Studijuojantieji Antrojo pasaulinio karo istoriją gali tvirtai teigti, kad santykiai tarp vadų ir eilinių karių dabartinėje Rusijos kariuomenėje nė per nago juodymą nepasikeitė nuo tarpusavio santykių Raudonojoje armijoje.
Rusijos kariavimo būdas nesikeičia jau šimtą metų. Kai kurių ekspertų manymu, net ilgiau – nuo Maskvos kunigaikštystės iškilimo. Šios šalies kariavimo būdas pagrįstas, tuo galime įsitikinti sekdami įvykius Ukrainoje, gyvosios jėgos pranašumu. Šturmuoti priešo pozicijų siunčiamiems kariams draudžiama grįžti – jų laukia užtveriamieji būriai. Todėl žuvus vienai grupei, siunčiama kita. Kam nors vis tiek pavyksta prasiveržti.
Kol kas į frontą siunčiami daugiausia tik vyrai. Tačiau, prisimenant Antrojo pasaulinio karo istoriją, lieka tik laukti, kada prasidės ir moterų mobilizacija.
Į armiją nesiveržia
Oficialiais pačių rusų duomenimis, moterų Rusijos armijoje kasmet mažėja. 2021 m. jų tarnavo apie 40 tūkst. Tai sudarė mažiau nei 2 proc. viso personalo.
Kodėl moterys nesiveržia į tarnybą kariuomenėje? Todėl, kad jos ilgainiui paverčiamos vadų meilužėmis, vadinamosiomis PPŽ (pochodno polevaja žena – žygio lauko žmona, rus.). Tos, kurios nesutinka atsiduoti, patiria pragarą. Jos baudžiamos, joms nesuteikiamos gyvenamosios patalpos, o dalyvaujančios kariniuose veiksmuose Ukrainoje išsiunčiamos į priešakines linijas.
Aišku, ne visos moterys patiria spaudimą. Yra ir tokių, kurios pačios ieško užtarimo, tikėdamosi geresnių tarnybos sąlygų bei aukšto viršininko globos.
11 metų ištarnavusi ryšininke Margarita (vardas pakeistas) 2022 metų vasarą kreipėsi į vietinį karinį komisariatą, kad gautų dokumentą, reikalingą kario pensijai gauti. Jai buvo pasiūlyta sudaryti naują sutartį tarnauti medicinos dalinyje. Košmaras, anot jos, prasidėjo dar iki užsivelkant uniformą.
„Kai pirmą kartą atvykau į Nižnij Novgorodą, Novosmoliną, rikiuotėje iškart mane pastebėjo pulkininkas, kuris vadovavo 10-ajam tankų pulkui. Jis pasakė: „Margot, ateik pas mane.“ Jis įsakė man skirti uniformą ir liepė rytoj eiti dirbti į štabą. Kai pradėjau artimiau bendrauti su vaikinais iš personalo skyriaus, jie man pasakė: „Polkanas tave nusižiūrėjo. Tikriausiai būsi lauko žmona.“
Kai ji paklausė, ką tai reiškia, jie atsakė: „Virti, skalbti ir pamaloninti jį“, – turėdami omenyje seksualinius santykius.
Moteris priešinosi vis atkaklesniam jo priekabiavimui beveik mėnesį, o vėliau suformuotas pulkas buvo išsiųstas į karo zoną Ukrainoje, kur Rusijos kariai tęsė 2022-ųjų vasarį pradėtą masinę neišprovokuotą invaziją. Kai pareigūnas suprato, kad ji savo noru netaps jo „lauko žmona“, jis, anot jos, liepė Margaritos gyvenimą paversti pragaru. „Kai atvykome į frontą ir aš pagaliau patekau į medrotą“, jos vadas man pasakė, kad polkanas liepė mane griežtai nubausti. Mėnesį tiesiog gyvenau lauke. Kai kiti nakvodavo palapinėse ir nameliuose, aš miegodavau ant žemės, šalia kelio, mažame miškelyje. „Jie galėjo palikti mane alkaną, – priduria ji, – apskritai norėjo mane palaužti, kad sutikčiau permiegoti su juo. Bet aš išgyvenau, o kai jis tai suprato, aš tuoj pat buvau išsiųsta į artileriją, taip pat jo įsakymu. Į raudonąją zoną, į priešakines linijas. Galbūt jis manė, kad aš ten mirsiu“, – Margaritos pasakojimas publikuotas „Sever. Realii“, „Laisvosios Europos“ radijo įkurtame naujienų portale.
