno pas savo tetą, o Severina glaudėsi pusseserės namuose. Moteriai teko išbandyti ir gyvenimą ant vandens. „Nebuvo, kur dėtis, todėl pasileidome aukštyn į Gardiną“, − apie beveik metus trukusią avantiūrą pasakojo iš Raseinių kilusi senolė. Devynis mėnesius ji gyveno laivo kajutėje ir, kaip sako pati, gamino maistą vyrui. Jūros liga nesirgo, tačiau beprotiškai bijojo Kauno marių bangų, kurios tada jai atrodė itin piktos.

„Per tuos mėnesius žuvies atsivalgiau iki soties: keptos, virtos, troškintos. Ilgam užteko“, − susižvalgiusi su vyru, smagiai nusikvatojo ponia Severina.

Galiausiai sutuoktiniai rado savo vietą − atsikraustė į Kauną, kur laivynas ilgamečiam darbuotojui Vincui skyrė minėtą butą A. Mickevičiaus gatvėje.

„Pirmame namo aukšte veikė jūrininkų vaikų darželis. Buvo labai patogu. Vienintelis minusas − visi kalbėjo rusiškai, − kito pasirinkimo jūrininko žmona tada neturėjo. – Atėjus laikui rinktis mokyklą, vyresnėlis pareiškė norįs eiti į 10-ąją vidurinę. Tąkart griežtai atkirtau, kad leisiu tik ten, kur kalbama lietuviškai.“

Gyveno amžinu laukimu

Atvykusi į Kauną Severina įsidarbino buhaltere vienoje viešojo maitinimo įstaigoje, o Vincas nesiliovė plaukioti. „Kitokio gyvenimo tiesiog neįsivaizdavau. Be to, žinojau, kad po visų klajonių namuose laukia mano karalienė“, − su meile žvelgdamas į tą patį jausmą spinduliuojančią žmoną, šyptelėjo Nemuno laivininkystės istorija tituluojamas Vincas. Savo karaliaus laukdavo ir Severina, kurią išsiilgęs vyras apipildavo ne gėlių žiedais ar brangakmeniais, o tomis pačiomis rūkytomis, šviežiomis ir šaldytomis žuvimis.

Neretai juokaujama, kad kapitonai kiekviename uoste palieka po jų laukiančią merginą. Ponia Severina esą apie tai niekada negalvojo ir vyro svetimoms moterims nepavydėjo. Tarsi norėdamas nuraminti mylimąją, ištikimasis Vincas čia pat atkirto, kad pavydėti ir nebuvo ko – laive prie puodų sukosi viena šeimininkė, įkopusi į septintą dešimtį, ir du jos sūnūs.

„Ir man nereikėjo svetimų vyrų. Buvau atsidavusi vaikams, darbui ir namams. Vos tik sulaukdavau penktadienio, sėsdavau į laivą ir su vaikais plaukdavau į Ilguvą. Taip, į laivą. Anksčiau tokia susisiekimo priemonė buvo kur kas populiaresnė nei automobiliai“, − prisiminimais dalijosi senolė.

Krepšinis ir meilė

Šešiolikos metų pirmą kartą įžengęs į laivą, su jo deniu jūrų vilkas Vincas atsisveikino prieš kelis dešimtmečius, bet nostalgiją vandeniui tebejaučia iki šiol. „Kasmet, artėjant pavasariui, sapnuoju laivus“, − nepaisant akyje sublizgusios ašaros, senolis stengėsi išlikti tvirtas. Pasak Severinos, gruodį baigdavęs sezoną, kovą tradiciškai mylimasis leisdavosi į keliones, todėl sentimentai šiam metų laikui – lengvai paaiškinami.

„Mano liga ne tik laivai“, − čia pat pono Vinco veidas vėl nušvito. 83-ejų senolis, kaip ir dauguma kauniečių, – aistringas krepšinio sirgalius, rankas trinantis už kiekvieną „Žalgirio“ pergalę. Mylimiausi krepšininkai – legendinis Arvydas Sabonis ir Jonas Mačiulis, su kuriuo jo žmoną sieja giminystės ryšiai. Žinomas sportininkas – ponios Severinos pusbrolio anūkas.

„Negalvokite, pasibarame ir mes. Dažniausiai dėl to, kad žmona man liepia valgyti, kai aš nenoriu.“ Čia pat iš senolių lūpų nuskambėjo ir dar vieni aukso vertės žodžiai: „Sugedusius daiktus reikia ne mesti, o remontuoti. Ta pati taisyklė galioja ir sutuoktinių santykiams.“

Nejučia kalba nuo krepšinio pakrypo meilės link, todėl senolių pasiteiravome, koks yra sėkmingo šeiminio gyvenimo receptas. „Susibarei ir susitaikei, − ilgai negalvojęs atšovė linksmasis kapitonas. – Negalvokite, pasibarame ir mes. Dažniausiai dėl to, kad žmona man liepia valgyti, kai aš nenoriu.“ Čia pat iš senolių lūpų nuskambėjo ir dar vieni aukso vertės žodžiai: „Sugedusius daiktus reikia ne mesti, o remontuoti. Ta pati taisyklė galioja ir sutuoktinių santykiams.“