Pasauliui nebuvo kilusi tokia branduolinių ginklų panaudojimo grėsmė nuo Kubos krizės laikų, 1962-siais. Tai ne šiaip apžvalgininkų žodžiai, taip kalbėjo JAV prezidentas Joe Bidenas.
Kol Rusija švaistosi pačiais absurdiškiausiais kaltinimais Ukrainai, kad ši neva siekia panaudoti „nešvarią bombą“, t.y. konvencinį sprogmenį su radiologinėmis medžiagomis toje savo teritorijos dalyje, kurią mėgina atsikovoti, branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė auga.
Apie tai įspėja ir amerikiečiai, ir ekspertai, ir buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, kuriam Vladimiras Putinas pirmiausiai yra buvęs kursiokas.
Tuo metu pats Rusijos lyderis leidžia sau juokauti apie branduolinio ginklo panaudojimą, prisimenant seną juokelį Valdajaus klube, esą kam mums pasaulis, jei jame nebus Rusijos.
Šiemet tame pačiame Valdajaus klube jis tokias užuominas nuleido juokais. Tad ar tikrai pasaulis juda link prarajos slenksčio, pavojingos ribos peržengimo?
Kas iš tikrųjų ir kam grasina?
Apie tai laidoje Delfi tema diskutavę Tomas Janeliūnas, Rytų Europos Studijų Centro Tyrimų programos vadovas Tomas Janeliūnas ir tyrėjas iš Rusijos, branduolinių ginklų temą puikiai išmanantis Primakovo nacionalinio Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių tyrimų instituto narys Dmitrijus Stefanovičius nesutarė, kam ir kodėl skirti tokie signalai.
Pavyzdžiui, D. Stefanovičius, paklaustas ar realus branduolinių ginklų panaudojimas šiuo metu, kai į kairę ir dešinę skrieja kaltinimai, spekuliacijos, o visuomenei atskirti kalbas nuo realių signalu darosi ypač sunku, pažymėjo, kad šiandieninė situacija išties yra dramatiška ir kelia didžiausią pavojų nuo Kubos raketų krizės laikų ar 1983-ųjų NATO pratybų „Able Archer“.
„Bet taip pat reikia suprasti, kad branduolinė grėsmė sietina ne su Ukraina, ne su tuo, kas ten vyksta, o čia yra kalba apie atgrasymą – branduolinės šalys atgraso viena kitą.
Rusija negrasino panaudoti branduolinių ginklų Ukrainos teritorijoje, signalizavimas vyksta tarp branduolinių galių“, – teigė jis. Tiesa, jis pažymėjo, kad toks su įsipareigojimais bei atgrasymu siejamas signalizavimas vis tiek yra pavojingas, ypač dabar, padidintos įtampos metu.
„Didžiausia problema ta, kad į tas atgrasymo žinutes kita pusė siunčia savas atgrasymo žinutes ir taip situacija eskaluojasi. Laimei mes kol kas dar esame kalbėjimosi, o ne šaudymo fazėje“, – pažymėjo ekspertas. O tuo metu T. Janeliūno manymu, branduolinė retorika pastaruoju metu yra išskirtinai sietina su karu Ukrainoje.
„Dabartinė retorika susijusi su Ukrainos konflikto eiga ir, pavyzdžiui, tos idėjos apie nešvarią bombą skirtos Vakarų lyderiams, mėginant juos įtikinti neremti Ukrainos ginkluote, nes tai daro didžiausią žalą Rusijos kariuomenei fronte.
Tai ir žinutės savo vidaus auditorijai, rodant, kad auga įtampa ir labai rimtai kovodami galime prieiti prie branduolinių ginklų panaudojimo, nes jau dabar balansuojame ant pražūties krašto. Vakaruose efekto nėra, o štai viduje pratinama, kad gali būti visokių dalykų, įskaitant baisiausius scenarijus, įskaitant nešvarios bombos panaudojimą ir branduolinę eskalaciją“, – teigė T. Janeliūnas.
Kartais įvyksta nepaaiškinami ir nepateisinami dalykai
Pats nešvarios bombos panaudojimo kontekstas, anot D. Stefanovičiaus, net jei ir kelia abejonių, taip pat gali turėti labai rimtų pasekmių. Mat viena vertus, nors tai yra neveiksmingas ginklas, kurio poveikis – labai ribotas, būtent todėl branduolinės šalys atsisakė tokių ginklų, tai vis dar yra masinio naikinimo ginklas. Tiesa, kol kas, anot eksperto, Rusija dar turi erdvės didinti spaudimą neperžengdama branduolinės ribos. O ar ji gali būti pržengta?
