Skvernelis pristatė iniciatyvą
Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis savo kalboje sakė, kad būtent šią dieną paaiškėjo, kokia stipri mūsų kovotojų drąsa.
„Esame simbolinėje vietoje, Seimo Kovo 11–osios salėje, kurioje vyko Lietuvos istoriją keičiantys įvykiai, liudijantys, kokia trapi yra mūsų laisvė ir kokia galinga jėga yra mūsų vienybė.
Šiandien, pagerbdami Sausio 13–osios aukų atminimą, net ir po 34–erių metų vis dar jautriai vertiname 1991–ųjų sausio įvykius, prisimename bendrumo jausmą, suvokiame tikrąją iškovotos laisvės kainą. Tai, kas jau spėjo nugulti į istorijos vadovėlius ir jaunajai kartai yra žinoma tik iš istorijos liudininkų pasakojimų, o laisvė ir nepriklausomybė atrodo kaip savaime priklausanti duotybė, šiandien vėl apgaubiama nepaprasto trapumo skraiste matant mūsų pašonėje, Ukrainoje, vykstantį brutalų karą“, – sakė jis.
Seimo pirmininkas S. Skvernelis pabrėžė, jog „besitęsiantis karas yra tiesmukas priminimas mums visiems, kad grėsmė niekur nedingo, o laisvė reikalauja nuolatinių pastangų“.
„Mūsų laisvės kelias nebuvo nei trumpas, nei tiesus, tačiau mes jį praėjome vieningai, nes aiškiai suvokėme, kad neįmanoma egzistuoti su okupantu.
1991–ųjų sausio 13–ąją, tūkstantinės beginklės minios dėka, ištisas paras stovėjusios petys petin, gavome pačią brangiausią dovaną – esame laisva tauta, galime drąsiai kurti ateities planus, turėti savo nuomonę ir gyventi pagal savo taisykles.
Tąkart pasiuntėme visam pasauliui labai aiškią ir drąsią žinutę – mes norime būti laisvi ir esame pasiruošę ginti savo laisvę. Tą žinutę siuntė vyrai, moterys, jaunuoliai ir net vaikai, suformuodami gyvą sieną nuo agresoriaus siųstų tankų. Sausio 13–ąją paaiškėjo, kokia stipri yra mūsų kovotojų dvasia“, – savo kalboje sakė S. Skvernelis.
Jis taip pat teigė, jog prieš kitąmet pasitinkant 35–ąsias Sausio 13–osios metines jo nuomone „turime priimti principinį sprendimą ir sausio 13–ąją pagaliau įtraukti į valstybės švenčių sąrašą šalia Vasario 16–osios ir Kovo 11–osios“
„Kad ir kiek metų čia stovėdami savo Laisvės gynėjams tartume ačiū už istorinę laisvės sargybą, to niekada nebus gana. Tai, ką jie padarė savo vienybe, drąsa ir pasiaukojimu nepaisant šalia švilpiančių kulkų – yra mūsų šiandieninės demokratinės valstybės pamatas. Šią gautą dovaną turime branginti ir šiandien, ir ateinančius dešimtmečius. Visuomet!
Turime įprasminti savo tautos pasiekimą. Todėl prieš kitąmet pasitinkant 35–ąsias Sausio 13–osios metines, manau, turime priimti principinį sprendimą ir sausio 13–ąją pagaliau įtraukti į valstybės švenčių sąrašą šalia Vasario 16–osios ir Kovo 11–osios. Ši data turi būti tarp svarbiausių modernios Lietuvos istorijos datų, liudijanti apie mūsų tautos valstybingumo gynybą. Sausio 13–oji žymi mūsų šalies istorinį laimėjimą prieš sistemą“, – Seimo Kovo 11–osios salėje pirmadienį sakė S. Skvernelis, šią jo mintį palydėjo renginio dalyvių plojimai.
Seimo pirmininkas S. Skvernelis tikino, jog Laisvės gynėjų dieną paskelbus šventine diena, galėtume aktyviau įtraukti jaunąją visuomenę į gyvą atmintį puoselėjančias akcijas ir minėjimus.
„Taip šiai datai suteikiant kuo didesnę istorinės dienos svarbą, ir, kol dar turime galimybę leidžiant visuomenei išgirsti gyvus tų istorinių akimirkų liudytojų prisiminimus“, – argumentavo jis.
S. Skvernelis savo kalboje pristatė ir iniciatyvą, kuria kitais metais, minint jubiliejinę 35 metų Laisvės gynėjų dieną, norima pagerbti visus tomis sausio dienomis prie parlamento, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, prie Televizijos bokšto budėjusius žmones.
„Gyvą barikadą sudarė dešimtys tūkstančių patriotiškai nusiteikusių lietuvių, kurie čia suvažiavo iš visų Lietuvos regionų. Tie žmonės buvo nematomo fronto kariai, kurių niekas neregistravo, nefiksavo. Didžioji dalis žmonių, kurie čia buvo, net ir praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams taip ir liko nežinomi nepriklausomybės gyvėjai. Turime įprasminti šitą savo tautos žygdarbį.
Todėl labai kviečiu visus, kurie pažįsta ar žino žmones, 1991–aisiais dalyvavusius lemtinguose sausio 13–osios įvykiuose, pranešti apie juos ar, jei yra galimybė, pakviesti juos kitais metais ir vėl susirinkti čia, Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje. Vėl susitikti ir bent iš dalies pakartoti tą istorinį momentą, primenantį, kaip mūsų vienybė, drąsa, pasiaukojimas ir nenumaldomas laisvės troškimas leido išsaugoti savo Tėvynės laisvę. Turime žinoti savo didvyrius ir jiems padėkoti. Pasakyti nuoširdų ačiū“, – teigė jis.
