Psichologai, teigiama laidoje, visada ieško, kaip padėti poroms, atsidūrusioms tokiose situacijose ir priduria, kad kartais žmonės susitaiko, atrodo, ir susiklosčius neįmanomos sąlygoms. Vis dėlto, pabrėžė laidos vedėjai, kad kartais tenka susitaikyti, kad santykiai yra „mirę“ ir žmonės be reikalo tempia gumą ir paskui tik gailisi tų prarastų metų.
Kada dar galima padėti, nors ir viskas atrodo labai blogai?
Pasak G. Petronienės, kai ateina žmonės ir, pavyzdžiui, sako, kad penkerius metus gyveno gerai, bet paskui gimė vaikas, kuris labai sunkiai miegojo arba vyras prarado darbą, arba kažkas susirgo, mirė mama arba tėtis, vyko gedėjimas, ir nuo tada prasidėjo rietenos.
„Tokiais atvejais aš patrinu rankomis ir galvoju: „Valio! Išgelbėsime!“. Nebent jie jau riejasi tuos penkerius metus. Jeigu tai prasidėjo neseniai, prieš pusmetį arba metus, tuomet reiškia, kad tie žmonės iš principo tinka vienas kitam, tiesiog abu vienu metu pradėjo skęsti.
Vienas, kuris neteko darbo, tikisi, kad tas, kuris turi darbą jam padės ir bus geresnės nuotaikos. Tas, kuris turi darbą, tempia už abu ir jaučia didžiulę atsakomybę. Vienu žodžiu, jiems tik atrodo, kad negali būti kartu, bet abiems tiesiog reikia pasijausti geresnėje būsenoje ir, ko gero, galės atleisti.“
A. Jančiauskas antrino, kad tokia porai reikia, kad vienas iš jų būtų „resursas“, kadangi abu yra toje duobėje, kai reikalinga pagalba iš išorės, ir nei vienas negali juo būti.
„Tuo pačiu, atsiremti vienas į kitą yra neišmokę, tada ir prasideda karas: „tu duok man, tu man duok“. Abiem reikia iš kažko gauti, bet nėra, kas turėtų galimybę duoti.“
G. Petronienės nuomone, tada vadinamasis resursas gali būti tik trečias žmogus: draugai, sporto treneris, psichologas, ar pan. Karantino metu, kuris ypač sudėtingas kartu gyvenančioms poroms, siūlo irgi neužsidaryti tik dviese ir bendrauti su kažkuo iš išorės bent jau virtualiu būdu.
Kitas atvejis, psichologų teigimu, kada dar galima galvoti apie santykių gelbėjimą, kai jaučiama ambivalencija. Tai reiškia, kad galbūt vienam iš partnerių jau „kojos nubalsavo“ apie bėgimą iš santykių, bet vis dar iki galo dėl to nepavyksta apsispręsti.
„Jeigu žmogus labai nesusigaudo, kai nori ar nenori, vis tiek reikia žiūrėti, kaip ta gyvenimo srovė jį neša. Taigi, jeigu dar neišnešė iš tų santykių, tuomet verta dar pagalvoti“, – teigė G. Patronienė.
A. Jančiauskas pabrėžė, kad yra žmonių, kurie ir visą gyvenimą abejoja, ar nori, ar nenori būti santykiuose.
„Tačiau yra labai svarbu pajusti dinamiką, kada mes suartėjame ir tolstame, tolstame ir suartėjame. Nutolimai irgi yra santykių dalis, todėl per juos verta nueiti pas psichologą ir paklausti, kas iš tikrųjų mus sieja.“
Pasak jo, dažnai žmonės, turėdami tam tikras abejones, išbūna ir atgal sugrįžta, todėl šiuo atveju psichoterapija yra labai geras dalykas, nei partnerio spaudimas tuoj pat apsispręsti.
