Dieną galbūt prie Trijų kryžių būna pernelyg daug žmonių. Žinote, visos tos asmenukės dangaus fone. Taškydamiesi prakaitu į viršų traukia vietos dviratininkai: užsiropščia, pailsi ir greičiau atgal, į papėdę, kur vingiuoja Vilnelė ir kur dainuoja Bernardinų sodo fontanas. Taip būna dieną. O naktį... kaip ten gera naktį.

Sono ubbidiente, dolce, amorosa. Rozina užbaigia savo ariją „Vidurnakčio tyloje“ ir dainuojantis fontanas nutyla. Sekunde anksčiau, su paskutiniais saulės spinduliais žūsta vienadienės muselės ir prabunda žiogai, kurie išgyvens ilgai ilgai, visą vasarą. Klausydamas Rozinos, žiogų ir tylos, guliu ant stangrios žolės ir velniškai pavydžiu tiems, kurie gyvena šiame mieste, kalno papėdėje, ir kiekvieną naktį gali taip pasivolioti.
Katedros aikštė Vilniuje

Sotus alkano neužjaučia, ir žvejys nesupras, kodėl beduinas ilgisi jūros. Vilniaus gyventojas nesuvokia, kad gyvena stebuklo centre – vienatvės sostinėje, ne ryšio zonos mieste, mieste, kuris iš kontaktų pašalina tai, ko nereikia.

Es ist so traurig, sich allein zu freuen. Prieš penkerius metus ir du miestus bijojau likti vienas ir nešiojau rankinę su Lessingo citata. Vokiškai skamba kaip muzika, bet neblogai ir rusiškai: „Džiaugtis vienumoje – liūdna“.

Baimė visiems laikams dingo Maskvoje – kartu su rankine, kuri buvo pavogta Avtozavodsko stotyje. Maskvoje niekada nebūsi vienas. Tave pečiais ramsto 12 mln. maskviečių, 7 mln. priemiesčių gyventojų ir 4 mln. migrantų.

Minios širdyje pamilau vienatvę. Ne, ne tokią, kai bokalo dugne lieka drumzlės, o instagrame – suvytusi vyšnia. Pamėgau teisingą vienatvę: paskutinį taksi ir pirmąją laistymo mašiną, mėnulį už debesies ir katės akį, primerktą nuo snaudulio. Tylią vienatvę, kai yra laiko apie viską pagalvoti, pagalvoti apie tai, kas svarbu. Maskvoje toks laikas prasideda ketvirtą valandą ryto ir trunka iki ketvirčio penktos.

And indeed there will be time for the yellow smoke that slides along the street. Т.S. Eliotas gerai suprato, iš ko sudaryta tikra vienatvė, kurios tiek daug, kad pakaktų ir dviem. Tiek dieną, tiek naktį Vilnius yra kupinas šio jausmo. Tereikia iš Gedimino prospekto pasukti į kiemus, kur pro asfaltą lenda žolė, džiūsta skalbiniai, žydi močiutės darželis, o jame tupi katinas – gudrus, apsimetantis ramune.

„O man čia liūdna. Kaimas! Amsterdamas – kitas reikalas. Mėgstu ten nuskristi“, - pareiškė svajingas lietuvis, paduodamas man geriausią pasaulyje puodelį kavos. Toje kavinėje buvau pirmas, rytinis, pats brangiausias lankytojas. Vaikino akys buvo taip paraudusios, kad buvo aišku: jam ir Vilniuje pakanka Amsterdamo.

Kvailas laimingasis, nežinantis savo laimės. Nereikia niekur skristi. Pakanka iš Pylimo gatvės pasukti į Rūdininkų gatvę, į Visų Šventųjų bažnyčią, kur durų anga tokia žema, jog būtinai gausi per kaktą, jei nepalenksi galvos.


Gloria in excelsis Deo et in terra pax hominibus bonae voluntatis. Pavėlavęs į mišių pradžią, sėduosi ant suolelio krašto ir jaučiu palaimą nuo savo paties neišmanymo. Lotyniškos mišios Lietuvos sostinės centre, buvusiame žydų gete. Nemokėdamas lotynų kalbos ir nesuprasdamas, kaip jos vyksta pas katalikus, klausausi mišių, tarsi muzikos. Esu absoliučiai vienas ir visiškai beginklis prieš tūkstančius Vilniaus barokiškų žvilgsnių. Įsižiūriu į griežtus statulų žvilgsnius. Bandau skaityti iš jų lūpų ir gestų, įsiskaityti į jų istoriją, ir suprantu, kad ši istorija yra pati seniausia – apie visą pasaulį nuo gimimo iki atgimimo.

Ne, nereikia niekur skristi. Pakanka ateiti į Barbakaną, pralįsti pro sieną ir nuleisti kojas. Ir nieko nebus šalia, ir visas miestas bus po ranka.

Ne, iš Vilniaus niekur nereikia vykti.

Šis miestas padovanos vienatvės akimirką netgi pačiame puotos įkarštyje. Netgi kai kavinėje durys trinkčioja nuo svaigulio ir lėtos lietuvaitės virsta šokančiomis gyvatėmis. Netgi tada ištinka staigus tylos momentas, kaip kine. Vienas vyras staiga nusiima marškinėlius ir kabina juos ant šviestuvo, kad jis šviestų blausiau. Moteris nusišypso lūpų krašteliu ir nusuka žvilgsnį. Viskas sustingsta ir vėl prasideda šokiai. O tu lieki pats su savimi siautulingų linksmybių fone.

„Ne, klausyk! — tarė man draugas lietuvis. – Milijonai žmonių rašė apie Barbakaną, ir „Dėvėti Vyrai“ jau yra nuvalkiota vieta. Sugalvok ką nors originalaus!“

Nenoriu aš nieko galvoti. Kai prisipažįstama meilėje, paprastai kalbama apie akis ir kitas klasikines grožybes. Bambos ir dešinės kojos didžiojo piršto grožis atsiskleidžia ne iš karto. Taip ir aš, įsimylėjęs šį miestą, tik pradedu jį pažinti.

„O ką, nejaugi tavo Maskvoje neišeina pabūti vienam? Negi Vilnius toks unikalus?“
Na, nežinau... Tenka patikėti lietuviškais kerais. Ne veltui Trijų kryžių kalnas anksčiau buvo vadinamas Plikuoju.

Neseniai prie Maskvos pardavinėjo namą. Skaičiavau nulius, suklydau, paskaičiavau iš naujo – nežinomas keistuolis prašė milijardo dolerių už triaukštę lūšną su dorėninėmis kolonomis ir jachtų klubu dovanų. Netgi jei nekilnojamojo turto agentas padarė spaudos klaidą, suklydo kartą ar dešimt, vis tiek – už ką tokie pinigai?!

Įvertinau namo padėtį – ant vidutinės kalvos, prie mažyčio upeliūkščio, tačiau už storos tvoros – ir staiga supratau, už ką buvo prašoma to milijardo. Už galimybę atsiriboti nuo visų likusių.
Už vienatvę.

Pusė karalystės už vienatvę. O Vilniuje – nemokamai.