Seimo pirmininkas S. Skvernelis taip pat sakė, kad negalime pamiršti, „kad už kiekvienos mūsų pergalės einant laisvės keliu, už kiekvieno mūsų šalies pasiekimo, už mūsų vertybių skleidimo ir valstybingumo vėliavnešių slypi ne kas kitas kaip Lietuvos žmonės: Laisvės gynėjai, Nepriklausomybės Akto signatarai, pasaulio lietuviai, mokytojai, pareigūnai, vairuotai. Visi, kurių širdyje rusena meilė Tėvynei“.
„Gal žinote reikšmingesnę datą?“
Iškilmingame Sausio 13–osios minėjime Seime prisiminimais apie 1991 metų sausio įvykius dalijosi Garbės atsargos vyriausiasis komisaras, buvęs Lietuvos policijos departamento Respublikinės policijos vyriausiasis komisaras, Lietuvos Respublikos Seimo gynybos štabo narys Liutauras Vasiliauskas. Jis kėlė klausimą, kodėl didvyrių kraujų apšlakstyta diena ir toliau lieka tik atmintina, kaip daugelis kitų. Minėjimo dalyvis taip pat vylėsi, kad gal pagaliau užteks politinės valios ją paskelbti valstybine.
„Kalendoriaus lape pilka kaip žiemos dangus data su įrašu „Laisvės gynėjų diena“. Tik atmintina, kaip dešimtys kitų. Gal žinote reikšmingesnę, didvyrių kraujų apšlakstytą datą Nepriklausomybės gynimo sagoje?
Sakote, per daug valstybinių švenčių? Toliau apsimestinai švęskime gegužės 1–osios laisvadienį, kapstydamiesi savo daržuose. Pakelkime akis, gal pagaliau pakaks politinės valios paskelbti sausio 13–ąją valstybine švente?“ – klausimą Seimo Kovo 11–osios salėje kėlė L. Vasiliauskas.
Jis teigė, jog kovojo visa Lietuva ir ne tik sausio 13–ąją, todėl „gerbtini yra visi“.
„Pasidžiaukime bendru indėliu į Nepriklausomybės gynybą, garbės pakaks visiems. Juk nugalėtojas tik vienas – Lietuvos tauta“, – pabrėžė L. Vasiliauskas.
Iškilmingame renginyje dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda, kadenciją baigusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, Atkuriamojo Seimo–Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, premjeras Gintautas Paluckas, Seimo nariai, ambasadoriai, Laisvės gynėjai, žuvusiųjų artimieji.
Kunigo Sasnausko nuopelnai nepriklausomybei ir demokratijai įvertinti 2024 m. Laisvės premija
Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, publicistui, buvusiam politiniam kaliniui, kunigui Juliui Sasnauskui įteikta 2024 metų Laisvės premija.
Pirmadienį iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime, vykusiame istorinėje Kovo 11–osios Akto salėje, šį apdovanojimą jam įteikė Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis.
Laisvės premija siekiama įvertinti laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Pernai lapkričio 12 d. paskirti J. Sasnauskui apdovanojimą nutarė kadenciją baigęs Seimas.
Sveikindama laureatą Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Rima Baškienė pabrėžė: „Net gyvendamas griežto režimo sovietinėje sistemoje J. Sasnauskas sugebėjo būti laisvas savo dvasia, nes mintys apie laisvę siejosi su tikėjimu ir drąsa veikti nepaisant spaudimo ar represijų, suvokiant, kad pasipriešinimas sistemai yra ne tik politinis veiksmas, bet ir moralinė pareiga.“
Dėkodamas už apdovanojimą Laisvės premijos laureatas prisiminė rašytojo, visuomenės veikėjo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto žodžius, kuris, dar gyvendamas Stokholme, 1917 metų gale, gavęs kiek paankstintą žinią apie nepriklausomybės paskelbimą pats savęs klausė, kam gi ta laisvė jam reikalinga.
„Atsakymas gražus: „O ar aš žinau? Tik jaučiu, kad negaliu be jos būti. Ir mes negalime be jos. Žiūriu į laisvės kartą, į tuos, kurie gimė ir užaugo jau laisvoje tėvynėje. Ten, tarp jų, kažkur slypi viso buvusio pasipriešinimo prasmė ir grožis. Ten yra apdovanojimas, dar viena premija, džiaugsmo vieta. Ir, jei reikia, atsakymas į klausimą, ar už tokią Lietuva buvo kovojama kone penkis dešimtmečius“, − sakė Laisvės premijos laureatas J. Sasnauskas.
J. Sasnauskas buvo vienas jauniausių Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių ir vienas aktyviausių pogrindinės tautinės politinės organizacijos Lietuvos laisvės lygos narys.
Pasak Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus, 12 metų paskyręs kovai už Lietuvos laisvę, J. Sasnauskas už ją sumokėjo savo laisvės kainą: užbrauktą galimybę baigti mokyklą ir studijuoti pasirinktus mokslus, KGB persekiojimą, kratas ir tardymus, galiausiai – kalėjimą ir tremtį. Šių biografijos įrašų jis sulaukė būdamas vos 21–erių.
1979 metais Tartu mieste J. Sasnauskas su Antanu Terlecku parengė kreipimąsi į laisvąjį pasaulį – 45 pabaltiečių memorandumą, raginantį pasmerkti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Dokumento tekstas buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ radiją ir platinamas užsienio žiniasklaidoje. 45 pabaltiečių memorandumą lydėjo KGB kerštas – 1979 m. spalio 30 d. buvo suimtas Antanas Terleckas, o gruodžio 11 d. – Julius Sasnauskas.
1980 metų rugsėjį J. Sasnauskas buvo teisiamas „už dalyvavimą nelegalių leidinių bei kitokios antitarybinio turinio literatūros gaminimą, dauginimą ir platinimą“. 1981 m. gegužės 28 d. jis buvo ištremtas į Tomsko sritį, Vakarų Sibire. 1986 m. gegužės 29 d. išleistas į laisvę J. Sasnauskas grįžo į Lietuvą ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą.