Moterų mobilizacija
Grįžkime į XX amžiaus vidurį. Stalininės Sovietų Sąjungos ir Hitlerinės Vokietijos karo pradžioje sovietai, netekę kadrinės armijos, ėmė ieškoti resursų gyvajai jėgai kompensuoti. Prasidėjo moterų mobilizacija į frontą. Ten jų laukė pragaras. Ne nuo priešų, o nuo saviškių.
Tiek sovietiniame mene (literatūroje, kine, dailėje, dramoje) buvo pabrėžiama, o dabartinėje putininės Rusijos propagandoje primygtinai akcentuojama, kad rusų vadinamo Didžiojo tėvynės karo frontuose moterys atliko neregėtus žygdarbius, už kuriuos daugelis jų buvo apdovanotos aukščiausiais koviniais ordinais, ne viena gavo net Sovietų Sąjungos didvyrės žvaigždę.
Buvo išnaudojamos
Tačiau realybė buvo kur kas proziškesnė. Moterys ir merginos sovietinėje armijoje privalėjo tenkinti gyvuliškus vyrų instinktus ir buvo seksualiai išnaudojamos. Nenorėjusios tapti „bendro naudojimo“ mergšėmis stengėsi būti pastebėtos karininko. Kuo aukštesnio laipsnio, tuo geriau. Taip sovietų armijoje įsivyravo pusiau oficialus PPŽ terminas. Toks pat terminas vartojamas ir šiuolaikinėje rusų armijoje. Žinoma, buvo ir tokių, kurios sugebėdavo atsispirti gundymams, tačiau tokios, geriausiu atveju, negaudavo nei apdovanojimų, nei aukštesnių laipsnių, o blogiausiu – būdavo išsiunčiamos į priešakines linijas, kur mirtingumas buvo itin aukštas, o vidutinė gyvenimo trukmė buvo 3–4 dienos. Todėl moterys ir merginos stengdavosi pastoti ir būti atleidžiamos nuo karinės tarnybos.
1942 m. vyko net trys moterų mobilizacijos bangos. Į tarnybą buvo šaukiamos netekėjusios 18–25 metų moterys, turinčios ne žemesnį kaip 5–7 klasių išsilavinimą.
1942 m. kovo 25 dieną šaukimus gavo 100 tūkst. merginų komjaunuolių, kurios buvo paskirtos į priešlėktuvinės gynybos dalinius, kad pakeistų telefonistus, radistus, oro erdvės žvalgus-stebėtojus ir kt.
Antrojo šaukimo metu balandžio 15 d. buvo mobilizuota 30 tūkst. merginų, kurios buvo paskirtos į ryšininkų dalinius.
Po trijų dienų, 1942 m. balandžio 18 d., mobilizuota 40 tūkst. merginų, kurios buvo išskirstytos į administracines-ūkines tarnybas.
1943 m. tarnybai centrinėse artilerijos bazėse buvo pašaukta 4200 moterų nuo 18 iki 45 metų amžiaus.
1944 m. gegužės 16 d. buvo pašaukta dar 25 tūkst. 20–35 metų moterų, kurios tarnybą atliko vykdydamos virėjų, skalbėjų, ryšininkių, sanitarių ir kt. pareigas.
