Tačiau situacija galėtų pasikeisti, jeigu Latvijoje pilietybę staiga įgytų daugiau kaip 200 tūkst. nuolatinių gyventojų, kurie tradiciškai yra etniniai rusai, nededantys pastangų arba nematantys prasmės įgyti pilietybę natūralizacijos būdu.
Jungtinių Tautų duomenimis, Latvijoje yra 267 tūkst. žmonių be pilietybės, Estijoje – apie 91 tūkst.
Latvija: kiek sustiprėtų „Santarvės centras“?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis teigia, kad jeigu pilietybės neturintiems gyventojams staiga ji būtų suteikta, situacija Latvijoje galėtų pasikeisti, ir nebūtinai į gerąją pusę. Tačiau Estijoje padėtis kiek kitokia.
„Manau, kad Latvijoje neišvengiamai daugiau balsų gautų prorusiškos partijos, tik klausimas, ar pilietybės neturinčių žmonių balsai eitų „Santarvės centrui“, ar Latvijos rusų sąjungai“, - sakė M. Jastramskis.
Per šiuos rinkimus už Rygos mero Nilo Ušakovo vadovaujamą „Santarvės centrą“ balsavo 23,26 proc. rinkėjų, tai sudaro 208 522 balsus ir 24 vietas parlamente, kuriame iš viso yra 100 vietų. Per 2011 m. Seimo rinkimus „Santarvės centras“ surinko 259 493 rinkėjų balsus.
Latvijos rusų sąjunga į parlamentą nepateko, tačiau surinko 14 273 balsus.
M. Jastramskis pabrėžia, kad net jeigu visi pilietybės neturintys gyventojai taptų piliečiais ir galėtų balsuoti, nebūtinai visi balsai tektų būtent „Santarvės centrui“ ar Latvijos rusų sąjungai, mat, dalis žmonių paprasčiausiai nebalsuoja arba balsuoja už kitas partijas.
„Latvijoje „Santarvės centras“ yra gana homogeniška rusakalbių partija. Tačiau jeigu jie dabar gavo apie 200 tūkst. balsų, nemanau, kad visi dabartiniai asmenys be pilietybės eitų ir už ją balsuotų. Vis tiek yra rinkiminis aktyvumas, be to, ir dabar ne visi rusakalbiai Latvijoje balsuoja už „Santarvės centrą“. Tačiau manau, kad balsų prisidėtų, galbūt apie 50 tūkst.“, - svarstė politologas.
Latvijoje situacija grėsmingesnė nei Estijoje
„Santarvės centras dažnai lyginamas su Centro partija Estijoje, bet Centro partija pritraukia ir nemažai estų – etninis aspektas pas juos susiliejęs su socioekonominiu“, - sakė M. Jastramskis.
Politologas teigia, kad jeigu pilietybės neturintys Estijos ir Latvijos gyventojai įgytų tų šalių pasus, tai turėtų didesnės įtakos Latvijos politiniam gyvenimui, nes padidintų „Santarvės centro“ galimybes formuoti valdančiąją koaliciją.
„Nemanau, kad tai būtų didelė grėsmė Estijoje, nes pas juos rusakalbių dalis be pilietybės yra mažesnė. Tačiau Latvijoje, kur „Santarvės centras“ egzistuoja beveik dešimt metų ir dviejuose rinkimuose surinko daugiausia balsų, situacija gali pasikeisti. Dabar jiems beveik nėra galimybių suformuoti koaliciją. Tačiau jeigu atsitiktų taip, kad visi žmonės be pilietybės staiga tą pilietybę gautų, galimybių „Santarvės centrui“ būtų gerokai daugiau. Suformuoti daugumos jie vieni negali, bet gali ką nors prisivilioti. Jeigu Seime ši partija turėtų 45 vietas, galėtų susitarti su kokia nors mažesne partija, kuri turi 6-7 vietas, ir dauguma būtų suformuota. Todėl Latvijoje tai būtų reikšminga, tai pakeistų partinę konkurenciją“, - svarstė M. Jastramkis.
Kaip atsirado asmenys be pilietybės?
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis pasakoja, kad žlugus Sovietų Sąjungai Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, pilietybė buvo suteikta ne visiems nuolatiniams gyventojams iš karto, bet tik buvusiems Latvijos ar Estijos valstybių piliečiams tarpukariu arba jų palikuonims.
Taip pasielgta dėl paprasčiausio fakto: okupacijos metais 1940-1990 m. dalis Latvijos ir Estijos gyventojų buvo deportuoti arba sunaikinti, o vietoje jų šalyse apsigyveno nemažai rusakalbių, kurie žlugus Sovietų Sąjungai prarado SSRS pilietybę. Išsikovojusios nepriklausomybę abi šalys susidūrė su iššūkiu: jei suteiksi pilietybę visiems gyventojams, kils grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: didžiulės rusakalbių bendruomenės galėjo lemti šalies likimą.
L. Mažylis pasakoja, kad 1991 m. Latvijoje asmenų be pilietybės skaičius siekė 715 tūkst. Remiantis Latvijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, 1995 m. šis skaičius sumažėjo iki 700 tūkst., 2014 m. pradžioje – 282 tūkst.
Estijoje įvykiai klostėsi panašiai. Jeigu 1992 m. asmenų be pilietybės buvo 32 proc. 2003 m. šis skaičius susitraukė iki 12 proc.,šiuo metu siekia 6,5 proc.
„Nepriklausomybės pradžioje didelė dalis tų žmonių Latvijoje ir Estijoje nepritarė pačiai tų šalių nepriklausomybės ir valstybingumo idėjai. Man iki šiol likusi tokia frazė iš vienos akademikų diskusijos. Tada buvo pasakyta tokia frazė: jeigu šitiems žmonėms mes suteiksime pilietybę ir balsavimo teisę, jau rytoj jie įstotų į Sovietų Sąjungą. Tuo metu šios grupės politinės nuostatos buvo atvirai prokremliškos, nes Sovietų Sąjunga dar nebuvo galutinai suirusi“, - sakė profesorius L. Mažylis.
Tačiau profesorius pabrėžė, kad abiejose šalyse tokiems žmonėms buvo suteikta galimybė įgyti Latvijos ar Estijos pasą, bet ne visi to norėjo, kitiems pasirodė per sunku.
„Ją įgyti gal ne visi galėjo dėl pakankamai griežto valstybinės kalbos egzamino. Atsitiko taip, kad kitiems yra pakankamai patogu nesimokyti valstybinės kalbos. Juk jeigu lankėtės Rygoje, suprantate, kad ten puikiai galima pragyventi ir nemokant valstybinės kalbos, o mokant rusiškai. Bet nemokėdami valstybinės kalbos nepateksite į valstybės tarnybą, negalėsite balsuoti. Šitą dalyką didžiąja dalimis ir kritikuoja tie nepiliečiai, prisideda ir Maskva“, - aiškino L. Mažylis.
Klausiamas, kas, jo nuomone, nutiktų, jeigu Estija ir Latvija staiga suteiktų pilietybę asmenims be pilietybės, profesorius sakė, kad tikriausiai padidėtų parama prorusiškoms politinėms jėgoms.
„Manoma, kad būtų taip, bet politinių procesų tiksliai nenumatysi. Nebūtų mechaninio balsavimo, vyksta ir platesni politiniai procesai.“, - svarstė L. Mažylis.