“Apskritai esu normalus žmogus, bet nesutinku, kad politikas rinkėjų simpatijas turi pelnyti kažkokiu dainavimu ar dalyvavimu “Džiunglėse”, - sako liberalcentristas Raimondas Šukys.
- Kandidatuoti į Seimo Pirmininko postą - Jūsų siekis ar partijos reikalavimas?
- Kandidatavimas į tokį postą negali būti lemtas vieno žmogaus noro. Matyt, kad tai tam tikras žmogaus politinės veiklos įvertinimas. Šiuo atveju mano ir partijos pozicija sutapo - opozicija turėtų kelti savo kandidatą. Iš karto buvo pasakyta, kad daugumos kandidatas bus Artūras Paulauskas.
Man jau teko su juo konkuruoti Fabijoniškių rinkimų apygardoje. Žmonės pasitikėjo manimi, todėl buvo pagrindo manyti, kad ir Seime kova bus pakankamai intriguojanti. Juo labiau kad ir kadencijos pabaigoje mano vadovautos komisijos, tyrusios teisėsaugos institucijų darbą, išvados buvo dar viena aplinkybė teikti mano kandidatūrą. Ji pasirodė priimtina ir konservatoriams.
- Vis dėlto, ar prieš pirmadienio balsavimą tikėjote, kad Jums pavyks užimti antrą pagal rangą postą šalyje?
- Ne taip svarbu, ar tikėjau, ar - ne. Opozicija priėmė sprendimą kelti savo kandidatą. Tiesa, buvo požymių, kad ne visi valdančiosios koalicijos nariai yra linkę pritarti Paulausko kandidatūrai. Vilčių, kad jis nebus išrinktas, tikrai buvo, tačiau, ko gero, per drąsu buvo manyti, kad man pavyks gauti dauguma balsų.
- Kai kurie apžvalgininkai spėjo įvertinti, kad Jūsų prisistatymo kalba buvo labiau panaši į prokuroro, ne į politiko. Ar pats, kaip politikas, jau esate subrendęs tokioms aukštoms pareigoms?
- Nemanau, kad tos pareigos ar atsakomybė, kurią teko prisiimti per pastaruosius ketverius metus (vadovavimas Teisės ir teisėtvarkos komitetui, apkaltos procesas, atstovavimas Seimui Konstituciniame Teisme), yra kuo nors menkesni už vadovavimą Seimui. Parlamento funkcijos yra aiškiai apibrėžtos Konstitucijoje, Seimo statute, įstatymuose, jas laisvai interpretuoti didelių galimybių nėra, todėl iš esmės skyrėsi mano ir Paulausko požiūriai, kaip Seimo Pirmininkas turėtų atlikti savo pareigas.
O savo kalboje tik paanalizavau, kas kaltas dėl to, kad praėjusi Seimo kadencija buvo vertinama kaip gausi skandalų ir stresinių situacijų. Jei Seimo vadovo posto būtų siekęs žmogus, kuris nebuvo atsakingas už parlamento darbą, mano kalba būtų šiek tiek kitokia ir, matyt, mandagesnė. Tačiau garsiai neįvardyti trūkumų, turint tokią progą, būtų buvę neatsakinga ir net nesąžininga. Visuomenė seniai laukė tam tikrų principinių pozicijų išsakymo, ir ne tik Prezidento Pakso atveju. O dėl tono? Nemanau, kad argumentus, kuriuos išdėsčiau, reikėjo sakyti su šypsena. Vieną kartą reikia pradėti kalbėti apie problemas, tik taip galima jas išspręsti.
- Kodėl apie problemas pradedama kalbėti tik tuomet, kai varžomasi dėl kokio nors posto?
- Sakymas, kad kalbu tik tuomet, kai atsiranda galimybė užimti vieną ar kitą postą, manau, yra šiek tiek neteisingas. Dar 2001 metais raštu kreipiausi į Seimo Pirmininką, klausdamas, kodėl nesudaroma partinės veiklos subjektų parlamentinės kontrolės komisija. Raštu negavau nė vieno atsakymo, žodžiu - kad yra problemų, rengiamas naujas įstatymas ir pan. Tos komisijos neturėjome, rezultatas labai aiškus. Kalbant apie apkaltos procesą, kai kas ragino jį skubinti, o aš aiškiai pasakiau, kad negalima skubėti, nes yra tam tikros procedūros, ir jų privaloma laikytis.
Prisiminkime Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo taisymus, kai net du kartus buvo priimtos pataisos, prieštaraujančios Konstitucijai. Ir tuomet drąsiai ir aiškiai sakiau: prieštarauja Konstitucijai, negalima priimti, o Seimo Pirmininkas yra už tai atsakingas. Raginau už tokį veiksmą pradėti apkaltos procesą. Tai buvo prieš dvejus metus, tačiau tuomet manęs niekas nesuprato. Man susidarė įspūdis, kad Paulauskas dalį tų priekaištų pripažįsta ir tam tikrų korektyvų jo darbe bus padaryta.