1987 m. liepos 4 d. Lietuvos laisvės lygos narių pasitarime, kuriame dalyvavo Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Jonas Protusevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Volungevičius, Julius Sasnauskas ir Leonora Sasnauskaitė, nuspręsta 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengti mitingą, skirtą Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti. Tai buvo pirmas toks nesankcionuotas įvykis ir pirmoji vieša antisovietinė demonstracija.
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas J.Sasnauskas išlieka svarbi Lietuvos viešojo gyvenimo figūra: Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno vienuolis, LRT eteriu transliuojamos katalikų radijo „Mažoji studija“ darbuotojas ir vadovas, publicistas, knygų apie religiją, tikėjimą autorius.
ELTA primena, kad pirmoji Laisvės premija 2011 m. skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, 2012 m. – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45–ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, 2013 m. – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui.
2014 m. Laisvės premija įteikta Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, 2016 m. – Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui, 2017 m. – laisvės gynėjai, politinei kalinei Felicijai Nijolei Sadūnaitei, 2018 m. – partizanų grupei: Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui, 2019 m. – Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai, 2020 m. – Baltarusijos demokratinei opozicijai.
2021 m. Laisvės premija skirta pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.
Lietuvos Seimas įvertino ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio nuopelnus kovoje dėl nepriklausomybės, laisvės bei demokratijos Rusijos karinės agresijos akivaizdoje, jam paskirdamas 2022 metų Laisvės premiją.
2023 m. Laisvės premija skirta Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, pogrindinės spaudos leidėjui ir publicistui, politiniam kaliniui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbiui Petrui Plumpai ir Europos Parlamentui.
Sovietmečio rezistento, politinio kalinio, 45-ių pabaltijiečių memorandumo kūrėjo ir signataro, Lietuvos Laisvės lygos nario, kunigo pranciškono, 2024 metų Laisvės premijos laureato Juliaus Sasnausko kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Dėkoju už premiją tuo gražiu, šventu pavadinimu – Laisvės premija. Žinoma, pati laisvė jau yra didžioji premija valstybei ir kiekvienam jos piliečiui. Kad ir kokie mes būtume skirtingi ir kartais nerandantys bendros kalbos. Laisvė vis tiek bus daugiau, galingiau, svarbiau.
Kai kurie įvykiai ir žmonės labai greitai tampa legendomis. Legenda jau yra pokario partizanų kovos, vėliau – pogrindinė spauda, disidentų ar, kaip sako kiti, rezistentų judėjimas. Legenda ir tos dvi datos, mus čia surinkusios, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Legendos reikalingos, nes jos, be kita ko, praneša, kad neįmanomi dalykai gali būti įmanomi.
Nesileisiu į prisiminimus. Juo labiau, kad apie viską jau ne kartą pasakota. Kai apsilankydavau buvusiame KGB kalėjime prie Lukiškių aikštės, man pačiam atrodė neįtikėtina, neįmanoma visa tai, kas nutiko, kas buvo pasirinkta mūsų prieš keturis ar penkis dešimtmečius. Pranokus savo žmogiškąjį mažumą ir trapumą. Daugiau nei leido aplinkybės.
Aišku, buvo gerų pavyzdžių ir pamokų. Užaugau namuose, kuriuose gyvavo pasakojimas apie nepriklausomą Lietuvą, okupantų represijas, tautos pasipriešinimą. Prisimenu, kaip devynerių metų klausiausi mamos žodžių apie Prahos pavasarį ir rusų tankus. Ir iki šiol stebiuosi, kad tie žodžiai galėjo taip smarkiai paveikti.
Laisvės pamokos ir pavyzdžiai buvo šalia. Gimtasis Vilniaus miestas su trijų sukilimų pėdsakais, su bažnyčių bokštais, šaunančiais į dangų. Su Vasario 16-osios signatarų namu. Dėl jo greičiausiai visa tuometinė Gorkio gatvė buvo lyg kokia paslaptinga laisvės arterija mieste. Net hipių susibūrimai greta uždarytos katedros anuomet skelbė alternatyvą režimui.
Nežinau, ar priespaudos režimai suvokia, kad laisvės dvasiai patinka atsirasti nelaisvėje. Visokiausiais būdais ir keliais.
Kažin kas nematomas nuolat išdidina ar padaugina mūsų gerus darbus bei sprendimus. Padaugina ir drąsą. Mano mokytojas ir draugas Antanas Terleckas sakydavo: „Pavargau...pavargau. Žinai, aš bijau“. O paskui čia pat kūrė drąsiausius, įžūliausius planus, ką dar nuveikus Lietuvos laisvės labui ir kaip darsyk įgėlus okupantams. Paauglystėje su keliais mokyklos draugais užsikrėtęs tais beprotiškais planais, girdėdavau patarimus, kad „prieš vėją nepapūsi“ ar „galva sienos nepramuši“. Bet kai kas štai ėmė ir papūtė prieš tą vėją. Pasirodo, kad įmanoma. Ir sienos neatlaikė.
Palaimintas kelias į laisvę ir laisvės aistra. Už tai reikia dėkoti ir kartais brangiai mokėti. Tačiau niekas tame kelyje nebuvo veltui: nei pogrindžio spauda, nei trispalvė vėliava, iškelta ant kamino, nei nelegali maldos eisena į Šiluvą. Ir taip toliau, ir taip toliau. Net kalėjimai ir tremtys – ne veltui.
