Lietuvoje įprasta, kad per atostogas vaikai „komandiruojami“ pas senelius į kaimą. Dažnas čia praleidžia visas vasaras. Pastaraisiais metais buvimo pas senelius terminas dar pailgėjo – emigravę tėvai auginti anūkus palieka jau ne mėnesiais, o metais.
Užsieniečiai neretai stebisi tokiu lietuvių įpročiu. Ir ne be reikalo. Užsienyje dažnai seneliai prižiūri anūkus, skiria jiems nemažai dėmesio, tačiau tradicija užauginti ne tik savo vaikus, bet dar ir vaikų vaikus, be lietuvių gali pasigirti tik kaimynai rusai.
Emigrantai atgaivino tradicijas
Kaip DELFI sakė Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, su emigracijos atsigavimu Lietuvoje ir vėl prisiminti seneliai, prižiūrintys anūkus. Ši tradicija atkeliavo iš Rusijos.
„Tai buvo vadinama „institucija babuški“. Kad močiučių pareiga buvo auginti anūkus, matome ir senuose tarybiniuose filmuose. Netgi Puškino kūryboje jau figūruoja močiutės“, – pasakojo D. Leinartė.
Lietuvoje seneliai „aktyviausiai“ prižiūrėjo anūkus nuo 1945 metų. Sovietinė santvarka vaikus auginančias moteris vertė dirbti visą darbo dieną, o valstybė turėjo pasirūpinti vaikais.
„80 procentų moterų dirbo visą darbo dieną, o darželių trūko. Tada ir buvo atsisukta į senelius“, – kalbėjo D. Leinartė.
Pasak jos, tuo metu jauni žmonės iš kaimo kėlėsi į miestą, tačiau dėl gyvenamojo ploto stygiaus, jie negalėjo iš kaimo atsivežti tėvų, kurie padėtų prižiūrėti vaikus.
Todėl tuo laikmečiu augę vaikai savo vaikystę pamena arba „su raktu ant kaklo“, arba pas senelius kaime. Dažnai čia prabėgdavo ne tik jų mokyklinės atostogos ir vasaros, bet kartais seneliai tapdavo kone „surogatiniais tėvais“ ir augino anūkus.
Lemia vėlyvos santuokos
Kodėl užsieniečiai, išgirdę apie Lietuvoje gają tradiciją – anūkų auginimą patikėti seneliams – neretai stebisi? O štai, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose turbūt apskritai nieko panašaus nepamatysite.
Tai paprastai lemia ne tik kiekvienos šeimos pasirinktas bendravimo modelis, bet ir visuomenės požiūris.
Pasak D. Leinartės, maždaug XX amžiaus pradžioje JAV ėmė formuotis tradicija, kad užaugę vaikai palieka namus, o tėvai kaupia pinigus ir patys pasirūpina savimi senatvėje. Tokį šeimos santykių modelį lėmė ir darbo vietos pasirinkimas, ir dideli atstumai. Be to, JAV susiformavo vedybų modelis, kai daug vėliau tuokiamasi ir susilaukiama vaikų.
Kaip pavyzdį galima paminėti viduriniąją klasę. Vidutiniškai vyras pirmą kartą tuokiasi jau būdamas 50-55 metų, o moteris – 39-40 metų. Kai jie susilaukia vaikų, nemažai senelių jau fiziškai nepajėgia prižiūrėti anūkų arba apskritai jų nebesulaukia.
Puoselėja šeimos vertybes
Nors vėlyvos santuokos sparčiai populiarėja ir Europoje – dabar tuokiamasi vidutiniškai 6 metais vėliau nei prieš maždaug 20 metų, tačiau europietiškas šeimos santykių modelis lietuviams kur kas artimesnis nei amerikietiškas.