- Susiklostė tokia situacija, kad, netapęs Seimo Pirmininku, negausite jokio mažiau įtakingo posto - paskirti ir frakcijos, ir opozicijos lyderiai.
- Tai nebuvo kova dėl posto. Seime yra susiklosčiusi praktika - jei negauni aukštesnio, tai būtinai gausi žemesnį postą, žodžiu, kad nutiltum. Mano atveju tai principinis pasisakymas, parodant, kad yra ką taisyti. Pagaliau, kad yra ir kitų žmonių, kurie taip pat sugebėtų užimti tokias pareigas, turinčių aukštą kvalifikaciją, o postai nėra paveldimi. Nekėliau jokių pretenzijų nei dėl frakcijos, nei dėl opozicijos lyderio posto.
- Neoficialiai teigta, kad prieš Seimo Pirmininko rinkimus dėl Jūsų kandidatūros palaikymo neoficialiai derėjosi sostinės meras ir nušalintasis Prezidentas. Ar Jums pastarojo partijos narių palaikymas apskritai būtų priimtinas?
- Visus parlamentarus išrinko žmonės, todėl nemanau, kad reikėtų kratytis kokių nors parlamentarų paramos. O kad derėjosi, tai yra normalus politinis procesas.
- Tai kodėl derybos vyko slapta, o jų dalyviai teigė, kad apie politinius dalykus nekalbėta?
- Jei visi apie tai žino, vadinasi, derybos nebuvo slaptos.
- Ką Jums, kaip politikui, davė apkaltos procesas?
- Tapau žinomesnis. Žmonės pamatė, kad parlamente yra teisininkų, kurie gali ne tik dirbti su įstatymo projektais, bet ir pakankamai profesionaliai atstovauti Seimui Konstituciniame Teisme. Tam reikia ir tam tikro profesionalumo, ir įstatymų išmanymo. Yra ir neigiamų aspektų. Reikia pripažinti, kad apkaltos proceso metu Lietuva buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas.
Suprantama, kad apkaltos priešininkai mano darbą įvertino savaip, ir vargu ar galiu tikėtis jų palaikymo. Tiesa, iki apkaltos, kad ir gatvėje, parduotuvėje, nepatirdavau jokio dėmesio ar skvarbių žvilgsnių. Man buvo savotiška staigmena, kad žmonės gali prieiti, paklausti, todėl privalau atsakyti, išdėstyti argumentus.
- Karjeros pradžioje esate dirbęs Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos referentu, tačiau tapote iš esmės priešingos ideologijos partijos nariu. Kodėl?
- Tuo metu turėjau labai konkrečias funkcijas - atlikti teisinį projektų vertinimą ir konsultuoti Seimo narius. Turiu pripažinti, kad tas etapas davė labai daug žinių apie Seimo darbą, sprendimų priėmimų mechanizmus, partijų veiklą. Tuo metu neplanavau stoti į partiją. Be to, galvojau, kad tai nėra ta partija, kurios politinėje veikloje norėčiau dalyvauti. Rūpėjo teisiniai dalykai, o į politinę veiklą rimčiau įsijungiau 1996 metais.
- Kokiems žymiems žmonėms esate patarinėjęs teisės klausimais?
- Dirbau “BNA grupės” juristu konsultantu. Vienas šios įmonės akcininkų - Artūras Zuokas. Be to, ilgiau nei metus dirbau Vyriausybėje, patarinėjau teisės klausimais.
- Suprantu, kad “BNA grupėje” pagrindinis Jūsų darbas buvo į teisinį rūbą “įvilkti” iš pažiūros ne visai teisėtus A.Zuoko darbus, kurie plačiai aptarinėti visuomenėje.
- Pono Zuoko firmos tikslas - siekti pelno. Buvo visokių interpretacinių tyrimų.
- Ir esą tie tyrimai nesėkmingai baigėsi todėl, kad ponas Šukys viską puikiai sutvarkė...
- Aišku, tai geras mano darbo įvertinimas. Man atrodo, kad reiktų vertinti iš kitos pusės - ne Šukys buvo geras teisininkas, o kažkas ieškojo to, ko nėra. Kaip ir dabar, taip ir tuomet savo darbą atlikau principingai. Matyt, nė viena firma Lietuvoje nebuvo tiek kartų tikrinta, nebent savo laiku - Uspaskicho.
- Vis dėlto, ar po praktikos A.Zuoko firmoje, tapęs Seimo nariu, pataisėte nors vieną įstatymą, kurį verslininkai galėjo apeiti?