Prisirišimo žaizdos
Psichologas A. Jančiauskas išskyrė svarbią kategorijų porų, kai vienas partneris atkeliauja į santykius šiek tiek sveikiau žiūrėdamas į prisirišimą, o kitas turi daug labiau žaizdų prisirinkęs per gyvenimą.
„Aš manau, kad prisirišimo žaizdos yra, kai viens kitam jas sukelia, – papildė G. Petronienė. – pavyzdžiui, vienas nuėjo į ligoninę, kur jam patarė pasitikrinti dėl vėžio. Tam žmogui jau pasaulio galas, jis skambina savo antrajai pusei, o ta atsako: „Palauk, man dabar susirinkimas“. Paskui perskambina po trijų valandų, kai jau skambinęs žmogus per tas valandas būna viską „palaidojęs“. Žodžiu, labai subjektyvi situacija, kai vienas to gali visą gyvenimą nepamiršti. (…). Pagalbos nesulaukęs žmogus tuomet įsitikinęs, kad jau nebegali pasitikėti.“
A. Jančiauskas pasidalino atveju iš profesinės patirties, kai mergina turėjo prisirišimo problemų nuo vaikystės, bet dabar draugauja su pakankamai sveiku vaikinu.
„Kas jai nutinka? Didelė krizė, kad vienas iš jos buvusių vaikinų bando nusižudyti ir ją tai natūraliai emociškai pakerta. Kas toliau? Ji po kažkiek laiko sprendžia tą problemą, negalėdama pasidalinti visu emociniu chaosu, užgerdama ir tada sprogsta iki tam tikros isterijos, iki beveik psichotinio lygmens ir, iš tikrųjų, labai išgąsdina tą saugiau besijaučiantį žmogų. Jis jau galvoja gal jam reikia judėti iš tų santykių, jeigu tokie dalykai darosi. Iš kitos pusės, tas žmogus pamiršta, kad visą tą laiką, kai jie draugauja, ta mergina vis „šyla“, tampa saugesnė, vis geriau susitvarko su savo emociniais svyravimais ir vis geriau kuria tą darnų santykį.“
Psichologo teigimu, tas partneris turi šansą padėdamas ir palaikydamas, kartais net ir priimdamas tuos emocinius sprogimus, užauginti savo antrąją pusę į tą „saugumą“.
„Tai nebėra prigimtinis saugumas, užaugintas iš vaikystės, bet vis tiek toks saugumas, kuris užauga“.
Vis dėlto, G. Petronienė akcentavo tą saugumą, kuris kuriamas poroje, kai vienas iš partnerių besąlygiškai atsiremia į savo moterį kaip į mamą, draugę ir pan., o ji atsiremia į jį, bet didelėje bėdoje vienas kito nebepalaikė arba išvis pritrenkė, arba išdavė, kadangi neištikimybė irgi yra prisirišimo žaizda.
„Vienas žmogus absoliučiai kitu pasitiki, stengiasi, o kitas, sakykime, pradėjo kritikuoti. Viena klientė man pasakojo, kad staiga ir kilogramų pas ją per daug, ir plaukų spalva ne ta, per daug pavargusi, kol po metų sužinojo, kad jau visus metus vyras turėjo lieknesnę, rudais plaukais ir ne tokią pavargusią. Kai šiaip ne taip tas jis baigė tą romaną, moteriai tapo vis tiek nebeįmanoma atleisti, nes tai buvo labai skaudu ir klaiku dėl tos kritikos ir melavimo.“
Ta pora, sakė psichologė, liko kartu, bet jau nebesulimpa, kadangi liko žaizda ir ta išduota moteris nebenori niekada atsiverti, pasakoti savo bėdų sutuoktiniui. Baisiausia, aiškino G. Petronienė, kad staiga išdavinėjamas žmogus supranta, jog jam išslydo žemė iš po kojų ir nebesueina tie galai.