Kodėl visa tai? Kodėl mums svarbu? Dažnai prisimenu, kaip Vaižgantas, dar gyvendamas Stokholme, 1917 metų gale, gauna kiek paankstintą žinią apie nepriklausomybės paskelbimą. Pasveikinęs ir pašlovinęs Lietuvos laisvę, jis stabteli ir pats savęs klausia, kam gi ta laisvė jam reikalinga. Atsakymas gražus ir vertas dėmesio: „O ar aš žinau? Tik jaučiu, kad negaliu be jos būti“.
Ir mes negalime be jos. Žiūriu į laisvės kartą, į tuos, kurie gimė ir užaugo jau laisvoje tėvynėje. Ten, tarp jų, kažkur slypi viso buvusio pasipriešinimo prasmė ir grožis. Ten yra apdovanojimas, dar viena premija mums visiems, džiaugsmo vieta. Ir, jei reikia, atsakymas į klausimą, ar už tokią Lietuva buvo kovojama kone penkis dešimtmečius.
Tik dėl to, kad esame „pašaukti laisvei“, kaip sako Šventasis Raštas, šiandien galime atjausti ir net ginti Ukrainą. O taip pat pasimokyti iš jos, kokia brangi ir nepamainoma yra laisvės dovana.
Iki šiol beveik visi šios premijos laureatai buvo subrendę žmonės, pasižymėję praeityje, dažnausiai – priešinęsi okupaciniam režimui, gynę žmogaus teises.
Dar sykį dėkodamas Lietuvos Respublikos Seimui už aukštą įvertinimą, labai linkiu (ir gal net nujaučiu), kad kitas Laisvės premijos laureatas būtų iš kartos, gimusios laisvėje. Nes ir laisvoje šalyje niekur nedingo ir nedings įvairios kitos vergijos formos, o kartu su jomis – ir amžinas pašaukimas būti laisvu žmogumi ir tarnauti visų kitų laisvei.
Ačiū.
Kadetė Kuzmickaitė: mes laisvę turime, bet mums reikia mokytis ją išsaugoti“
Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus kadetė Lukrecija Kuzmickaitė kalboje Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje teigė, jog reikia mokytis išsaugoti laisvę.
„Augu Tėvynei“ – tai Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus šūkis, kuris simbolizuoja mūsų asmeninį ir pilietinį augimą, atsakomybę bei pasiryžimą tarnauti savo šaliai. O augti atsakingu, doru piliečiu padeda pamokos, kurias mums suteikia istorija. Sausio 13–oji mums, jauniems, − tai atminties, bendrystės, laisvės ir atsakomybės pamoka.
Visų pirma, Sausio 13–oji man yra Atmintis. Aš gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, todėl negaliu sakyti, kad žinau, ką reiškia gyventi pavergtoje šalyje, aš pati nepatyriau Sausio 13–osios įvykių. Apie juos žinau iš artimiausių žmonių, kurie tai išgyveno: mamos, senelių, mokytojų ir, žinoma, istorijos vadovėlių“, – kalbėjo sakė L. Kuzmickaitė.
Kadetė L. Kuzmickaitė pasakojo, jog giliau apie šių įvykių prasmę susimąstė degant Sausio įvykių atminimo laužams.
„Kartu su kitais kadetais stovėdama garbės sargyboje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie Nežinomo kareivio kapo ir Laisvės paminklo. Žiūrėdama į ugnį aš galvojau apie Parlamento aikštėje per naktis sėdinčius prie laužų žmones, apie jų drąsą, apie tai, kas tuo metu sukosi jų galvose bei širdyse, apie nenumaldomą laisvės troškimą ir šio troškimo užgožtą nerimą. Supratau, kad šie įvykiai nėra tik dar viena data istorijos vadovėlyje, o žuvusiųjų sąrašas nėra tik sąrašas... Sausio 13–osios įvykiai yra gerokai daugiau nei tai. Sausio 13–oji mums visiems primena, kokie vieningi mes galime būti, kad turime didžiuotis, kad esame lietuviai, kurie gali augti savo Tėvynei, nes mūsų broliai ir seserys paaukojo gyvybę, kad mes turėtume laisvę į tokį gyvenimą, apie kurį mūsų tėvai ar seneliai galėjo tik svajoti“, – teigė ji.
L. Kuzmickaitė tikino, jog jai sausio 13–oji, kaip jaunam žmogui, yra bendrystės ir broliškumo pavyzdys.
„Pavyzdys, kad galime suburti darnią visuomenę ir visi kartu, susikibę rankomis, žengti bendro tikslo link. Mes, Lietuvos jaunimas, turime suprasti, kad ši diena yra priminimas, kad drąsūs mūsų artimieji paaukojo savo ateitį dėl rytojaus ir tai mums turi būti įkvėpimas, kad visi kartu esame neįveikiama jėga. Ir nors pasaulio žemėlapyje esame maža tauta, tačiau kartu esame tokie dideli, kad susivieniję galime pakeisti viską.
Sausio 13–osios įvykiai mane, kaip jauną žmogų, įkvepia augti, mokytis, tobulėti, rūpintis silpnesniais ir daryti viską dėl geresnės žmonių ateities. Manau, mes nė vienas neturime teisės pamiršti to, kas įvyko tą lemtingą 1991 metų sausio 13 dieną, nes, nežinodami praeities, mes negalime kurti ateities. Tik turėdami laisvę, mes galime padėti ir kitiems, kurie tos laisvės siekia. Džiaugiuosi, kad Lietuva taip nuoširdžiai padeda Ukrainai. Mūsų licėjus bendrauja su Lvivo kadetų licėjumi. Tris kartus nuo karo pradžios buvau nuvykusi į Ukrainą ir bendrauju su savo bendraamžiais, todėl puikiai žinau, kaip jiems sunku, kaip atkakliai jie gina laisvę. Mes laisvę turime, bet mums reikia mokytis ją išsaugoti, nes ją saugo paprasti žmonės, kurie per vieną naktį tampa didvyriais“, – kalbėjo ji.
Visgi, pasak jos, svarbiausia Sausio 13–osios pamoka – atsakomybė.