- Žinoma, prisiminkime “Vilniaus prekybos” atvejį.
- Gal geriau A.Zuoko...
- Prie ko čia Zuokas? Suprantu, kur jūs lenkiate. Jums labai įdomu, kokią įtaką man daro ponas Zuokas. Iš karto galiu pasakyti, kad nėra jokios įtakos, tikrai nesu parengęs nė vieno įstatymo projekto, kuris būtų naudingas Zuokui. Kalbant apie spragas, jų, be abejonės, matydavosi, bet jos su pono Zuoko veikla nieko bendro neturi.
- Kaip įsivaizduojate savo tolesnę karjerą?
- Gavau Fabijoniškių apygardos rinkėjų pasitikėjimą, vadinasi, jie vertina mano darbą. Tai priimu, kaip tam tikrą pozicijų užtvirtinimą, pagaliau, pripažinimą. Jei pirmą kartą, kai kurių teigimu, atėjome ant Pakso kupros, tai šį kartą pats parodžiau savo vertybes ir kompetenciją. O ateitis? Blogas tas kareivis, kuris nenorėtų būti generolas.
Galiu atvirai pasakyti, kad kandidatavimas į Seimo Pirmininko postą ar kitas pareigybes yra natūralus, norint įgyvendinti žmonėms duotus pažadus ir pateisinti jų pasitikėjimą. Be abejonės, išnaudosiu visas galimybes.
- Užsiminėte, kad 2000-aisiais daugelis Jūsų partiečių į Seimą atėjo “ant Pakso kupros”. Pats buvote vienas apkaltos iniciatorių. Kaip apibūdintumėte Jūsų santykius su R.Paksu?
- Ranką vienas kitam paduodame. Jei būtų reikalas apie ką nors šnekėtis, apsikeisti nuomonėmis, abejoju, kad būtų kokių nors problemų. Be to, iš Pakso šalininkų teko girdėti, kad mano pozicija visų pirma rėmėsi Konstitucija ir įstatymais. Principų laikiausi nuoširdžiai ir jais tikėjau.
- Visose situacijose išliekate principingas ir nuoširdus?
- Sunku pačiam apie save kalbėti. Gal kartais esu pernelyg kategoriškas. Pirmadienį pasigirdo labai daug apibūdinimų ir įvertinimų. Vieni sakė, kad esu kalėjimo prižiūrėtojas, kiti - budelis. Kai kartais reikia išsakyti griežtesnius vertinimus, negali šypsotis ar pasakoti anekdotus. Apskritai esu normalus žmogus, bet nesutinku, kad politikas rinkėjų simpatijas turi pelnyti kažkokiu dainavimu ar dalyvavimu “Džiunglėse”.
Norėčiau išsaugoti savo privatumą, todėl nematau reikalo demonstruoti emocijų, kurios atsiskleidžia draugų ar giminių rate. Jei jau atsirado mano - griežto politiko įvaizdis, tai, matyt, iš dalies lėmė profesija. Nerasite nė vieno teisininko, kuris kalbėdamas apie teisinius dalykus juokautų. Vienas ne taip pasakytas žodis, gali viską apversti aukštyn kojomis. Čia tas pats, kaip chirurgui vietoj širdies išoperuoti kepenis.
- Beje, ar kada nors juokiatės?
- Man labai patinka rusų humoristai. Daugelį humoreskų moku mintinai, galėčiau ir jus prajuokinti, - šypsosi. - Rusų kalboje yra tam tikrų frazių, kurias išgirdus norisi juoktis. Kai po pirmadienio posėdžio pirmą valandą nakties Seimo Pirmininkas pakvietė taurei vyno, iš karto prisiminiau Ostapo Benderio pasakymą, kad sunku atspėti, ar čia vėlyva vakarienė, ar ankstyvi pusryčiai.
- O koks geras laisvalaikis pagal R.Šukį?
- Dažnai ilsiuosi sodyboje Šiaulių rajone, greta jos - nemažas sodas. Aišku, nereikėtų įsivaizduoti, kad jis yra labai prižiūrėtas, genimas ir taip toliau, tačiau derlius būna nemažas. Džiaugiuosi, kad šalia sodybos yra ežeras, visuomet gali pažvejoti, atsipalaiduoti. O darbas sode yra labiau iš reikalo, bet visiškai suprantu ir tuos žmones, kurie sako, kad sode pailsi. Šiemet užaugo nemažai slyvų, obuolių ir vyšnių, pats uogienę išverdu.
- Pagal specialų receptą?