Rusiškosios „Wikipedijos“ duomenimis, nuo 1941 m. iki 1945 m. buvo mobilizuota 490 235 moterys.
Moterys fronte
Rusų menininkas Leonidas Rabičevas (1923–2017), kuris, 1942 m. baigęs ryšininkų leitenantų mokyklą, dalyvavo koviniuose veiksmuose iki pat 1945 m. gegužės, knygoje „Karas viską nurašys“ apie merginas fronte rašė: „Supratau, kaip sunku gyventi toms aštuoniolikmetėms merginoms, fronte nesant jokios higienos, dėvint nepritaikytus kovos veiksmams drabužius, mūvint kojines, kurios plyšta ir smunka.
Kerziniais batais, kurie permirkdavo, trynė kojas, sijonais, kurie trukdė bėgti. Vienos vilkėjo labai ilgus, kitos pernelyg trumpus sijonus. Niekas niekada nemąstė apie tai, kad joms tenka patirti mėnesinių nepatogumą: kareiviai ir karininkai vis tiek neleisdavo ramiai praeiti. O tarp jų buvo ne tik įsimylėjusių berniukų, bet ir žiaurių sadistų.
Pirmaisiais mėnesiais jos atkakliai gynė savo moterišką garbę, paskui įsimylėdavo kareivėlį ar leitenančiuką, o vyresnis pagal pareigas niekšas karininkas pradėdavo tą berniokėlį persekioti ir galiausiai mergelei tekdavo gulti su anuo niekšu, kuris geriausiu atveju tada ją palieka, o blogiausiu – visur atvirai tyčiojasi. Kartais būdavo, kad ir muša. Paskui mergina atitekdavo tai vienam, tai kitam ir pati jau negalėjo sustoti, o savo kartėlį dėl priverstinai sužalotos jaunystės išmokdavo nuplauti jai skirtu šimtu gramų degtinės...“
Pareigos – laikina žmona
Tokios pačios nuomonės laikėsi ir kitas frontininkas Rusijos meno akademijos narys korespondentas Nikolajus Nikulinas (1923–2009), pats kariavęs nuo 1941 m. rudens iki pat 1945 m. gegužės, buvęs net keturis kartus sužeistas, knygoje „Atsiminimai apie karą“ jis rašė: „Ne moterų reikalas – karas. Nesiginčysiu, buvo nemažai didvyrių, kurias galima rodyti vyrams kaip pavyzdį. Tačiau pernelyg žiauru versti moteris patirti karo kančias. Ir jeigu vien tik tai! Sunku joms vyrų rate. Tiesa, alkaniems kareiviams ne bobos galvoj, tačiau viršininkai savo tikslų siekdavo visokiausiomis priemonėmis – nuo tiesioginio šiurkštaus spaudimo iki paties subtiliausio meilinimosi. Tarp daugybės kavalierių buvo visokiausio plauko šaunuolių: ir padainuoti, ir pašokti, ir gražiai pakalbėti mokančių, o apsišvietusioms – gebančių padeklamuoti Bloką ar Lermontovą... Ir važiavo mergaitės, taip sakant, padidėjus šeimai. Atrodo, kad karo kanceliarijos kalba tai buvo vadinama „išvykti pagal įsakymą 009“. Mūsų dalinyje iš 1942 metais atvykusiųjų iki karo pabaigos liko tik du dailiosios lyties kareiviai. Išvažiuoti „pagal įsakymą 009“ – geriausia išeitis. Būdavo ir daug prasčiau. Man pasakojo, kaip toks pulkininkas Volkovas išrikiuodavo atvykusį moterų pastiprinimą ir, eidamas palei rikiuotę, išsirinkdavo į akį kritusias gražuoles. Jos tapdavo jo PPŽ, o jeigu kuri priešindavosi, patekdavo į areštinę. Šaltoje žeminėje gaudavo tik duonos ir vandens! Paskui mažytė keliaudavo per rankas, ja naudojosi įvairiausi pavaduotojai ir padėjėjai. Pagal geriausias azijiečių tradicijas!“.