„Sausio 13–oji man primena, kad laisvė, kuria šiandien mes, Lietuvos piliečiai, džiaugiamės, buvo laimėta ne be kovos. Tai nebuvo lengvas kelias ir už ją buvo sumokėta didelė kaina. Tą naktį žuvo 14 žmonių, tarp jų žuvo 2 mano bendraamžiai – 17–mečiai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Šių dviejų jaunuolių ir kitų žuvusiųjų ir kovojusių dėka mes turime pasirinkimo laisvę – laisvę rinktis, kuo tikėti, kuo būti, kur studijuoti, kur keliauti, kaip gyventi... Laisvė, kurią mes šiandien turime, yra ne tik mūsų praeities kartų laimėjimas, bet ir mūsų visų atsakomybė rūpintis ja ir perduoti ją ateinančioms kartoms. Kaip jaunas žmogus, aš kasdien susiduriu su daugybe galimybių ir pasirinkimų, bet taip pat jaučiu didelę atsakomybę už Lietuvos ateitį. Laisvė nėra tik teisė gyventi be apribojimų, tai taip pat atsakomybė už savo šalį, už jos vertybes ir už jos gerovę.
Valstybė yra jos piliečiai, todėl mes, jaunimas, turime būti atsakingi už ateitį nepriklausomoje Lietuvoje, kuri mums iškovota krauju, patriotiškumu, drąsa ir bendryste. Mes, jaunimas, turime išmokti istorijos pamokas: atminti, džiaugtis laisve ir atsakingai kurti ateitį. Tad „Augu Tėvynei“! Tėvynės labui!“, – kalbą užbaigė kadetė L. Kuzmickaitė.
Fotografas Požerskis: tų jaunuolių, kurie buvo čia viduje su Molotovo kokteiliais, tūkstančių žmonių Lietuvos miestuose ir miesteliuose rankose buvo Lietuvos likimas
Fotografo, įamžinusio sovietų agresijos ir Laisvės gynėjų akimirkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Romualdo Požerskio kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Gerbiami iškilmingo minėjimo dalyviai, gerbiami Laisvės gynėjai ir jų giminaičiai. Aš išties jaudinuosi čia kalbėdamas ir jaudinuosi turbūt dvigubai kai pamačiau šitą salę ir prisiminiau, kad čia praleidau tris paras sausio 13–osios naktį ir kitas dar tris paras. 1991 metų sausį aš Kaune žiūrėjau per televizorių, kai buvo užgrobta Radijo ir televizijos redakcija. nuėjau į kambarį, susidėjau savo fotoaparatus, objektyvus, suskaičiavau foto juosteles ir pasijutau kaip karys, kuris ruošia ginklus, šovinius būsimam neišvengiamam mūšiui. Namuose palaikau verkiančia žmoną, miegančius vaikus ir išvažiavau į Vilnių. Manęs pro pagrindines duris neįleido, sakė: jaunuolį, čia tau per pavojinga, nes visi spaudos atstovai yra gražiuoju išprašyti. Tada nuėjau į kitą pusę pastato, ten pro tualeto lanką pabarškinau, mane įleido ir taip aš čia buvau tris paras. Čia sutikau tik vieną kolegą Vilių Jasinevičių, tai mes su juo ir fiksavome kas čia vyksta.
Šioje salėje signatarai sėdėjo apsisiautę paltais ir klausėsi radijo stočių. Atrodė, kad signatarai negali įtakoti tolimesniems įvykiams. Kai paskelbė pranešimą, kad prie televizijos bokšto yra daug žuvusių ir sužeistų salėje padvelkė dar didesniu šalčiu ir neviltimi. Apsaugos tarnyba informavo, kad prasidėjus šturmui, visiems reikės daužti vitražinius langus ir lipti į vidinį kiemelį, o salė bus apipilta benzinu ir padegta.
Parlamentarams išdalino dujokaukes, jie jas matavosi. Atrodė, vilties nebeliko... Lydimas apsaugininkų ir vilkinantis neperšaunamą liemenę, į salę atėjo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir pranešė, kad jis nesėkmingai bando prisiskambinti Michailui Gorbačiovui. Aš tada užfiksavau ikoninę fotografiją kada profesorius Vytautas Landsbergis ryžtinai žiūri ir penki apsaugininkai jį saugojo. Pats profesorius yra pasakęs, kad tai yra istorinė fotografija, tai yra istorinė naktis, kada sprendėsi ne tik Lietuvos, Sovietų Sąjungos bet ir Rytų bloko likimas. Su Viliu Jasinevičiumi mes išėjome, nuvažiavome į morgą ir fotografavau ten dar gulinčius ir ant žemės, ir gultuose ką tik atvežtus kūnus, jaunų žmonių kūnus, kurie buvo nušauti prie televizijos bokšto. Fotografavau jų kulkas, sudraskytus veidus, ir tos fotografijos, dokumentai yra Sausio 13–osios byloje. Vakare žiūrėjau televizijos laidą „Vremia“, čia mes galėjome žiūrėti televiziją. „Laikas“ tokia programa, kur buvo įžūliai meluojama, kad fašistinė Lietuvos valdžia parodė žuvusių autokastastrofoje žmonių kūnus ir pasakė, kad čia yra aukos, arba tarybinių kareivių aukos. Tai yra melagystė.