- Nieko ypatingo. Matydavau, kaip mama verda. Kartais paskambinu tetai, pasikonsultuoju, kiek cukraus reikėtų dėti. Be to, yra namų enciklopedijų, kuriuose gali rasti naudingų patarimų. Gerais metais sode užderi ir 10 kibirų vyšnių - išimu kauliukus, užpilu cukrumi. Kai turiu laisvą savaitgalį, toks darbas leidžia pailsėti smegenims.
- Ko gero, kaip ir žvejyba?
- Gaila, kad dabar rečiau tenka tuo užsiimti - visokių kabliukų atsirado, žvejyba tampa ne mėgėjiška, o profesionali. Gerokai maloniau būdavo vaikystėje - kelių rūšių kabliukai, kelios plūdės, valas. Nereikėdavo dažnai vaikščioti į parduotuvę, žiūrėti, kokios formos švinas ar kabliukas, todėl galėjau daugiau laiko skirti pačiai žvejybai. Dabar šis pomėgis nueina į antrą planą.
- Gal dėl to, kad negalite pasigirti įspūdingais laimikiais?
- Ne laimikiai svarbiausi, bet vaizdas, kurį po žvejybos matai užsimerkęs, - judančią plūdę. Tas vaizdinys labai atpalaiduoja - nesuprasi, ar sapnuoji, ar iš tikrųjų kimba. Aišku, mėgstu ir skaityti. Skaitau ir klasikos kūrinius, kad ir Diuma romanus, visai neblogai, kelintą kartą perskaityti “Grafą Montekristą”. O priimtiniausia laisvalaikio forma - pasiklausyti muzikos, kai kurios dainos primena mano jaunystę.
- Audringą?
- Tikrai ji tokia nebuvo. Kas mane pažįsta, iš karto sakys, meluoja. Jaunystė buvo pakankamai rami. O dėl muzikos, man labai patinka rusų bardai - pradedant Vysockiu, baigiant Malininu. Kai Latvijoje tarnavau armijoje, rodė Jūrmalos festivalį, tada laimėjo Malininas. Vieną kitą dainą vis pastebėdavau, pradėjau pirkti ir kaupti kompaktines plokšteles. O iš lietuvių estrados atradau Romą Dambrauską, jo balsas ir dainų atlikimas yra visiškai išskirtinis, bei Edmundą Kučinską.
- Galėtumėte sudainuoti nors vieną šių atlikėjų dainų posmą?
- Atskirus posmus, matyt, galėčiau, bet specialiai mintinai nesimokau, nesitikiu atimti estrados dainininkų duonos. Dievas neapdovanojo nei ypatingu balsu, nei klausa. Tikiuosi, kad mano vaikai muzikalesni, vyresniajam sūnui net siūlo dainuoti chore. Nežinau, iš ko paveldėjo. Tiesa, gražiai dainuodavo mano tėvas. Nesu girdėjęs, mirė, kai buvau vienerių.
- Beje, o ką šiuo metu Jūs turite kišenėse?
- Kabineto raktą, - įkiša ranką į kišenę. - O švarko kišenės kol kas užsiūtos, pirmadienio posėdžiui apsirengiau naują kostiumą. Ir, aišku, turiu piniginę, daugiau nieko ypatingo.
- O kabinete, ant stalo, stovi kieno nors nuotrauka?
- Nelaikau jokių nuotraukų, atsimenu ir savo žmoną, ir vaikus. Nemanau, kad yra būtina jų nuotraukas laikyti ant stalo, užtenka ir realaus kontakto. O mano bendrasuolis, klasiokas, kaip kartais juokauju, Arminas Lydeka laiko savo šeimos nuotrauką. Su juo bendraujame ir šeimomis. Galiu prisipažinti, kad sunkiai įgyju draugų. Pažįstamų yra, bet pats nesiveržiu. Nemėgstu dirbtinumo, esu atsargus, nepatiklus. Nevertinu to, kaip trūkumo, dėl to man nėra jokių bėdų, o jei kam yra, tai jau ne mano problema.
- Ir pabaigai - ko Jums šiuo metu labiausiai trūksta?
- Daug ko. Aišku, visų pirma to, kas praėjo, - jaunystės. Net įsižeidžiau, kai vienas laikraštis parašė, kad man 48-eri. Pasendino 10-čia metų, - juokiasi. - Neslėpsiu, kaip ir daugeliui jaunų šeimų, tenka gyventi derinant poreikius su galimybėmis.
Dirbdamas Vyriausybėje, iš banko paėmiau kreditą būstui pirkti. Tenka drausmingai skaičiuoti, planuoti išlaidas. Kartais norisi daugiau sau leisti, važiuoti pailsėti į užsienį, bet kai paskaičiuoji, supranti, kad pinigų užtenka tik į Palangą. Be to, pasigendu kitų žmonių supratimo, kad suprastų nuostatas, kurias stengiuosi išaiškinti.