Nuodėmingieji maršalai ir generolai
PPŽ turėjo visi be išimties sovietiniai „karvedžiai“. Tačiau buvo ir tokių, kurie merginomis ir moterimis naudojosi palikę teisėtas žmonas užnugaryje. O buvo ir tokių, kurie metė ankstesniąsias ir vedė jaunas „frontininkes“.
Vadinamasis „pergalės maršalas“ kraugerys ir marodierius Georgijus Žukovas negalėjo atsispirti medicinos sesers Lidijos Zacharovos kerams. Mergina per visą karą buvo asmeninė jo felčerė. Jis ne tik ją apdovanojo įvairiausiais ordinais ir medaliais. Taip pat suteikė vyresniojo leitenanto laipsnį, nors neturėjo teisės. Galiausiai ją vedė, o 1950 m. išsiskyrė. Maršalas vėliau vedė trečią kartą.
Dar vienas kraugerys maršalas Rodionas Malinovskis, kuris davė įsakymą tankais išvaikyti darbininkų maištą 1962 m. Novočerkaske, antrąją žmoną surado taip pat fronte. Su armijoje tarnavusią savanore Raisa Galperina, dirbusia pirtyje ir skalbykloje, susipažino 1942 m. vasarą. 1943 m. R. Malinovskis Raisą apdovanojo Raudonosios žvaigždės ordinu. 1944 m. ordino kavalierę perkėlė į savo štabą ir paskyrė Karo tarybos valgyklos vedėja.
Gražuolis ir moterų širdžių ėdikas maršalas Konstantinas Rokosovskis fronte turėjo laikiną žmoną II rango karo gydytoją Galiną Talanovą. 1945 m. netoli Varšuvos ji pagimdė mergytę Nadeždą. Taip meilės romanas baigėsi. Nors G. Talanovos maršalas nevedė, tačiau dukrai leido suteikti savo pavardę ir ja rūpinosi.
Lietuviai – ne šventesni
Laikinas žmonas turėjo ir 16-osios divizijos vadai bei karininkai. Daugelis jų mokslus baigė ir tarnybą pradėjo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, išsitarnavo net iki pulkininkų. Tačiau po Lietuvos okupacijos išvaikius kariuomenę, o 1942 m. sukūrus naują tautinių pagrindu suformuotą 16-ąją diviziją ir įjungus ją į Raudonosios armijos sudėtį, karininkai perėmė ir sovietines tradicijas.
Apie 16-osios divizijos karininkų bei divizijos politinių darbuotojų ir jų PPŽ nuotykius išsamiai aprašyta Vytauto Voverio (1951–2020) knygoje „Šventasis karas“.
Medaliai – sugulovėms
V. Voveris rašė, kad ir lietuviai (ar lietuvių kilmės) pulkininkai ir generolai merginas ne tik laikė savo PPŽ, bet ir jas apdovanodavo įvairiais koviniais ordinais ir medaliais. Iš to šaipydavosi visa divizija. Vienas pirmųjų norą užkabinti medalį ant savo sugulovės Cilės Mozelienės dar ne visai nuvytusios krūtinės išreiškė artilerijos pulkininkas, vėliau generolas-majoras Jonas Žiburkus.