Grįžęs į Aukščiausiąją Tarybą, aš užlipau priešais esantį pastatą. Labai lėtai brėško, buvo tamsu ir vėjas atginė tamsius debesis, pradėjo snigti, Užėjus pūgai, minia, žiedu apsupusi Aukščiausiąją Tarybą, slėpėsi po lietsargiais. Žmonių minia bangavo, grėsmingai šaukė, kaip sužeistas žvėris: „Laisvė“, „Lietuva“. Tai nebuvo džiaugsmo balsai, tai buvo skausmingi, ryžtingi balsai. Ir aš suvokiau, kad tie jaunuoliai, kurie buvo čia viduje su Molotovo kokteiliais, kad tie tūkstančiai žmonių, kurie buvo Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kad jų rankose yra Lietuvos likimas, nuo jų ryžto, nuo jų pasiryžimo, spręsis Lietuvos likimas, kaip bus, ar Lietuva bus laisva. Prie manęs priėjęs vyriškis sakė, čia ilgai neužsibūk, nes čia yra pavojinga. Tik vėliau suvokiau jo žodžius. Žymus prancūzų fotografas yra pasakęs, kad fotografas yra ir medžiotojas, ir kartu auka. Anri Kartjė–Bresonas (Henri Cartier–Bresson), jis kartu su trimis kolegomis įkūrė „Magnum foto“, 1946 metais. Trys jo kolegos žuvo, jis tik vienas vienintelis liko gyvas.
Man labai gaila, kad dar nepagerbti, neįvertinti Lietuvos fotografai, kurie dirbo Sausio 13–ąją, prie Lietuvos bokšto, kai zvimbė kulkos ir šaudė tankų patrankos ir jie, rizikuodami gyvybę fiksavo istoriją.
Sugrįžęs į Aukščiausiąją Tarybą fotografavau gynėjus, šiuose krėsluose sėdinčius parlamentarus, signatarus, kunigus, kurie per atvirą langą aukodavo mišias. Siaubinga baimė sukaustydavo, kai per garsiakalbius pranešdavo apie atvažiuojančią sovietų karine koloną. Kunigai pašventindavo prie langų budinčius ir pasiruošusius žūti gynėjus. Kartais šioje salėje, grįždavau, ir ten viršutinėje eilėje aš miegodavau, tai buvo mano trijų parų gyvenimas šitoje salėje. Kai grįžau į Kauną, atspausdinau fotografijas, per traukinio keleivius perdaviau fotografijas vokiečių žurnalistams į Maskvą, ir po savaitės tos fotografijos buvo atspausdintos labai garsiame Vokiečių žurnale „Stern“. Vėliau jos buvo spausdintos Anglijoje, Šveicarijoje, JAV ir kitur. 1991 metų sausio fotografijos lig šiol tebekeliauja po pasaulį ir yra vizualinis Lietuvos fotografijos dokumentas.
Brangieji, mes visi esame Lietuvos istorija. Ačiū.
Pirmasis sveikatos apsaugos ministras atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Olekas: šiandien lenkiu savo galvą prieš visus medikus, kurie gelbėjo mūsų žmones ir vėliau rūpinosi jų sveikata
Mediko, pirmojo sveikatos apsaugos ministro atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Seimo Pirmininko pavaduotojo Juozo Oleko kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Šią dieną minime kaip Laisvės gynėjų dieną, jiems skirdami nuoširdžiausius padėkos, pasididžiavimo ir tikėjimo Laisve žodžius.
Į ją atėjome per pokario partizanų kovas, tremtinių ir politinių kalinių kančias, disidentų ryžtą ir signatarų tvirtą apsisprendimą.
Ačiū jiems už šiuos tvirtus mūsų valstybės pamatus.
Tuomet buvau 35–erių, prieš nepilnus metus paskirtas pirmuoju atkurtos valstybės sveikatos apsaugos ministru. Tomis neramiomis sausio dienomis buvome sustiprinę budėjimus ligoninėse, o čia, Seime, apatiniame aukšte, savanoriai medikai kūrė mažą „lazaretą“.
Todėl atliepdamas, Seimo Pirmininke, Jūsų iniciatyvą noriu paliudyti apie dar vieną profesiją, kuri aukojosi gindama Lietuvą.
Prasidėjus šaudymams nusprendžiau pirmiausia vykti ne į Vyriausybę , su kuria susisiekdavom telefonu, o į Šv. Jokūbo ligoninę, kur vežė pirmuosius sužeistuosius. Vaizdas ligoninės kieme sukrečiantis – ant balto sniego pilna kraujo dėmių ir priėmimo skyriun nukreipiamų sužeistųjų. Naujai atvykstančių vis daugėja. Pamačiau ir pirmuosius žuvusiųjų kūnus.
Ligoninėje daugėja ne tik sužeistųjų, bet ir medikų – gydytojai, seselės, slaugytojos atvažiuoja padėti tą naktį budintiems kolegoms. Kartu aptariame, kokios pagalbos jiems dar reikia, ir išskubu į Raudonojo kryžiaus ligoninę.
Ten vaizdas panašus – daugybė sužeistųjų, nesibaigiantis greitųjų srautas ir susikaupę medikai.
Tuo metu dar nežinojome, kuo viskas baigsis mums, gynėjams, mūsų valstybei, bet kaip gydytojai supratome, kad vykdoma žiauri agresija prieš Lietuvos žmones, tad pradedame fiksuoti šio nusikaltimo įrodymus – filmuoti tai, kas vyksta ligoninėje, neseniai čia Jūs matėte keltą faktų, kad turėtume faktinius įkalčius.
Dar nuvažiuoju į Santariškių ir Antakalnio ligonines, jos taip pat priima sužeistuosius.
Į ligonines atgabename papildomus kiekius medikamentų ir tvarsliavos, kad medikai turėtų visko, ko reikia gelbėjant sužeistuosius. Ligoninėse vyksta skubios operacijos, gydytojai važiuoja padėti kolegoms į kitas ligonines, kur tuo metu trūksta rankų.
Paryčiais dar kartą apvažiuoju visas ligonines ir jau galime suskaičiuoti nukentėjusiuosius – keturiolika žuvusių, apie šimtas šešiasdešimt sužeista, vėliau dar prisidės keli šimtai nukentėjusių nuo akustinių pažeidimų.