„Tai lieka kaip trauminis patyrimas, pavyzdžiui, kaip pakliūti į avariją, nes iki tiek tie jausmai yra sutraiškomi. Vis dėlto, jeigu tokia pora susikoncentruoja į tai, kas juos jungia, tuomet lieka kartu, bet reiktų šiuo atveju labai ir specialisto pagalbos. Tokia trauma sukelia labai kraštutinius jausmus ir kita pusė gali net neįsivaizduoti, kaip tai buvo baisu“, – komentavo ji.
Psichologai sutarė, kad neištikimybė, iš tikrųjų, yra viena iš didžiausių traumų santykiuose, bet juos gali labai paveikti ir vaiko netektis. Vis dėlto, pabrėžė G. Petronienė, neištikimybę priskiria didžiausioms prisirišimo žaizdoms, kadangi dažnai žmonės, būdami poroje, tikisi, kad jų antroji pusė bus tas žmogus, kuriuo galės labiausiai pasitikėti ir visada parems bėdoje.
„Tačiau ir tokį dalyką psichologai „taiso“, jeigu žmonės yra nusiteikę judėti, atsiprašyti ir suprasti.“
Dažniausiai, sutarė specialistai, jeigu trečiasis asmuo, meilužė arba meilužis, dingsta, ir pora nusiteikusi tęsti santykius, tuomet juos pavyksta išgelbėti.
Per mažai sekso – grėsmė poros santykiams?
Psichologai taip pat diskutavo, kokia sekso įtaka gali būti santykiams – jeigu jo per mažai arba jis netinkamas.
„Ar čia jau šakės porai, ar dar gali judėti?“, – klausė G. Petronienė.
A. Jančiauskas pateikė įdomų tyrimą, kad statistika yra tokia, jog, iš tikrųjų seksualinių santykių su amžiumi mažėja, tam tikras interesas irgi mažėja ir tai darosi vis labiau antrame plane.
„Jeigu pora turi labai gerą bendradarbiavimą, turi tikslų, kuriais gyvena, turi bendrų projektų, kuriuos kartu kuria, tuomet dažniausiai draugystės siejamas santykis sugebės išgyventi ir tam tikrą „dykumą“ arba stygių seksualinėje erdvėje. Tačiau atėjus pas psichoterapeutą ir šią gyvenimo dalį galima atgaivinti.“
Vis dėlto G. Petronienė replikavo, kad buvo paminėti visi dalykai, kurie nutinka jau vyresniame amžiuje, o jeigu tai nutinka, kai žmonės vis dar jauni, pavyzdžiui, 35-erių metų ir jų reikalai su seksu yra visiški prasti?
„Aš irgi anksčiau galvodavau, kad jeigu tokioje poroje sekso nebuvo pusę metų, vadinasi, tai yra labai blogai. Tačiau ir tyrimai rodo, ir aš pradėjau savo požiūrį keisti, kad jeigu su seksu buvo labai blogai, tai jis dar gali būti atgaivintas iki ne tokio nuostabaus, bet, sakykime, pusiau veikiančio. Jeigu tie žmonės yra artimi, labai vienas kitu pasitiki, labai prisirišę, santuoka gali „važiuoti“. Jie „važiuos“ su tokiu pusiau gyvu seksu, bet nieko jiems neatsitiks.“
Psichologai taip pat aptarė, kada išgelbėti porą gali būti ir nebeįmanoma. Dažniausias atvejis, sakė jie, kai vienas iš partnerių tikrai nebenori santykių, bet bijo likti vienas.
„Jis aiškiai nėra tas žmogus, kuris nori socializuotis arba būti kartu, mylėti, bet niekaip nesugeba išbūti vienatvėje“, – įvardijos A, Jančiauskas.
Specialistų teigimu, tokiu atveju labai sunku, nes vienas nemyli, bet greičiau lieka santykiuose dėl patogumo, galbūt net tampa išnaudotoju, o kitas bando viską gelbėti, bet iš tikrųjų tik švaisto laiką.