Apie tai Lietuvos komunistų partijos CK sekretorių Antaną Sniečkų informavo jo įgaliotinis divizijoje Mykolas Junčas-Kučinskas: „Mozelienė Cilė apdovanota Žiburkaus. Dėl šio apdovanojimo visi juokiasi, sako, kokią drąsą ji parodė, gal tik tokią, kad vykdė PPŽ pareigas? Žiburkus sakė, kad ji jam nešioja į stebėjimo punktą valgyti ir tokiu būdu demonstruoja drąsą.“
1943 metų pabaigoje divizijos tribunolo pirmininkas Stasiulis parašė platų ir išsamų skundą A. Sniečkui apie divizijos vadų moralinį palaidumą. Pačiu didžiausiu ištvirkėliu Stasiulis laikė divizijos vado pavaduotoją politiniams reikalams Joną Macijauską, kuris, vos atvykęs į diviziją, iškart susirado paslaugią komjaunuolę. Viskas baigėsi tuo, kad divizijai stovint Tulos apylinkėse mergužėlę teko išsiųsti į namučius gimdyti. Tuloje jam buvo surasta vietinė rusė.
Divizijos veteranai teigė, kad sugulovės neturėjo tik 167-ojo pulko vadas Vladas Motieka, ir už tai kareiviai jį gerbė. Vladas Motieka (1903–1975), Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas leitenantas, kariuomenės štabo mobilizacijos skyriaus viršininkas. Lietuvos kariuomenę po okupacijos pavertus 29-uoju teritoriniu korpusu, buvo paskirtas ryšių viršininku.
„Divizijoje nuolatos tarnavo apie du šimtus moterų, o atsargos batalione buvo atskiras moterų būrys. Gydytojos, seselės, sanitarės, ryšininkės, virėjos. (Gydytojos ir felčerės turėjo karininkų laipsnius, sužeistas gali patekti į jų rankas, todėl su jomis elgtasi pagarbiau). Didžiausios nelaimėlės atsidūrė koviniuose padaliniuose, propagandiniais tikslais paverstos kulkosvaidininkėmis, net artilerininkėmis, Bebaimė kulkosvaidininkė Danutė Stanelienė apdovanota visų trijų laipsnių Šlovės ordinu! Įsivaizduokime moterį, mūšyje velkančią sunkųjį Maksimo kulkosvaidį! Jos šlovė sukurta politinio skyriaus raitininkų, kurie akyse to kulkosvaidžio nematė ir net neįsivaizdavo, kiek jis sveria. Macijauskas pradžioje didvyre kulkosvaidininke ketino padaryti panevėžietę komjaunuolę Eleną Sergejevaitę, bet paaiškėjo, kad ji mūšyje labai išsigando ir pasislėpė. Be to, ir Sniečkus nurodė, kad reikalinga nedviprasmiška lietuviška pavardė. Macijauskas surado lietuvišką pavardę“, – knygoje „Šventasis karas“ rašė V. Voveris.
Paskutinis ordinas – už Mėmelio operaciją
D. Stanelienė buvo vienintelė moteris Raudonojoje armijoje, apdovanota visų trijų laipsnių Šlovės ordinais. Tai lygu Sovietų Sąjungos didvyriui, tačiau kur kas retesnis atvejis. Už tuos tris ordinus ji buvo renkama į Sovietų Sąjungos liaudies deputatų tarybą.
Paskutinįjį, I-ojo laipsnio Šlovės ordiną, ji gavo už dalyvavimą Mėmelio puolamojoje operacijoje. Nors formaliai teigiama, kad Mėmelį (Klaipėdą) „išvadavo“ būtent 16-oji divizija, tačiau net tuometiniai politrukai suprato, kad už mūšius mieste, kurių nebuvo, moteriai skirti ordiną būtų juokinga. Tuomet sukurtas mitas apie mūšius Šilutės rajone, kur 16-oji divizija turėjo saugoti siaurą fronto ruožą ir didelių mūšių nebūta. Tačiau propagandistai sugalvojo kitaip.