Pasklinda kalbos, kad televizijos bokšte gali būti sužeistų žmonių, nes bokštą apsupus tankais niekas ten nebuvo įleidžiamas. Be to, vis ilgėjo dingusiųjų be žinios sąrašas.
Aukščiausiosios tarybos pirmininkas V. Landsbergis sausio 14 d. pagaliau telefonu susitarė su M. Gorbačiovu, kad į bokštą užėmę sovietiniai kariai mane, kaip sveikatos apsaugos ministrą, įleistų patikrinti, ar nelikę žmonių.
Sovietų kariškiai į televizijos bokštą įleidžia, bet atjungia liftą ir liepia lipti laiptais. Tai reiškė, kad reikės užlipti į 69 aukštą ir lipti lydint sovietų kariams.
Lipdamas iki šeštojo aukšto matau išdaužytas patalpas ir kraujo dėmes. Apžiūrėjau kiekvieną kertelę – sužeistų ir paslėptų žmonių nebuvo. Pakilus į patį viršų pamačiau suniokotą „Paukščių tako“ restoraną ir sovietų karius, technikiniame aukšte saugančius veikiančią įrangą. Žemyn leidausi jau su palengvėjimu, kad daugiau žuvusiųjų ir sužeistųjų nebėra.
Į tą patį televizijos bokšto viršų vėl užlipau tų pačių metų vasarą – rugpjūčio 22–ąją. Tik tąkart užkopiau kur kas greičiau, nes vedė kitas jausmas ir tikslas – savo rankomis nuplėšiau ten, antenų aikštelėje, septynis mėnesius kabėjusią sovietų okupantų vėliavą, turėjusią simbolizuoti agresoriaus jėgą. Bet mes nugalėjome.
Taip vertėsi dar vienas mūsų naujausių laikų kovos už laisvę puslapis.
Šią istoriją prisiminiau ne todėl, kad norėčiau papasakoti apie save, bet todėl, kad mums visiems priminčiau, kokį svarbų vaidmenį tą lemtingą naktį ir vėliau atliko medikai, gelbėję sužeistų žmonių gyvybes ir sveikatą.
Būtent jie – gydytojai, seselės, slaugytojos, greitosios pagalbos darbuotojai – pirmieji pamatė, kokia tragedija, koks mastas ištiko mūsų šalį ir jos žmones. Jie gelbėjo tuos, kurie praliejo kraują, paaukojo sveikatą gindami ką tik atgimusią mūsų valstybę.
Tą lemtingą istorinę naktį ligoninėse sutikau daugybę medikų, kurie palikę namus, šeimas, vaikus skubėjo gelbėti sužeistųjų. Dirbo visi, nepriklausomai nuo specializacijos – chirurgai, kardiologai, ginekologai, pulmonologai. Tą naktį jie visi tapo karo gydytojais.
Priimamuosiuose mačiau daug susikaupusių žmonių baltais chalatais, kurie dirbo tiksliai, profesionaliai ir mažai kalbėdami. Jie visi suprato, kad tą naktį atėjo jų eilė ginti tėvynę ir laisvę.
Iki pat paryčių sužeistiesiems buvo teikiama intensyvi pagalba ir tik ryte išvydau vieną kitą gydytoją, kuris jau prisėdo. Žinoma, operacinėse darbas dar tęsėsi. O sužeistuosius ligoninių palatose toliau slaugė seselės.
Galėčiau vardinti ir vardinti vardus ir pavardes tų, kurie tąnakt skubėjo į darbą ne iš pareigos, o iš pašaukimo. Ne dėl savęs, o dėl Lietuvos.
Šiandien lenkiu savo galvą prieš visus medikus, kurie gelbėjo mūsų žmones ir vėliau rūpinosi jų sveikata.
Kai manęs klausia, kokį vaidmenį tą sausio 13–osios naktį atliko medikai, turiu aiškų ir tvirtą atsakymą: tik jų pastangomis neturėjome daugiau žuvusių žmonių, jų profesionalumas ir pasišventimas padėjo išsaugoti sužeistųjų gyvybes.
Savo indėlį medikai įnešė ir į Lietuvos istorijos metraščius – jie užfiksavo, kokius žiaurumus patyrė sausio 13–osios naktį nukentėję ir žuvę žmonės. Tai labai svarbūs paliudijimai ir įrodymai, kalbant apie okupantų padarytą žalą Lietuvai.
Tą naktį parodytas medikų solidarumas ir ryžtas eiti gelbėti žmones, nors švilpė kulkos ir šaudė tankai, yra stimulas ir šiandien.
Esu tikras, kad šis pavyzdys įkvėpė ir dabartinę medikų kartą, kuri lygiai taip pat atsakingai ir pasiaukojančiai ėjo gelbėti Lietuvos žmonių per COVID epidemiją. Namuose palikę šeimas ir vaikus, nežinodami, ar patys neužsikrės šiuo mirtį nešančiu virusu, jie kovojo su nelaime, kovoti prieš kurią labai trūko būtinų priemonių.
Gerbiamieji, gyvename sudėtingame geopolitiniame laikotarpyje, kuomet kiekvienas privalome paklausti savęs, o koks mano vaidmuo, kaip aš elgčiausi?
Žinau, jog daug kolegų gydytojų, slaugytojų, kitų medicinos darbuotojų yra tapę Lietuvos šaulių sąjungos nariais ar užsirašę į kuriamas karines komendantūras ir tvirtai pasiryžę agresijos atveju suteikti pagalbą bei ginti Lietuvos laisvę.
Todėl, mieli kolegos, visiems dėkoju, didžiuojuosi ir tikiu Jumis. Jūs – Lietuvos gynėjai! Ačiū.