„Kad senelis galėtų auginti anūkus – tikra palaima. Kai esi tėvas, nuolat trūksta laiko, kurį galima skirti savo mažyliams. Reikia dirbti ir netgi kai yra laisvo laiko... dažnai pritrūksta jėgų. O seneliai ne tik labai nori, bet primygtinai siūlosi, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti su anūkais“, – itališkas tradicijas vardijo 37 metų dėstytojas.
Beveik dešimt metų Lietuvoje gyvenantis italas patikino, kad jo tautiečiai gal ir turi ydų, tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad jie nepuoselėja šeimos vertybių.
Jis įsitikinęs, kad šeimos narių tarpusavio santykius būtina puoselėti nuo pat mažens, o mėgautis gyvenimu galima ir tuo pačiu skiriant laiką mylimiems žmonėms. Tada vaikystėje tėvų ir senelių mylimi vaikai, užaugę rūpinsis pasenusiais tėvais.
Į aludę – su pagyvenusiais tėvais
Airijoje neretai gali išvysti jauną mamą, vediną trim ar keturiais pametinukais vaikais. Čia socialinė sistema palanki gimdyti ir auginti vaikus, todėl ištekėjusios moterys dažnai nedirba samdomo darbo. Pagrindinis jų rūpestis – šeima.
Pati D. Smelstoriūtė – tikras sovietinis vaikas.
„Aš užaugau pas senelę kaime. Turėjau pačią geriausią babulytę visame pasaulyje. Ji užaugino visus septynis savo anūkus. Vienus augino ilgiau, kitus – trumpiau. Čia prabėgo ir visos mudviejų su broliu vasaros atostogos“, – pasakojo moteris.
Pasak lietuvės, Airijoje galima pamatyti, kai vaikai savo pagyvenusius tėvus atveda į aludę, kur jie gali ir alaus pintą išlenkti, ir pabendrauti. Tačiau vien pagal tai daryti išvadą, kad čia seneliai gyvena savo malonumui, o anūkams neturi laiko – neteisinga. Moteris pasakojo apie vieną airę, kuri ne tik su vyru sukasi versle, bet turi laiko ir vaikams, ir vaikaičiams: nors šeimas sukūrę vaikai gyvena atskirai, tačiau kasdien užbėga į svečius, ir anūkus dažnai palieka, o senelių namuose pilna vaikiškų knygelių, žaislų.
„Taigi nereikia visko kalti ant vieno kurpaliaus. Airijoje, kaip ir Lietuvoje, kiekviena šeima renkasi savo modelį“, – pasakojo su airiu gyvenanti lietuvė.
Pas senelius – tik per šventes
Tuo tarpu Nyderlanduose beveik keturis metus gyvenanti lietuvė savo kailiu pajuto, kad lietuvių ir olandų požiūris anūkų priežiūros klausimu – labai skirtingas.
Kai lietuvė savo būsimo vyro tėvams užsiminė, kad jos mama mielai atvyktų iš Lietuvos ir padėtų auginti vaikus, moteris liko nesuprasta. Taip, olandai myli savo vaikaičius, mielai laukia jų per šventes ir negaili dovanų gimtadienio proga, tačiau jei norėsite palikti anūką kelioms valandoms, pusdieniui ar dar ilgiau – būtina tartis iš anksto ir atsiklausti, ar seneliai neturi kitų planų.
„Išėję į pensiją olandai gyvena sau. Vaikai jau užauginti, todėl jie daug keliauja, užsiima mėgstama veikla. Jie įsitikinę, kad vaikus turi auginti tėvai, o ne seneliai“, – olandų įpročius vardijo Roterdame gyvenanti lietuvė Kristina.
Moteris prasitarė, kad olandai, panašiai kaip ir britai, neretai senatvėje parduoda užgyventą turtą ir įsigyja namus Ispanijoje ar kur nors Afrikoje, kur ištisus metus puikus oras ir viskas pigu. Jie gyvena toli nuo šeimos, draugų ir, kaip sakoma, mėgaujasi gyvenimu.