„Kartais įvyksta nepaaiškinami ir nepateisinami dalykai – tol, kol tęsis kovos, visada liks branduolinių ginklų panaudojimo grėsmė“, – sake D. Stefanovičius. O bet koks panaudojimas, net ir to, kas vadinama taktiniu ar nestrateginiu branduoliniu ginklu, teoriškai mažesnės galios, t.y. nuo 0,3 iki kelių šimtų kilotonų, anot eksperto, gali turėti strateginių pasekmių.
„Bet kokio branduolinio ginklo panaudojimas būtų strateginis ir dramatiškai pakeistų ne tik šio konflikto dinamiką, bet ir pasauliniu lygiu. Net Rusijos oficialiuose dokumentuose užfiksuota, kad nėra jokio skirtumo tarp taktinių ir strateginių branduolinių ginklų“, – teigė D. Stefanovičius.
Ir Maskva, siųsdama savo signalus Vakarams, anot jo, tai supranta, mat kitų atveju, jei Kremlius manytų, kad Vakarai niekaip nereaguos dėl eskalacijos baimės, jau būtume pamatę visai kitokią Rusijos reakciją. Dabar ji yra atgrasyta ir tapo pati savo grasinimų įkaitę – negali liautis.
Kita vertus, negalima atmesti to, jog visuomenė nežino kai kurių žvalgybos tarnybų duomenų, o juk ir pačios žvalgybos kartais klysta“, – nebadydamas pirštais Vakarams įgėlė ekspertas iš Rusijos, dėl Vakarų šalių žvalgybų klaidų praeityje, pavyzdžiui 2002-2003 dėl Irako masinio naikinimo ginklų.
Ženklai, kurie rodo tendencijas
„Kas yra gerai, tai, kad sukurtas pretekstas tiesioginiams politinės ir karinės vadovybės kontaktams, net jei branduolinių ginklų tema tuose pokalbiuose nėra vienintelė“, – komunikavimo svarbą pažymėjo D. Stefanovičius.
Išties, per 1962-ųjų Kubos raketų krizę tiesioginio susidūrimo ir branduolinio karo išvengta iš dalies todėl, kad nepaisant labai ribotų tarpusavio ryšių kanalų, Maskva ir Vašingtonas krizės sąlygomis sugebėjo susikalbėti ir susitarti, nors prireikė ir nekonvencinių sprendimų.
Bet net ir šiandien, jei vis dėlto būtų peržengta branduolinių ginklų panaudojimo riba, anot T. Janeliūno, pirmiausiai svarbu yra aiškumas: kas ir kur įvyko.
„Nereikia pulti į paniką, jei Ukrainoje būtų panaudota nešvari bomba ar taktinis branduolinis ginklas: Lietuva yra toli ir nereikia gerti jodo tablečių po pirmo pranešimo, kas, galbūt, įvyko Ukrainoje ar šalia jos. Nereikia pasiduoti panikai, kad mes būsime įtraukti į konfliktą“, – teigė T. Janeliūnas.
Jis pritarė minčiai, kad net ir taktinio branduolinio ginklo panaudojimas gali vesti link didžiųjų branduolinių galių susidūrimo, didesnės eskalacijos. Kol kas tai esą yra labai tolimas etapas. Bet yra „bet“.
„Bet mes negalime sakyti kad tai – tik retorika, ir kad niekas nebus toks kvailys, kuris realiai imtųsi tų veiksmų. Matau vis daugiau signalų, kad Rusijos vadovybė save ir visuomenę pratina prie minties, kad branduoliniai ginklai gali būti panaudoti“, – įspėjo T. Janeliūnas.
D. Stefanovičiaus nuomone, norint įsivaizduoti, kokią žalą gali padaryti net ir taktinis branduolinis ginklas, galima nesunkiai susirasti pačių branduolinių ginklų bandymų vaizdų arba, jei norisi realybės, prisiminti 2020-ųjų rugpjūčio sprogimą Libane. Tai buvo konvencinių medžiagų sprogimas, nors jo banga pražudė šimtus žmonių, o tūkstančius sužeidė gausiai apgyvendintame Beirute.
Ir tai tebuvo nedidelė dalis tos griaunamosios galios bei žalos, kokią turėtų branduolinis, tegu ir taktinio ginklo sukeltas sprogimas. Bet kol kas, anot eksperto, galima būti bent kiek ramiems – tol, kol rusų taktiniai branduoliniai ginklai nėra ištraukti iš saugyklų, o to nepastebėjo Vakarų žvalgybos tarnybos, tol visos kalbos apie šių ginklų panaudojimą tėra teoriniame lygyje.