Apdovanojimo lydraštyje aprašomi D. Stanelienės žygiai, kurie verti ekranizacijos. Tačiau juose „didvyrė“ kažkodėl nenaudojo savo priskirto ginklo – kulkosvaidžio: „Ypač pasižymėjo Mėmelio operacijoje. 1944 m. spalio 8 d. vykstant kovoms ties Vainutu pasisiūlė nunešti pranešimą į šaulių kuopą. Pakeliui ją apšaudė vokiečių snaiperis. Nepasimetusi pasislėpė, susekė snaiperio poziciją, slapta prisėlino prie jo ir automato ugnimi priešą sunaikino. Vėliau, lydėdama du karininkus į priešakinę liniją, sunaikino vokiečių automatininką. Kai priešakinis būrys perkirto plentą Tilžė–Klaipėda, mūsų karių grupė susidūrė su 20 vokiečių karių būriu. Kilusiame susišaudyme mergina sunaikino tris priešo karius, o vieną paėmė į nelaisvę“.
Juokinga dar ir tai, kad 6 kilometrų pločio 16-osios divizijos fronto ruožas ties plentu Tilžė–Klaipėda buvo tarp Vaitkaičių (netoli dabartinių Juknaičių) ir Usėnų. O aprašomas Vainuto miestelis nuo minėtojo ruožo tiesia linija nutolęs per 20 km.
Skundėsi net Sniečkui
V. Voveris knygoje „Šventasis karas“, kurią parašė ne tik studijavęs dokumentus, bet ir bendraudamas su divizijos veteranais, surinko ir neoficialios, niekur neskelbtos medžiagos. Taip knygoje atsirado istorija, kaip 16-osios divizijos generolai buvo aprūpinami sugulovėmis.
„Kai Karvelį paskyrė divizijos vadu, Macijauskas labai susirūpino, kad generolas neturi jokios sugulovės [...] Jeigu jis neištvirkaus, tai ir kitiems neleis!
Gavęs ordiną, divizijos vado pavaduotojas užnugariui majoras Maslovas surengė išgertuves. Macijauskas savo mergaitei liepė pakviesti iš sanitarijos bataliono šviesiaplaukę Reginą Petravičiūtę, simpatišką, bet labai pasileidusią, anot Stasiulio. Macijauskas ją jau spėjo įsidėmėti, nors į diviziją šita gražuolė atvyko visai neseniai. Ją pamatęs Urbšas (vėliau tapęs divizijos vadu) iškart ėmė rėžti sparną, bet Macijauskas buvo akylas ir pasistengė, kad po išgertuvių Regina atsidurtų generolo [Karvelio] mašinoje. Po to ji jau kiekvieną naktį išeidavo iš sanitarijos bataliono į vadavietę, pradėjo įžūliai elgtis, ir jos tiesioginis viršininkas majoras Mejeris Sobolis nubaudė: paskyrė net penkis kartus į tarnybą be eilės. Regina pasiskundė generolui, ir Karvelis privertė majorą nuobaudą panaikinti. Visi suprato, kad dabar šita panelė galės elgtis, kaip tik jai šaus į galvą.
Stasiulis [Sniečkui] skundėsi, kad visos šitos moterys, tapusios sugulovėmis, divizijoje absoliučiai nieko neveikia, tik tenkina vadų seksualinius poreikius, elgiasi labai įžūliai, žinodamos, kad niekas negali jų sudrausminti ir nubausti. Sudrausminti galėjo tik Sniečkus, ir ne žygio žmonas, o pirmiausia jų vyrus.
Laukdamas atvykstančio Sniečkaus, Karvelis išsiuntė tą Reginą kuo toliau iš akių, niekas net nežinojo kur. Ir Macijauskas nusprendė Sniečkų apmulkinti: savąją „žmoną“ išsiuntė į sanitarijos batalioną, o pirmajam sekretoriui išvykus, vėl parsitempė“, – knygoje „Šventasis karas“ rašė V. Voveris.
Knygoje taip pat rašyta, kad garsas apie lietuviškas „šliundras“ išplito toli už divizijos ribų.
Šiandien tokios istorijos gal kam nors ir kelia šypsena. Tačiau Rusijos armijoje moterų išnaudojimas ne tik neišgyvendintas, bet ir tapęs tradicija.