Nepriklausomybės gynėjas Guzevičius: jei kalbėtume apie laisvės gynėjus, matyt, reikėtų pradėti nuo 1236 m. Saulės mūšio
Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūno, atsargos pulkininko – Nepriklausomybės gynėjo Sauliaus Guzevičiaus kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2025 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Laba diena, Jūsų Ekscelencijos valstybės vadovai, gerbiami žuvusiųjų už laisvę artimieji, garbingi svečiai, bendražygiai!
Manęs paprašė pasidalinti prisiminimais apie 1991 metų sausio mėnesio sovietų agresiją, paprašė prisiminti savanorius, tą pakilusią bangą, paprašė prisiminti laisvės gynėjus, tų laikų bendražygius, tačiau aš galvoju, jei kalbėtume apie laisvės gynėjus, matyt, reikėtų pradėti kaip minimum nuo 1236 metų Saulės mūšio. Aišku, tai buvo labai seniai, todėl detales mes tikriausiai ne visas žinosime ir neturėsime laiko čia įvardinti, tačiau grįžtant į 1991 metus reikėtų paminėti 1990-uosius, nes iš tikrųjų ta savanorių banga atėjo iš karto po to, kai pasidarė aišku, kad Kovo 11-osios akto ryžtingus sprendimus reikės apginti fiziškai – jėga ir Lietuvai vėl reikia savanorių, kaip jų reikėjo visais laikais nuo seniausių laikų, leičių viduramžių, iki dabartinių, 1990 metų.
Tiesą pasakius, ta visa mūsų, tuometinių gynėjų, banga pakilo būtent prisimenant – ir motyvuojantis – visų laikų protėvių kovas, protėvių žygius. Lietuviams teko kariauti labai daug, dažniausiai mažesnėmis pajėgomis negu priešininko. Dažniausiai pavykdavo laimėti, bet buvo ir juodų istorijos etapų, išdavysčių, neteisingų sprendimų. Per daugiau kaip tūkstantį metų savo istorijos mes buvome du kartus okupuoti, du kartus okupuoti Rusijos, praradome valstybingumą ir jį reikėjo vėl iš naujo atkovoti.
1793 metais tas sprendimas priimti priešiškas carines pajėgas, kaip draugingas ir jiems talkininkauti – tauta su tuo nesutiko. Į tai buvo atsakyta trimis kruvinais sukilimais. Nepavyko tada pasiekti rezultato, tačiau ant tos sukilimų bangos, aš manau, kaip tik 1918 metų savanoriai atsistojo ir įvykdė savo užduotį ir pareigą.
Kita okupacija 1940 metais. Vėl toks pats sprendimas, vėl įsakyta kariuomenei nesipriešinti ir priimti Sovietų Sąjungos pajėgas kaip draugingas. Tauta vėl su tuo nesutinka ir atsako iš pradžių Birželio sukilimu 1945 metais ir paskui karu po karo nuo 1944 iki 1953 – beveik 10 metų. Rezultatų vėl nepavyksta pasiekti, tačiau ant šių sukrautų aukų būtent 1990 metų savanorių banga ir vėl pakyla.
Šiandien tos grėsmės niekur nedingo ir mes gyvename hibridinio karo sąlygomis. Tai mes girdime iš žvalgybos institucijų, tai mes girdime iš šalies vadovų ir patys tai matome, kiekvieną dieną susiduriame. Vienas iš penkių hibridinių elementų, ko gero, vienas iš pavojingiausių, yra informacinis karas. Tai yra istorijos perrašymas, faktų suklastojimas, kas veda prie teritorinių pretenzijų ir klausimų, ką mes girdime per „Zapad“ pratybas, kai jos vyksta kiekvieną kartą, dėl Vilniaus krašto ir dėl Klaipėdos taip pat, ir tai neramina.
Deja, manau, mano kolegos, kad deramo atsako ginant savo istoriją mums kol kas nepavyko sugeneruoti. Mes kartais girdime net iš tų žmonių, kurie turėtų mūsų istoriją ginti ir užbrėžti labai aiškias linijas, tai būtent iš istorikų, abejones dėl valstybės kūrėjų, dėl valstybės ir tautos, kuri sukūrė šią šalį. Tai neramina, nes kartais net duodama tribūna per nacionalinį transliuotoją tokioms abejonėms. Jeigu mes panagrinėsime informacinio karo tikslus, tai pirmas tikslas yra sukelti abejones dėl mūsų valstybingumo, mūsų valstybės sukūrimo, tautos, kuri sukūrė šią valstybę, pamatų. Tai neramina ir, manau, tai turėtų būti užkardyta.
Baigdamas pasisakymą noriu prisiminti mūsų kaimyno, lenkų intelektualo pono Adamo Michniko pasisakymą čia, šioje salėje, taip pat ta pačia Sausio 13-osios proga. Jis pasakojo tokią istoriją, kad kalbasi du Abiejų Tautų Respublikos bajorai. Vienas dalyvavęs sukilime, kitas – ne, vienas sulaikytas ir ištremtas, jau grįžęs iš tremties, kitas visą laiką pasilikęs čia. Likęs čia bajoras klausia savo draugo, sako: jūs pakilote kovoti, daug žūčių, tremčių, netekčių, ar vertėjo? Ir bajoras, kuris kovojo, atsako: taip, iš tiesų, mes nepasiekėme tikslo, labai daug žmonių žuvo, buvo ištremta, griuvo šeimos, ištisos giminės, aš nežinau, ar vertėjo, bet – reikėjo.
Aš manau, būtent ant šitos valios, šitų sudėtų aukų nuo viduramžių iki sukilėlių karo, po karo žaliukų, pakilo ta 1990 metų savanorių banga. Ir, manau, jeigu reikės, pakils vėl.
Didžiausia garbė žuvusiesiems už laisvę. Didžiausi linkėjimai ir tvirtybės tiems, kurie dabar stovi rikiuotėje.